Iki susirgimo neturėjau nieko bendro su medicina“, – pasakoja Virginijus Šaulys, kažkada buvęs inžinierius, tačiau po vėžio diagnozės visą savo laiką paskyręs Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) veiklai.
Tapęs asociacijos direktoriumi, V. Šaulys dalinasi su onkologiniais pacientais savo išgyvenimais, sveikti padėjusia maisto terapija ir galų gale – sėkmės istorija, kurią pasiekti nebuvo lengva – daugiau nei ketveri metai kovos su klastinga liga, kurios eigos nuspėti negali niekas.
Kai gyvenimo skaitiklis skaičiuoja paskutinius metus
Apie savo diagnozę papasakojau sesei, dirbančiai medicinos srityje. Tądien ji po ilgos pauzės atsiduso ir ištarė žodžius: „Tai labai rimta.“
Anot gydytojų, vėžys buvo per daug pavojingoje vietoje, per daug didelis ir per daug išplitęs, kad būtų pašalinamas chirurginiu būdu. Ieškodamas informacijos apie savo ligą sužinojau, jog man liko ne daugiau kaip metai.
Tuo metu aš susidūriau ir išgyvenau tris skirtingas stadijas. Pirmoji – šokas, kuris tęsėsi apie tris mėnesius. Buvo tikras jovalas galvoje. Nesuvokiau, kodėl man, kaip viskas vyksta ir ko reikėtų imtis.
Antrasis etapas – begalinis skubėjimas. Kai sužinai, kad dabar tavo gyvenimo laikas tiksi skaitiklyje ir kažkada ištiks pabaigos diena, norisi atlikti darbus, kuriuos manai, kad reikia atlikti. Kai susirgau, su šeima turėjome finansinį įsipareigojimą. Pasitarę su žmona nusprendėme, jog po mano netekties jai vienai būtų per sunku tą įsipareigojimą įvykdyti. Pardavėme nuostabius namus, nusipirkome naują būstą. Ką iškasdavome, tą sulesdavome. Džiaugdavomės kiekviena diena ir nauju rytu, praleistu kartu. Taip skubėjau ir verčiausi per galvą pusę metų. Norėjau atlikti būtiniausius darbus, kurie, rodės, be manęs nebūtų padaryti.
Tada atėjo laikas susigyventi, priimti savo diagnozę. Pradėjau ieškoti informacijos, norėjau žinoti, kas su manimi vyksta. Į savo ligą pradėjau žiūrėti kaip į naują darbą. Gilindavausi, klausdavau gydytojų to, kas buvo neaišku. Iš tiesų, su pastaraisiais mes tapome draugais – mano kelyje pasitaikė nuostabūs chirurgai, onkologai, puikūs specialistai, su kuriais po oficialių procedūrų diskutuodavau lyg su šeimos nariais.
Niekada nebuvau nusivylęs specialistais Lietuvoje – vis galvodavau, jog turiu padėti jiems mane gydyti. Klausdavau, ką dar galiu padaryti, kad jiems būtų lengviau ir efektyviau kovoti su mano liga. Norėjau žinoti viską – iš kur vėžys gauna maisto, kaip nenualinti imuninės sistemos. Nors tikrai daug lengviau nesidomėti savo liga ir vadovautis principu „kaip bus, taip“, aš atsisakiau plaukti ligos pasroviui. Reikia norėti gyventi.
Spėti išgyti iki mirties
Nors nuomonių buvo įvairių, skeptiškai nusiteikusių žmonių – taip pat, jaučiau sportinį azartą kovoti su vėžiu ir daryti viską, kad židiniai sumažėtų ir operacija taptų įmanoma.
Ligos pradžioje 9 mėn. buvau gydomas biologine terapija vėliau – chemoterapija, tačiau kartu su ja taikiau ir naują mitybos planą. Džiaugiuosi tuo, kad per sekančius 2,5 m. po taikyto gydymo man neprireikė jokių rimtesnių vaistų, ir esu įsitikinęs, jog tai – tik liguisto siekio keisti savo gyvenimą, maisto įpročius rezultatas.
Sužinoję savo diagnozę pacientai yra linkę į įvairius kraštutinumus – valgo beržo grybą, kramto musmires, geria žibalą. Važiuoja iš Kauno į Vilnių, iš Vilniaus į Kauną. Tai visiškai suprantama – bandoma atrasti geriausią galimą gydymo būdą.
Visų pirma patarčiau kuo geriau žinoti savo diagnozę – vėžio tipų yra per 50, kiekvienas jis skirtingas, kaip ir būdai gydyti jį. O ir kiekvieno žmogaus organizmas į tą patį gydymą gali skirtingai reaguoti.
