Pacientų atstovai tvirtina, kad daliai jų toks stebėjimas sunkiai pakeliamas, ir gyvenimą su negydoma liga prilygina sėdėjimui ant minos.

Paulius Rakštys, Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugijos prezidentas, prostatos vėžio diagnozę išgirdo prieš gerą dešimtmetį, nuvykęs į polikliniką eilinės patikros pagal valstybės finansuojamą programą. Apie ligą gydytojas jam pranešė tokiu kančios perkreiptu veidu, kad, prisimena pašnekovas, pirmoji į galvą šovusi mintis sukosi tik apie liūdnas mišias. Tačiau aktyviai stebėti paliktas vyras su šia diagnoze sėkmingai gyvena toliau ir nė neketina pasiduoti, nors pripažįsta: psichologiškai sunku.

„Labai jautrus klausimas tai kategorijai žmonių, kuriuos gydytojai palieka aktyviam stebėjimui, – pasiteirautas, kaip jaučiasi vietoj gydymo gaudamas aktyvų stebėjimą, neslepia pašnekovas. – Aš pats tai patiriu. Vadinu šią būseną nežinomybe, nes teoriškai tave stebi, bet kodėl ir kaip – nežinai. Pats turi būti iniciatyvus, eiti, prašyti tyrimų, mažiausiai kartą per metus tirtis magnetiniu rezonansu, kad būtų aišku, ar vėžys neišplito. Paprastai tariant, pojūtis – tarsi sėdėtum ant minos arba nešiotumeisi kišenėje granatą ištrauktu žiedu. Ir tas pojūtis ne kiekvienam vyrui vienodai pakeliamas: vienas gali visai nekreipti dėmesio, o psichologiškai silpnesnis – labai išgyventi.“

P. Rakščio įsitikinimu, tolesnis gyvenimas su šia onkologine liga labai priklauso nuo to, kaip ją pacientui pateikia medikai. Esą jeigu apie ligą pranešama tokia mina, kokia buvo jo paties atveju, susitaikyti su diagnoze labai sunku. Ne ką lengviau ir tais atvejais, kai gydytojas diagnozės nesureikšmina („na, čia nieko tokio, pastebėsim“), o paskui nekviečia nei tirtis, nei kitaip bendrauja.

P. Rakštys

Pasak visuomenininko, šiuo požiūriu medikams reikėtų labiau pasistengti pacientų labui: stebimųjų žmonių grupei pateikti konkretų stebėjimo grafiką, iš kurio vyrams ir jų artimiesiems būtų aišku, kada, ką ir kaip reikia daryti. Be to, apie ligą reikėtų pranešti supratingai, be tragizmo, įsijaučiant į paciento būseną, nes dramatiškas tonas jautresnį žmogų gali sugniuždyti ar net pastūmėti į savižudybę.

Daugiau kaip dešimt metų su liga gyvenantis vyras tvirtina, kad jam prisijaukinti prostatos vėžio diagnozę padėjo žingeidumas. „Siekiu daugiau domėtis, suprasti, suvokti, išskaidrinti informaciją apie pačią ligą, kas ji tokia, kokia jos raida, kokie tolesni padariniai. Palinkėčiau visiems vyrams būti žingeidiems, nes niekas kitas mumis nepasirūpins, tik mes patys“, – sako P. Rakštys, kurį aktyvus domėjimasis savo liga atvedė į Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugijos prezidentus.

Bendraudamas su pačiais įvairiausiais likimo broliais iš visos Lietuvos, P. Rakštys sako siekiantis padrąsinti vyrus, kad išgirdę diagnozę, jie nepultų į paniką ir suvoktų, jog tol, kol gydytojai aktyviai jų negydo, viskas yra jų pačių rankose. Anot pašnekovo, stebėti paliktas pacientas gyvena absoliučiai įprastą, normalų kasdienį gyvenimą, būdingą kitiems jo amžiaus vyrams. Vienintelis skirtumas esąs tik tas, kad niekada nežinai, kas laukia toliau: ar liga išnyks, ar pereis į kitas stadijas, o gal išplis metastazėmis į kaulus. „Tačiau reikia suvokti, kad prostatos vėžys – tokia pati liga, kaip ir visos kitos žmonijos ligos. Kuo daugiau apie ją žinai, tuo tvirčiau jautiesi“, – įsitikinęs vyras.

Prevencinės patikros idėja – pasikeitusi

Kaip skelbia Valstybinė ligonių kasa (VLK), 2016 m. pagal nemokamą prostatos vėžio prevencinę programą pasitikrino vos 119 tūkst. iš 440 tūkst. atitinkamos amžiaus grupės vyrų. Palyginti nedaug, žinant, kad pagal ankstesnę tvarką, galiojusią iki šių metų sausio 1 d., nemokamai buvo tiriami visi 50–75 m. vyrai arba jaunesni, jei jų artimi šeimos nariai taip pat sirgo prostatos vėžiu.

