Šiandien drąsi mergina nebijo prabilti. Ji tiki, kad dalindamasi savo istorija gali padėti sergantiesiems bei jų artimiesiems suvokti, kokia klastinga liga yra anoreksija, rašoma BENU vaistinės tinklaraštyje.
– Kaip prasidėjo tavo liga?
– Visą gyvenimą buvau kiek pilnesnė – ne tik dėl genetikos, bet ir dėl didelės traukos maistui. Tikrai nebuvau nesveiko maisto gerbėja, tačiau mėgau daug ir sočiai pavalgyti. Pirmą kartą riboti maistą pradėjau būdama šešiolikos. Priežastis iki šiol neaiški man pačiai. Nors ir svajojau būti „tokia kaip visos mergaitės“, visuomet laikiausi nuomonės, kad laikytis dietų – ne man. Buvau įsitikinusi, jog esu stambesnio sudėjimo ir kilogramai tiesiog nenutirps.
Dešimtoje klasėje, kai atšilo orai ir prasidėjo įtemptas egzaminų laikotarpis, porą dienų suvalgiau mažiau maisto ir pajutau, kad galiu sąmoningai riboti suvartojamo maisto kiekį. Po poros savaičių pastebėjau, kad jaučiuosi lengvesnė, o dėvimi drabužiai atrodo kur kas geriau, tad tyliai tęsiau savo labai menko valgymo įpročius.
– Ar tam įtakos turėjo aplinkinių, bendraamžių reakcijos, spaudimas?
– Iš bendraamžių jokių komentarų ar akivaizdžių patyčių dėl savo išvaizdos iki tol sulaukusi nebuvau. Tačiau kai pradėjau nesveikai lieknėti, daugelis bendraamžių mane laikė motyvacija ir pavydžiu, taip netiesiogiai dar labiau skatindami ligą ir nesveiką požiūrį į liesą kūną.
Net suvokus, kad svorio metimas perėjo į rimtą ligą, sveikti trukdė būtent aplinkinių merginų susižavėjimas mano lieknu kūnu. Natūraliai vystėsi sąsajos, kad patraukli ir graži tapau tik numetusi svorio, tad toliau kankinau save badaudama.
– Kokį idealų svorį buvai sau numačiusi ir kaip jis kito?
– Mano ūgis – 169 cm, svoris svyravo apie 60–65 kg, o svajojau, kad jis būtų 50 kg. Pasiekusį šį svorį, nusprendžiau, jog reikia numesti dar porą kilogramų, mat, žinant tendenciją priaugti svorio žiemos metu, norėjau būti tikra, kad net ir šventiniu laikotarpiu galėsiu džiaugtis idealiu svoriu.
Žemiausiai svarstyklių rodyklė buvo nukritusi iki 46,8 kg. Svertis buvau įpratusi kiekvieną rytą, vos atsikėlusi, tad sąžiningai sekiau savo svorio pokyčius. Buvau pasiryžusi padaryti viską, kad svarstyklės jokiu būdu nerodytų daugiau, nei rodė vakar.
– Kaip pasikeitė tavo mitybos racionas? Ką valgei, sirgdama anoreksija, ir kaip tai veikė tavo savijautą?
– Ligos pradžioje mitybos įpročiai buvo sąlyginai sveiki – atsisakiau saldumynų, valgiau kruopas, kiaušinius, mėsą ir visus produktus, suteikiančius energijos ilgą laiką. Vėliau nusprendžiau, kad mano organizmui užtenka vos 500 kcal per parą, tad itin susikoncentravau ties kalorijų skaičiavimu.
Drastiškai sumažinus suvartojamų kalorijų kiekį, ėmė varginti stiprūs nuotaikų svyravimai, lioviausi bendrauti su žmonėmis, mat tam tiesiog neturėjau energijos. Kai po vasaros grįžau į mokyklą, sunkiai sekėsi ir mokslai, nes negalėjau susikaupti, visuomet krėtė šaltis, aplinkinių kasdienės veiklos man atrodė nesuprantamos.
Visiškai praradau laimės jausmą, pamiršau, ką reiškia gera savijauta ar pasitenkinimas savimi. Vienintelį malonumą kėlė dienos, kuomet sugebėdavau laikytis savo sugalvotų mitybos įpročių ir „nepersivalgyti“.
Valgymo sutrikimai paveikia ne tik fizinę savijautą, bet ir psichologinę. Kokios mintys, sergant anoreksija, dažniausiai vargino?
– Psichologinę savijautą šis sutrikimas paveikė kur kas labiau nei fizinę.
– Didelis ligos pikas apėmė vidurinės mokyklos baigimo metais. Tuo metu mano svoris šiek kiek paaugo ir viršijo anksčiau užsibrėžtą ribą. Ir viskas: praradau norą gyventi, neturėjau jokių karjeros ambicijų.