Buvo minčių važiuoti į užsienį, tačiau, susirinkus visą informaciją, pakalbėjus su gydytojais, paklausius žymaus onkologo iš Didžiosios Britanijos Roberto J. Thomaso paskaitą ir jo nuomonės apie Lietuvos medicinos lygmenį, paaiškėjo, jog onkologinių susirgimų gydymas mūsų šalyje yra pakankamai aukšto lygio. Apie gydymą užsienyje pravartu pagalvoti, jeigu ligos atvejis itin retas ir dažniau pasitaikantis didesnėse šalyse. Man buvo aišku, jog keičiant mitybą galima sumažinti auglį, galima pagerinti kraujo rodiklius ir galima išgyti Lietuvoje.
O tam prireikė beveik ketverių metų. Per tą laiką kasos auglys sumažėjo du kartus, kepenyse buvusios 6x8 cm. dydžio metastazės sumažėjo iki 2x3 cm. Po daugiau nei trejų metų kovos, 2017 m. pabaigoje, buvau išoperuotas – man buvo atliktos kasos dalies pašalinamas, blužnies ir trečdalio kepenų šalinimo operacijos. Prireikė be galo daug jėgų, kad pasiekčiau tai, kaip dabar jaučiuosi, tačiau po ketverių metų pirmą kartą galiu pasakyti, jog nebeturiu jokio židinio, ir dėl to be galo džiaugiuosi, nors rizika lieka ir „atostogų“, deja, negalima pasiimti. Dabar reabilituojuosi po operacijos ir po truputį grįžtu į POLA veiklą.
Valgyti cukrų – tai kirsti šaką, ant kurios pats sėdi
Buvau tas vyriškis, kuris valgė daugiau saldumynų nei mėsos, per visus balius sėsdavau arčiau ten, kur nuguldavo pyragai. Iš tiesų prireikė keturių mėnesių, kad įveikčiau save. Teko galvoti apie kiekvieną suvalgomą kąsnį. Sverdavau duonos riekes, žiūrėdavau, kiek fruktozės yra mėgstamuose vaisiuose. Mandarino galėdavau suvalgyti po 3–4 skilteles kas 3 val., apie bananus ir vynuoges teko užmiršti. Taip, sveikas maitinimasis – juodas darbas, bet kitaip nebūčiau išgyvenęs.
Prisimenu, užeidavau į prekybos centrą ir kartu su žmona akylai skaitydavome produktų etiketes. Kartais išeidavau tuščiomis rankomis, kadangi nerasdavau nieko, kur nebūtų per didelio cukraus kiekio. Saldumynų skyrių tekdavo lenkti ratais, kad nesusiviliočiau. Kartą vos „nepaslydau“.
Esu didelis chalvos mėgėjas. Kartą vis dėlto teko praeiti pro saldumynų skyrių – žiūriu, antroje lentynoje nuo apačios guli tamsi žemės riešutų chalva, suvyniota į vakuuminę pakuotę. Žiūriu ir ją užuodžiu. Ji neskleidė jokio kvapo, bet ją užuodžiau ir mano burnoje staigiai prisikaupė seilių. Keliai pradėjo linkti. Patyriau tikras lomkes. Kaip koks narkomanas.
Taigi, angliavandeniai mano mitybos racione tapo visišku tabu. Daugelis klinikinių tyrimų įrodė cukraus žalą, apie tai parašyta daug straipsnių ir knygų, viena jų – Maren Franz, Johannes F. Coy „Naujoji priešvėžinė mityba“. Trumpai tariant, skrandyje virškinant angliavandenius išsiskiria pieno rūgštis, kuria minta vėžio ląstelė. Kadangi vėžio ląstelė absorbuoja medžiagas keliasdešimt kartų greičiau, tai ir visos jos augimą skatinančios medžiagos pasiekia jas greičiau.
Sunkiausia buvo žmonai, kuri turėdavo gaminti nebe vieną bendrą vakarienę, o dvi. Tačiau palaipsniui mano sveikos mitybos pavyzdžiu pasekė kone visa giminė – 80 proc. sumažino cukraus vartojimą, nors anksčiau arbatos puodelis buvo neįsivaizduojamas be šaukštelio cukraus, ir atrado naujų skonių, neužgožtų stipraus saldumo.
Po ilgo laiko cukraus nevalgymo per Kūčių vakarienę susiviliojau vienu sausainiuku. Pradėjau kramtyti, jaučiau tą beprotišką saldumą, nuo kurio jau buvau atpratęs ir viduje pajaučiau šleikštulį. Tada supratau, jog organizmas atprato ir pats atmetė saldėsį.
