Prieš kelis mėnesius viena moteris, kuriai buvo persodintas inkstas, pagimdė sveikus dvynukus. „Gelbėjant vieną gyvybę, išgelbėtos trys“, – sako Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Aušra Degutytė. Asociacija vienija pacientus, kurie gyvena su persodintu organu, tuos, kurie laukia transplantacijos, kurie dializuojami, jų artimuosius.
Apie 112 šios asociacijos narių praėjusį šeštadienį dalyvavo VšĮ „TrenkTuras“ organizuotame pėsčiųjų žygyje pajūriu. Jie ėjo 12,5 kilometro siaučiant vėjui, lietui lyjant norėdami parodyti, kad ir su persodintais organais galima gyventi visavertį gyvenimą. Daugiausia tarp jų buvo žmonių su persodintais inkstais.
Egidijui iš Raseinių prieš 11 metų buvo persodinta širdis, nes savojoje praėjus trims mėnesiams po avarijos, į kurią jis pakliuvo, susidarė trombas.
„Mano imunitetas silpnas – tik koks skersvėjis, tuoj gerklę skauda. Anksčiau galėdavau ir žiemą vaikščioti su „maike“, dabar jau to negaliu daryti, turiu saugotis. Į žygį einu pirmi metai, bet dėl to problemos nematau. Judėti reikia, aš vienas apdirbu 40 ha žemės. Žinoma, turiu technikos. Jau 11 metų gyvenu antrą gyvenimą“, – sakė Egidijus.
Iki tol, kol buvo persodinta širdis, Saulius vos galėdavo lipti laiptais, po kelių vis ilsėdavosi. O po širdies transplantacijos galėjo dalyvauti žygyje ir nuėjo keliolika kilometrų.
„Gyvastis“, kurios nariai eina už donorystę, dalyvauja visuose „TrenkTuro“ organizuojamuose žygiuose, kurie turi ypatingą aurą. Mūsų tikslas – priminti apie donorystę. Žmonėms, kuriems persodintas organas, fizinis aktyvumas, žinoma, protingas, netgi rekomenduojamas. Taip nėra, kad, jeigu persodintas inkstas, žmogus turi save saugoti kaip kiaušinį. Taip, pirmuosius metus jie turi pasisaugoti infekcijų, nes didesnė rizika susirgti. Kad organizmas neatmestų svetimkūnio, jie gauna didžiules dozes vaistų, slopinančių žmogaus imuninę sistemą. Toks žmogus yra imlesnis infekcijoms“, – sakė A. Degutytė.
Jos teigimu, pirmiausia turi būti didelis donoro ir recipiento imunologinis atitikimas, neužtenka vien tik kraujo grupės. Paprastai vidutiniškai organo laukiama apie dvejus metus, bet yra kur kas ilgiau laukiančiųjų, yra ir mirusiųjų, taip ir nesulaukusių.
Mamos dovanoja inkstus dukroms
„Anksčiau žygiuose nedalyvaudavau. Dėl inkstų vargstu jau 20 metų. Pirmą kartą mamos inkstas man buvo persodintas, kai buvau keturiolikos su puse metų. Antrą kartą jį persodinti teko dėl komplikacijos po gripo. Prieš metus gavau donoro inkstą, dabar jaučiuosi labai gerai. Kas buvo tas žmogus, nežinau, tokių dalykų mums niekas nesako, bet esu jam be galo dėkinga. Galiu gyventi tokį pat gyvenimą kaip ir visi, nebereikia dializių“, – sakė 52 metų kaunietė Rita.
43 metų Irma iš Kauno 18 metų gyvena su mamos dovanotu inkstu. Po peršalimo ligos komplikacijos, kai jai buvo 22 metai, inkstai nustojo veikti. „Jeigu mama to nebūtų padariusi, nežinau, ar šiandien čia vaikščiočiau. Mano sūnui jau 19 metų, jis studentas. Mamai dabar 65 metai bus, ir mums abiem viskas gerai. Mums pasisekė.
Kai reikėjo transplantacijos, buvau ką tik pagimdžiusi. Dievo prašiau, kad leistų sūnų paauginti bent iki 7 metų, kad atsimintų mamą. Kai ilgai guli ligoninėse, atneša vaiką po mėnesio, jis jau žiūri į tave kaip į svetimą. Donorystė gelbėja ne tik tą žmogų, bet ir jo artimuosius. Vaikai netampa našlaičiais, auga normalioje šeimoje. Mes naudojamės kiekviena proga, kai galime viešai propaguoti donorystę, parodyti save kaip pavyzdį, kad gyvename gana kokybišką gyvenimą ir džiaugiamės juo“, – savo istoriją pasakojo Irma.