Pusę metų vengiau eiti į mokyklą, nes jau buvau praminta „kūdžiausia mergaite mokykloje“. Man buvo gėda rodytis tokiai „storai“ ir nuvilti aplinkinius. Dienų dienas visos mintys sukdavosi apie maistą ir būdus, kaip galėčiau jo išvengti. Maisto vengimas buvo vienintelė mano asmenybės stiprumą apibūdinanti savybė, kurią nuoširdžiai vertinau ir garbinau.
– Papasakok apie savo gydymąsi: kokį kelią nuėjai nuo problemos pripažinimo iki šiandienos?
– Baisiau už patį maisto ir kalorijų ribojimą buvo vėliau einantys nesuvaldomi persivalgymai. Jų priepuoliai užeidavo bet kuriuo paros metu – kartais atsikeldavau vidurnaktį, vos po poros valandų miego, ir šluodavau iš šaldytuvo viską, kas pasitaikydavo po ranka. Net jei tai būdavo didžiausias tortas – suvalgydavau jį visą. Maisto likučius privalėdavau išmesti į šiukšliadėžę, kad kitą rytą jie man neprimintų „nuodėmių“. Tada sekdavo savęs alinimas, vis prisimenant, kad persivalgiau.
Po mokyklos baigimo pasirinkau ekonomikos studijas – aplinkos pakeitimas ir buvo viena iš priežasčių, paskatinusių sveikti. Universitetas, kuriame buvau apsupta naujų žmonių, nelipdančių man „kūdžiausios mergaitės mokykloje etiketės“, grąžino ambicijas ir leido viską pradėti nuo pradžių. Studijuodama suvokiau, kad kai stipriai riboju maistą, negaliu susikoncentruoti. Buvau labai tvirtai nusprendusi, kad mokslai man yra prioritetas, tad, nors ir verkdama, valgydavau. Ir persivalgydavau. Bet kartodavau sau: „Viskas nueis į smegenis.“ Su laiku suvokiau, kad ne lieknumas nusako mano vertę.
Tiesa, gydymasis sulig priaugtais kilogramais nesibaigė. Anoreksija yra labai sukta ir pavojinga liga: kartą ja persirgus niūrios mintys kartkartėmis išlenda į dienos šviesą. Ypač esant neramiems gyvenimo momentams: išsiskyrimams, problemoms darbe. Pirmas dalykas, kurį lengviausia kontroliuoti savo gyvenime, tai suvartojamo maisto kiekis. Būtent mažesne maisto doze norisi bausti save ištikus nesėkmei.
– O kas labiausiai erzino ligos metu?
Erzino viskas – ir komentarai su siūlymais pavalgyti, ir bandymai įpiršti maistą ar nustatyti ligas. Itin liūdino tai, kad net artimiausios draugės manęs nesuprato. Viena jų pasakė, kad „vaikai Afrikoje miršta iš bado, o tu bliauni, kad priaugai kilogramų“, o geriausia draugė tiesiog liovėsi su manimi bendrauti. Tik vėliau paaiškėjo, kad ji nežinojo kaip su manimi kalbėti ar kokiais būdais padėti. Liūdesį kėlė tai, kad aplinkiniai nesuprato manęs taip, kaip man norėjosi.
– Apie savo ligą pasakoji viešai ir drąsiai. Kas skatina šį atvirumą?
Gyvendama Korėjoje pamačiau, kad valgymo sutrikimą vietiniai priima kaip savaime suprantamą, normalų dalyką. Tai tik dar labiau nuliūdino ir leido suprasti, kaip stipriai išsikreipia visuomenė, kalbai pasisukus apie liekno kūno kultą. Ir paskatino prabilti.
Ligos simptomai, tam tikros elgesio tendencijos neretai kone identiškai pasireiškia daugeliui anoreksija sergančių žmonių. Niekada negali žinoti, gal būtent šis straipsnis padės atsitokėti kitai jaunai ir savęs ieškančiai moksleivei, o galbūt – jos nesuprantančiai mamai.
– Jeigu mūsų pokalbį skaitytų valgymo sutrikimų turintis žmogus, koks būtų tavo nuoširdžiausias patarimas jam?
Leistis į paieškas ir atrasti sau pačiam tinkamiausią išeitį. Svarbiausia užčiuopti meilę gyvenimui ir sau – tada liga neturės vietos bujoti ir jai teks atsitraukti.
Žinau, kad kartais laimę atrasti sunku, bet pradėjus jos paieškas šiek tiek toliau nei pustuštėje lėkštėje ar ant svarstyklių – viskas pasidaro kur kas lengviau. Galų gale, niekas neprisimins, kokį riebalų procentą turėjome ant savo kūno ar kiek svorio sugebėjome numesti. Žmonės atsimins tik tai, kokią regėjo gražią šypseną ar kokį skambų juoką girdėjo iš mūsų lūpų.
