Carmen Teixidor serga vėžiu jau daugiau nei 30 metų. Per savo tris dešimtmečius trunkančią kovą su krūties vėžiu moteris teigia ištvėrusi veikiausiai visus medikams žinomus gydymo būdus. Jai ne kartą buvo taikyta spindulinė terapija ir hormoninis gydymas. Kartą, prieš maždaug 25 metus, ji ištvėrė ir chemoterapiją. Tačiau ji taip pablogino jos gyvenimo kokybę, kad jos Carmen vengia iki šiol., rašo MIT Technology Review.
Šiai moteriai taip pat buvo atlikta ne viena operacija. Moteris paniškai bijo tos akimirkos, kai, atsibudusi po narkozės, neišvengiamai išgirsta blogą naujieną. Būtent taip 1985-ųjų vasarą medikai jai pranešė, kad jos kairėje krūtyje yra didelis auglys ir kad teks atlikti mastektomiją.
2013 metaus medikai iš Memorialinio Sloano ir Ketteringo vėžio gydymo centro Niujorke ištyrė jos auglį ir vėžinėse ląstelėse nustatė DNR seką. Pasirodo, kad tame auglyje iš tiesų buvo medikus labai sudominusių mutacijų.
Tačiau blogiausia buvo tai, kad nė vienas egzistuojantis vaistas neveikė būtent jos vėžio. 2013 metų rudenį tai nekėlė didelio nerimo, nes jos vėžys, nors ir buvo ne kartą atsinaujinęs, rodės, buvo kontroliuojamas. Tačiau vėliau viskas pasikeitė.
„Prieš dvejus metus vėžys grįžo su trenksmu“, – sakė Carmen. Auglių atsirado pakaušyje. Dar vienas auglys išaugo ant jos žandikaulio. Jų taip pat atsirado kakle, kauluose, dubenyje. Tai buvo nauja ir grėsminga ligos fazė. Tačiau kai jos onkologas rekomendavo atlikti chemoterapijos kursą, C. Teixidor sakė buvusi labai nusivylusi. „Man kilo didžiulė depresija suvokus, kad turiu rinktis tarp nieko ir chemoterapijos“, – pripažino moteris.
Pakitus C. Teixidor naikinančiam vėžiui, pasikeitė ir mokslas. Viena iš jos augliuose atrastų mutacijų atitiko tą, su kuria kovoti turėjo padėti eksperimentinis vaistas, išbandomas Memorialinio Sloano ir Ketteringo vėžio gydymo centro. Moteris sutiko dalyvauti klinikiniame bandyme ir 2015 metų vasaros pabaigoje ėmė vartoti eksperimentinį vaistą. Vos po kelių savaičių ji pajuto, kad augliai mažėja. O atlikti tyrimai tai patvirtino.
Ir nors Carmen gydymo rezultatai yra stulbinantys, įvairūs klausimai dėl tikslinio vėžio gydymo vis dar neduoda ramybės medikams, mokslininkams, sveikatos draudimo kompanijos ir milijonams žmonių, kurie sužino apie vėžio diagnozę.
Rasti taikinius
Nuo pat žmogaus genomo projekto pradžios mokslininkai svajojo apie tikslios asmeninės molekulinės informacijos panaudojimą nustatant diagnozę ir gydant žmonių ligas. Vizija yra paprasta: tam tikromis ligomis sergančių žmonių DNR seka turėtų atskleisti mutacijas, kurios ir sukelia tas ligas, bei nurodyti taikinius specialiems vaistams, kuriuos šie turėtų pulti.
Deja, biologinė įvairovė ir toliau pranoksta medicinos žinias. Nors mokslininkai tikėjosi, kad tam tikras skaičius bendrų mutacijų galėtų paaiškinti platų spektrą žmonių ligų – širdies ligų, aukšto kraujospūdžio, diabeto, šizofrenijos – tai nepasitvirtino.
Vėžio gydymas yra balta dėmė šioje nuviliančioje istorijoje. Augliuose iš tiesų pastebima genetinių nukrypimų, kurie potencialiai galėtų tapti vaistų taikiniais. Ir dar gerokai prieš tai, kai imta plačiai kabėti apie tikslinę terapiją, vėžio gydymo klinikose rimtu žaidėju tapo taikinių terapija.
1998 metais JAV maisto ir vaistų administracija aprobavo vaistą krūties vėžiu sergančioms moterims, kurių vėžinės ląstelėse aptikta tam tikra hiperaktyvi versija paviršinės molekulės, vadinamos HER-2 receptoriumi. „Herceptin“ tapo pirmuoju taikinių terapijos vaistu. O vėliau, 2001 metais, atsirado „Gleevec“, veikiantis tam tikrą mutaciją esant tam tikrai leukemijos formai, o 2011 metais atsirado „Zelboraf“, veikiantis tam tikrą mutaciją melanomos atveju.
Šių vaistų sėkmė paskatino viltis, kad DNR sekos nustatymas taps gana pigiu ir prieinamu būdu, o bet kurio auglio genomas leis nustatyti mutacijas, kurias reikia tiesiogiai veikti. Trumpai tariant, medikai galėtų atlikti auglio biopsiją, išanalizuoti DNR seką ir nustatyti mutacijas. Ir kai kurios jų atskleistų vėžio jautrumą tam tikriems aprobuotiems molekuliniams vaistams.
Viskas skamba labai gerai. Tačiau mokslininkai, vylęsi nustatyti kiekvieno vėžio „Achilo kulną“, nustatė, kad vėžio mutacijų biologija yra gerokai sudėtingesnis dalykas.
Ar verta?
C. Teixidor labai pasisekė, kad ji yra gydoma tokiame svarbiame akademiniame centre. Ne kiekvienas vėžio gydymo centras turi galimybių panaudoti naujausius auglių genomikos metodus.
Dauguma žmonių neturi galimybių atlikti tokius tikslius tyrimus, nes onkologiniai klinikiniai tyrimai dažniausiai atliekami dideliuose akademiniuose vėžio gydymo centruose, o ne vietos centruose, kuriuose daugiausia žmonės ir yra gydomi.
Iš tiesų auglio genomo tyrimai yra gana retai atliekami. Ir bene pagrindinė to priežastis yra ta, kad sveikatos draudimo kompanijos nepadengia tokių išlaidų, o pačiam pacientui tektų už vieno auglio DNR sekos nustatymą susimokėti iki tūkstančio JAV dolerių. Taikinių terapijos išlaidas, kurios būna dar didesnės, draudimo kompanijos taip pat retai padengia, nes yra daug abejonių dėl jų efektyvumo.
Savo ruožtu Portlende veikiančio Oregono sveikatos ir mokslo universiteto onkologas Vinay Prasadas neseniai paskaičiavo, kad tik 1,5 proc. pacientų, kuriems atsinaujino ir gydymui nepasiduoda vėžys, taikinių terapija buvo efektyvi. O daugeliui kitų pacientų toks gydymas gyvenimas pailgina tik kelis mėnesius. Todėl, pasak jo, nepaisant to „triukšmo“, susijusio su retais atvejais, kai gydymas yra itin efektyvus, „daugumai vėžiu sergančių žmonių tikslinė strategija neduoda naudos“.