60 metų Vilhelmas iš Kauno beveik trejus metus gyvena su persodintu inkstu. Jo laukė dvejus metus ir septynis mėnesius. „Visą gyvenimą turėjau akmenligę. Vienas inkstas sutrūko, netekau jo. Eisiu tiek, kiek pajėgsiu, ar kilometrą, ar dešimt. Pernai ėjau, ir nieko“, – sakė jis.
Daugiau nei meilės įrodymas
„Gyvasties“ narė iš Ukmergės Vida Svetlikauskienė prieš dvejus metus dovanojo inkstą savo vyrui Dariui Svetlikauskui. Pasak A. Degutytės, tai daugiau nei meilės įrodymas ir stipriau nei santuoka. Vida prisipažino, kad praėjusį šeštadienį, kai jie iškeliavo į žygį, jų santuokai sukako 17 metų.
Dariui prireikė tokios pagalbos, nes paauglystėje susirgo labai stipriu plaučių uždegimu, kuris komplikavosi į diabetą. Inkstai silpnėjo ir galų nustojo dirbti. „Kai žmona man pasiūlė savo inkstą... Visada bijai dėl savo artimo. Reikėjo peržengti psichologinį barjerą. Bet kai buvo padaryti tyrimai, gautas atsakymas, kad viskas gerai, atlėgo“, – pasakojo Darius.
„Nebuvo jokios baimės. Man nekilo jokių abejonių, nes donoras nieko nepraranda. Atiduodi inkstą ir gauni sveiką normaliai gyvenantį žmogų. Jo sveikata neblogėja, jis gali džiaugtis gyvenimu. Mes galime planuoti viską į priekį. Donorystė – pats paprasčiausias būdas sugrąžinti artimam žmogui sveikatą. O donorui tai nekenkia. Donorystė grindžiama principu – maksimali nauda recipientui ir jokios žalos donorui. Aš pati jaučiuosi puikiai. Mes gyvename aktyviai, eisime 25 kilometrus“, – kalbėjo Vida.
Laukiantiems sunku
Prieš 10 metų, kai Sonatai buvo 32 metai, nustojo dirbti inkstai. „Ketverius metus gyvenau su persodintu mamos inkstu, paskui pasigavau infekciją ir organizmas jį atmetė. Dabar jau metus vėl laukiu inksto. Tris kartus buvau pakviesta transplantacijai, bet vienas inkstas netiko, vėliau turėjau hematomos operaciją, po jos man negalėjo iš karto persodinti inksto“, – pasakojo Sonata.
Sonata antri metai dalyvauja žygiuose ir eina 12 km. Be to, ji yra dirbantis žmogus. Po 8 val. trukusios dializės, kai reikia gulėti prijungtai prie aparato, eina į darbą, ir nieko.
Į žygį Sonata ėjo su 68 metų mama, kuri šeštadienį šventė gimtadienį. „2007 metais vieną inkstą atidaviau dukrai. Bet nepasisekė. Einu į žygį pirmą kartą, nes noriu palaikyti donorystę. Reikia dovanoti organus, nes galime kitiems grąžinti gyvybę. Mano dukrai reikia inksto. Labai tikiuosi, kad jo sulauksime. Šiek tiek abejoju dėl žygio, bet jeigu dukra nueis, tai ir aš nepasiduosiu“, – sakė moteris.
Pasak A. Degutytės, žmonės, kurie laukia inksto transplantacijos, jaučiasi kaip labai gerai prisisupę karuselėse, juos nuolatos pykina. Jie turi riboti skysčius, išgerti tik stiklinę vandens, suvalgyti tik kokį jogurtą ar obuolį.
Informacija
Šiuo metu Lietuvoje organų ir audinių transplantacijos laukia 390 žmonių, iš jų – 17 vaikų. Inksto transplantacijos laukia 161 recipientas, kasos ir inksto komplekso transplantacijos – 7, širdies transplantacijos – 45, plaučių – 10, širdies ir plaučių komplekso transplantacijos – 4, kepenų – 71, ragenos transplantacijos reikia 92 pacientams.