Maži malonumai tampa didžiausiais džiaugsmais
Kol esi sveikas, galvoji, kad kiti gali susirgti ir serga, bet tu pats – tikrai ne. Kai liga paliečia tave patį, supranti, jog vėžys nesirenka ir yra klastingas pasalūnas.
Po diagnozės teko atsisakyti visos įprastos veiklos: sporto, politiko karjeros, pasinėriau į POLA asociacijos veiklą. Visi gyvenimo prioritetai persiskirstė. Atsirado kitokia meilė gyvenimui. Juk įprasta įsisukti į materialiomis vertybėmis paremtą gyvenimo verpetą – žiūrėk, kaimynas nusipirko gerą mašiną – reikia ir man. Kai gauni tokį spyrį į užpakalį, supranti, kad tikrasis gyvenimo džiaugsmas yra kiekvieną rytą sutikti saulėtekį, o vakarą palydėti su gaivia rasa. Per vakarienę užsidegti žvakutę ir kartu su šeimos nariais džiaugtis šios dienos pasiektais rezultatais. Tai yra taip nuostabu ir tai reikia pajausti.
Vėžys išmoko atkreipti dėmesį, susipažinti su aplinka, kurioje gyveni. Prioritetai persiskirsto – sveikata šokteli į sąrašo viršų. Supranti, kad malonumas – ne materialus gėris, o gebėjimas teikti paramą ligoniams, atsiduoti žmonėms, ieškantiems viltiems.
Aišku, būna savaitėje viena, o kartais ir daugiau „juodų“ dienų. Rodosi, niekas nesiseka, mintys prastos. Pajutus bent menkiausią skausmą rieše, delno piršte, bet kur, iš karto pagalvodavau apie galimai plintančias metastazes. Tam, kad nuraminčiau savo kūną, išgeriu vieną kitą raminamąją tabletę. Juk stresas veikia neigiamai. Emocinę būklę stengiuosi gerinti meditacija.
Be abejo, nebūčiau išgyvenęs be didžiausios palaikymo komandos – šeimos, mamos, brolių ir sesių. Be jų nekalbėčiau ir neduočiau dabar interviu. Jie vieninteliai iš mano balso tembro, elgsenos gali suprasti, kada jaučiuosi blogai. Tada vienintelė išeitis – kalbėtis. Kodėl taip jaučiuos, kokių minčių kyla, kas jaudina.
Kovojantieji su vėžiu, jūs – ne vieni, mes – didelė komanda
Onkologiniams pacientams dažnai tenka susidurti su per daug neigiamos informacijos turinčiais šaltiniais, kurių internete apstu, tada jie galvoja apie blogiausius scenarijus ir nepastebi sėkmės istorijų. Todėl POLA organizuoja įvairius seminarus, konferencijas, susitinka su pacientais, kviečia juos pačius dalintis patirtimi. Norime parodyti, jog jie yra ne vieni – Lietuvoje daugiau negu šimtas tūkstančių žmonių gyvena su vėžio diagnoze.
Kartą POLA organizavo turą per Lietuvą – mokymus onkologiniams pacientams. Po jo pasikvietė mane į posėdį, kuriame buvo pasiūlyta tapti valdybos nariu. Metus juo buvau, o organizacijai išsiplėtus ir renkant naują direktorių, perėjau į šį postą. Dabar dirbu tik šioje srityje.
Kai sergi, jautiesi kaip svečias žemėje. Nebegyveni atsidavęs sau, gyveni dėl šeimos, artimųjų, draugų ir svarbiausia teiki viltį savo pacientams kurie kiekvieną dieną ieško sėkmės istorijų ir mato save tarp jų. Džiaugiausi, kad susirgau aš, o ne mano vaikai ir mano artimieji. Man buvo paskirta ši dalia, aš esu stiprus ją nugalėti ir po to būti pavyzdžiu ir viltimi kitiems. Noriu teikti pozityvumo, dalintis tuo, kad onkologiniai pacientai suprastų, jog galima išgyti ir būtina susigyventi su liga ir ant jos nepykti. O juo labiau nepykti ant savęs.
Kai pritrūksta jėgų kovoti, pagalvokite apie savo šeimos narius. Būkite jiems pavyzdžiu, kaip reikia kovoti. Ir jeigu kada išaus tokia diena, mes išeisime oriai tardami – kartu padarėme viską...
Artimiausi susitikimai su POLA – vasario 23–24 d. sveikatos konferencijoje kuri vyks parodoje „Sveikatos dienos“, Žalgirio arenoje, Kaune, ir kovo 23 d. Švyturio arenoje, Klaipėdoje. Dėl išsamesnės informacijos kviečiame apsilankyti Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos puslapyje www.pola.lt
