Pasiūlius kavos ar arbatos ji atsisako ir paprašo vandens. Išgeria visą stiklinę ir įsipila dar. Tik pokalbiui įpusėjus supranti, kodėl vanduo jai toks skanus.
Pirmą kartą dar nesuvokė, kaip viskas rimta
Būdama septynių metų Justina Jankovskaja pirmą kartą pajuto, jog kažkas negerai. Jai pradėjo tinti kojos. Neilgai trukus teko nuolat važinėti pas gydytojus. Atlikus tyrimus buvo nustatyta, jog jai sutrikusi inkstų veikla. „Prisimenu, jog mama nuolat mane nuvesdavo ten, kur dializuojami žmonės ir sakydavo – jei negersi vaistų, tuomet ir tau taip bus“, – prisimena Justina.
Galbūt todėl, kai būdama 17 metų turėjo pradėti savo pirmąsias dializės procedūras, ji nebijojo. Nuo vaikystės suvokė, jog tai yra jos neišvengiama ateitis, todėl jautėsi tam pasiruošusi. „Tuo metu bijojau tik adatų, nors jos ir dabar man atrodo labai storos ir baisios“, – sako pašnekovė.
Pirmojo savo inksto Justina laukė vos du mėnesius. Mergina prisipažįsta, jog tuo metu nelabai suvokė, kokia sunki jos būklė. Ji tiesiog norėjo, jog daugiau nereikėtų vaikščioti į dializes, jos nebebadytų adatomis.
Tuo metu Justina buvo vienintelė nepilnametė inkstų donoro laukiančiųjų sąraše. Žinoma, sąrašas neveikia tokiu principu, jog donoro inkstą gauna pirmas eilėje, visų pirma, jis turi tikti. Pasak J. Jankovskojos, jai tiesiog pasisekė.
Po pirmos inksto transplantacijos Justina negalėjo patikėti, jog pagaliau gali valgyti įvairų maistą, gerti vandenį ir net nueiti į tualetą. Prieš tai ji nuolat laikėsi dietos, negalėjo valgyti produktų, kuriuose daug kalio, ar atsigerti. Tai galėdavo padaryti tik dializės metu. „Vaikystėje aš nuolat vogdavau druską. Kai kam tai gali atrodyti tiesiog juokinga, tačiau man taip norėjosi skonio sriuboje, kuri visuomet buvo tik dietinė“, – pasakoja Justina.
Stresas pribaigė naują inkstą
Naujuoju inkstu mergina džiaugėsi neilgai. Praėjus ketveriems metams jos gyvenimas pasikeitė. Brolis žuvo avarijoje, o po penkių mėnesių mirė mama. Šis stresas labai paveikė viso organizmo veiklą, naujasis inkstas tiesiog pradėjo merdėti.
Mergina prisipažįsta, jog kartais ji pamiršdavo išgerti vaistus, kartais, galbūt, net išgerdavo jų per daug. Prie viso to prisidėjo baigiamieji darbai, nes mergina studijavo paskutinius metus.
„Tik gydytojų pagalba aš ištvėriau metus. Prasidėjo dializės, kurios trukdavo po keturias valandas tris kartus per savaitę. Ši kartą dializė man parodė savo „nagus“. Po jų aš neturėdavau jėgų, jaučiausi visiškai silpna, galėjau tik ilsėtis. Grįždavau namo ir miegodavau. Ilgai miegodavau. Kartais parą, tiesiog iki kitos procedūros. Į dializes manęs niekas nelydėdavo, iš tiesų, aš nenorėjau, jog kas nors matytų, kaip po jų atrodau...“, – sako Justina.
Tuo metu merginai nepalūžti padėjo asociacija „Gyvastis“. Ten mergina susipažino su savo, kaip ji sako, likimo broliais. Būtent jų kalbos, ypač tų, kurie jau patyrė transplantaciją ir sėkmingai gyvena, ją motyvuodavo nepasiduoti.
Justina sako, jog kitiems jų pokalbiai, galbūt, pasirodytų keisti ar net nejaukūs. Juk susitikus jie dažniausiai aptarinėja savo dializės procedūras, juokauja, kiek kas turi šlapimo. Jai tai buvo paguoda ir viltis, jog ne ji viena. Jei iškentė kiti – iškęs ir ji pati.