Nuo sausio 1 d., atsižvelgiant į onkologijos srityje pirmaujančių šalių specialistų pastebėjimus ir rekomendacijas, nemokamas prevencines patikras dėl prostatos vėžio nuspręsta retinti: dabar jos atliekamos ne dažniau kaip vieną kartą per 2 metus, o tam tikrus atvejais – dar rečiau, ne dažniau kaip vieną kartą per 5 metus.

Žinant, kad Lietuvoje prostatos vėžys kasmet nusineša apie 500 vyrų gyvybių – daugiausiai iš visų Europos šalių, – patikrų retinimo idėja skamba pribloškiančiai. Tačiau Nacionalinio vėžio instituto (NVI) vadovas prof. Feliksas Jankevičius situaciją vertina ramiai ir tvirtina, jog įprastas prostatos specifinio antigeno (PSA) patikras vyrams tęsti reikia. O kad dabar jos atliekamos ne visiems iš eilės ir ne kasmet – tik į naudą patiems vyrams.

Prof. Feliksas Jankevičius

„Dalyvavimo prevencinėje vėžio programoje koncepcija yra pasikeitusi, ir tai pasakytina apie visas prevencines programas, – pabrėžia prof. F. Jankevičius. – Dabar rekomenduojama į jas įtraukti tik tuos pacientus, kurie turi rizikos sirgti tokiu vėžiu. Laikoma, kad pačią PSA patikrą galima pradėti vėlesniame amžiuje ir daryti kas 5 metus tais atvejais, jei 40–60 m. vyro PSA kiekis yra mažesnis kaip 1 ng/ml. Tokiu pat dažnumu rekomenduojama tirti ir vyresnius kaip 60 m. vyrus, kurių PSA kiekis mažesnis kaip 2 ng/ml.“

Yra rizikos sirgti prostatos vėžiu ar ne, kiekvienam pacientui turi išaiškinti šeimos gydytojas, su kuriuo prof. F. Jankevičius kviečia palaikyti nuolatinį ryšį. O kelti vėjo dėl to, kad pagal valstybės lėšomis finansuojamą prostatos vėžio patikros programą tiriasi santykinai nedaug vyrų, esą tikrai nereikia.

Profesorius ramina ir tuos programinio amžiaus vyrus, kurių PSA kiekis didesnis kaip 3 ng/ml: jiems anaiptol nebūtinai reikės biopsijos – nemalonaus ir dažną bauginančio tyrimo, kai specialia adata iš prostatos ištyrimui paimamas mėginys. „Biopsijos mes jau seniai tokiu atveju nebedarome. Naudojame papildomus ištyrimo būdus, pavyzdžiui, multiparametrinį magnetinį branduolinį rezonansą, kuris šiandien ypatingai pagerina diagnostines galimybes“, – teigia specialistas.

Taigi, pasak NVI vadovo, PSA patikrą galima gerokai suretinti, individualiai įvertinus vyro polinkį sirgti prostatos vėžiu, o diagnozei nustatyti papildomai naudoti tokias priemones, kurios leidžia sumažinti perteklinės diagnostikos atvejų ir nediagnozuoti kliniškai nereikšmingo vėžio.

Be to, remiantis Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų specialistų rekomendacijomis, nuspręsta, kad neapsimoka tęsti PSA patikros vyresniems kaip 70 m. vyrams. Profesoriaus nuomone, rekomendacija rečiau tirti PSA ypač aktuali Lietuvai, nes mūsų šalies vyrų gyvenimo trukmė labai trumpa. O jei numatoma gyvenimo trukmė ne ilgesnė kaip 15 metų, tokia prevencinė patikra esą apskritai neduoda jokios naudos. „Kaip nustatyti, kiek žmogus gyvens? Tiesiog reikia atkreipti dėmesį į bendrą jo sveikatos būklę ir žinoti, kokiomis gretutinėmis ligomis jis serga. Jeigu matome, kad vyras labai ligotas, nėra jokios prasmės jo tirti“, – konstatuoja onkologijos specialistas.

Pacientai vadina žingsniu atgal

Naująsias patikros schemas P. Rakštys vertina santūriai. Pasak jo, prostatos vėžio skaičiai Lietuvoje tokie liūdni, kad reikia visomis išgalėmis skatinti vyrus aktyviau dalyvauti prevencinėje vėžio patikros programoje. Juolab kad tokia, kokia yra dabar, programa neveikia taip, kaip norėtųsi pacientams. Ji esą galėtų būti aktyvesnė, o nemokami tyrimai prieinami kuo didesniam skaičiui ir jaunesnių vyrų.