Palaikyti bandė ir gydytojai. Kai kurie bandė įtikinti, jog viskas bus gerai, inkstas dar atsigaus, tačiau Justina pagal savo savijautą žinojo, jog to tikrai nebus. Po kurio laiko jai buvo pašalintas transplantuotas inkstas. Beliko laukti, kol atsiras donoras.
Mergina prisimena, kaip sulaukė nepažįstamo numerio skambučio. Pažiūrėjusi į ekraną ji pagalvojo, jog pagaliau atsirado inksto donoras ir buvo teisi. Nieko nelaukusi nuskubėjo į Kauno ligoninę, jai net nekilo mintis, jog gali pasikartoti istorija ir jos kūnas galėtų atmesti naują inkstą. „Prisimenu jausmą, kai pabudau po antros inksto transplantacijos. Jaučiausi, lyg būčiau pabudusi iš sapno. Jutau, jog dabar tikrai gyvensiu“, – prisimena Justina.
Keisčiausias ir iki šiol ją džiuginantis dalykas po sėkmingos transplantacijos buvo tai, jog mergina galėjo gerti tiek vandens, kiek nori. Ji prisipažįsta, jog atsigėrus vandens pasijuto taip, lyg dar niekada gyvenime nebūtų ragavusi nieko skanesnio. Būtent todėl, kai jai pasiūlo kavos ar arbatos, mergina visuomet renkasi būtent vandenį.
Be butelio vandens ji tiesiog neįsivaizduoja savo gyvenimo. Sako jį besinešanti visur, kur tik eina. Ar į darbą, ar susitikti su draugais, jos rankinėje visuomet rasi butelį vandens.
Kitas keistas dalykas jai buvo vaikščioti į tualetą. Pabudus po operacijos jos pirmas klausimas buvo – ar turiu šlapimo? Ji sunkiai kėlėsi iš lovos ir kas penkiolika minučių vaikščiojo į tualetą, tačiau tai jai buvo malonus vargas. Mergina sako, jog ir dabar džiaugiasi, kai gali įprastai, kaip ir visi žmonės, eiti į tualetą.
„Ir kai nutinka kažkas negero, kai atrodo, jog viskas blogai, tuomet pagalvoju, bet juk tai ne dializė?“, – šypsosi Justina.
Paklausta, ar nebuvo įdomu, kas tapo jos donorais, mergina šypteli ir sako, jog tai paslaptis, tačiau jos atveju gydytojai abu kartus netyčia prasitarė. Žinoma, nepasakė nei vardo, nei pavardės, tačiau mergina bent jau žino, kam gali mintimis padėkoti.
Dabar palaiko kitus, kuriems reikia paguodos
Jau trejus metus sėkmingai gyvenanti su naujuoju inkstu, Justina vis dar lanko asociaciją „Gyvastis“. Mergina sako, galbūt ir keista, tačiau patyrę sėkmingą transplantaciją žmonės neskuba ir dažniausiai nebėga nuo savo praeities. Atvirkščiai, daugumai kyla klausimų, tokių kaip ką valgyti, kaip gyventi, ypač, jei organas transplantuotas pirmą kartą.
Taip pat sėkmingai išgyvenę tokį laikotarpį dalinasi savo patirtimi, palaiko, padrąsina, motyvuoja naujus atėjusius į asociaciją asmenis. Pati kažkada buvusi naujoke, Justina džiaugiasi galėdama dabar palaikyti kitus.
„Yra daug žmonių, kuriems nepasisekė taip, kaip man. Jie savo donoro laukia jau ne pirmus, ne antrus, o, pavyzdžiui, penkerius metus. Yra nemažai vaikų, kurių kasdienybė yra tos adatos, vaistai ir dializės“, – pasakoja mergina.
Nors pasak jos, dauguma žmonių žino, kas yra transplantacija, tačiau ne tiek daug pasirašo donorų korteles. Pati mergina tokią pasirašiusi ir tiki, jog tai teisinga.
„Kartą man draugė pasakė, jog tie, kas turi tokias korteles, greitai ir netikėtai dingsta, bet tai mane tik prajuokino. Aš jai atsakiau, jog matyti, kaip aš jau aštuonerius metus esu dingusi“, – juokiasi mergina.