„Paretinus valstybinę patikros programą, manyčiau, buvo žengtas žingsnis atgal. Mūsų visuomenė dar nėra tiek išsivysčiusi ir apsišvietusi sveikatos temomis, kad staiga imtų ir persiorientuotų, pradėtų savarankiškai profilaktiškai tikrintis. Tam tikrai reikia laiko, kokių 5–10 metų, per kuriuos žmonėms reikia aiškinti, juos šviesti, skatinti jų sąmoningumą. Manau, kad prostatos vėžio patikros programa turėtų būti grąžinta į ankstesnę padėtį arba, jeigu lieka tokia, kokia yra dabar, turi būti suaktyvintas aiškinamasis darbas ir visuomenės švietimas“, – įsitikinęs visuomenininkas.

Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugija, raginanti valstybę nepagailėti investicijų į vyrų sveikatą, mano, kad prevencinė patikra turėtų būti pradedama gerokai anksčiau ir plėtojama visuose šalies regionuose, ne tik didžiuosiuose miestuose. Patys visuomenininkai periferijoje gyvenančius vyrus stengiasi pasiekti tradiciškai bene patraukliausiu būdu – per krepšinį. Pagal sutartį su Lietuvos krepšinio lyga visuose miestuose, kur tik žaidžia jos komandos, prieš varžybas nemokamai dalijamas draugijos leidžiamas laikraštis „Onkologo puslapiai“. Viliamasi, kad parsinešę namo šį nemokamą leidinuką, tiek patys vyrai, tiek jų artimieji daugiau pasiskaitys apie ligą, sužinos, kaip ir ką daryti, norint išsitirti dėl prostatos vėžio.

Vėžio diagnozė – postūmis gyventi kitaip

Kaip aiškina prof. F. Jankevičius, vadovaujantis Europos ir Amerikos urologų rekomendacijomis, prostatos vėžio diagnozė nebūtinai turi būti susieta su gydymu. Tais atvejais, kai diagnozuojama ankstyva mažos rizikos liga, žmogų reikia ne gydyti, o aktyvai stebėti ir, svarbiausia, rekomenduoti jam pakeisti galimai ydingą gyvenseną.

Pacientams atstovaujantis P. Rakštys atkreipia dėmesį, kad didžiąją dalį sergančiųjų vis dėlto sudaro pacientai iš atokių rajonų. Susidūrę su sveikatos problemomis, jie vis atidėlioja patikrą, teisindamiesi tolima kelione, ilgomis eilėmis ir pan., o išgirdę vėžio diagnozę, stengiasi ją nuslėpti, išgyvena užsisklendę. Remiantis savižudybių statistika, apie 20 proc. išėjusių iš gyvenimo savo noru vyrų turėjo onkologinę ligą.

„Kyla klausimas, ar reikia diagnozuoti ligą, kurios mes negydome, o ją įvardydami tik sukeliame žmogui psichologinį diskomfortą. Vienareikšmio atsakymo nėra“, – sutinka profesorius. Ir pacituoja vieną iš savo pacientų, vidutinio amžiaus vyrą, kuriam buvo diagnozuotas ankstyvos stadijos kliniškai nereikšmingas prostatos vėžys. Po ilgalaikio aktyvaus stebėjimo paklaustas, ar yra laimingas, kad jam buvo nustatyta ši liga, pacientas atsakė teigiamai. Išgirdęs vėžio diagnozę, šis vyras pradėjo sveikai gyventi ir aktyviai sportuoti, dėl ko sumažėjo jo cholesterolio lygis, normalizavosi kraujospūdis ir pavyko atsisakyti jį mažinančių vaistų.

Sužinojęs apie organizme tūnančią ligą, pasak P. Rakščio, dažnas vyras atsisako rūkalų, alkoholio, ypač – alaus, kuris skatina tarpti prostatos vėžį. Kai kurie griebiasi įvairių dvasinių praktikų, kiti koreguoja mitybą: valgo daugiau daržovių, įvairių žolių. Svarbiausia, kad pradėję daugiau dėmesio skirti savo sveikatai, vyrai sumažina ne tik prostatos, bet ir bet kurio kito vėžio, o svarbiausia – širdies ir kraujagyslių sistemos ligų progresavimo riziką.

Šiemet iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto prostatos vėžio nemokamai prevencinei programai skiriama apie 2 mln. eurų, t. y. kiek daugiau nei praėjusiais metais.

Bet kokio amžiaus vyrai, pastebėję nerimą keliančių sveikatos pakitimų, turėtų patys nedelsdami kreiptis į šeimos gydytoją, nepriklausomai nuo to, ar pagal amžių jiems priklausytų dalyvauti prostatos vėžio prevencijos programoje. Šeimos gydytojas įvertins sveikatos būklę ir, jei būtina, nukreips konsultuotis į gydytoją specialistą, kuris nemokamai atliks visus būtinus tyrimus, įskaitant ir PSA tyrimą.