Kartais užmušti žmogų daug nereikia, sunkiau vėl jį atgaivinti. Reanimacijon atėjusio mediko žodžiai mamai: galit verkti, rėkti, bet tokie kūdikiai ilgai negyvena. Na, gal mėnesį...Medikai, psichologai, specialistai, kur Jūs? Ar jau visai praradote žmogiškumą ir sveiką nuovoką? Kas padės šiai mamai ir kitoms, „ant ribos“ balansuojančioms mamoms? Ar galima pavadinti pagalba trimečio vaiko mamai, ką tik išgirdusiai vėžio diagnozę, atneštu skaitymėliu „kaip kalbėti su vaiku apie mirtį“?...“, - taip prieš keletą dienų feisbuke rašė paramos fondo „Mamų unija“ vadovė Eglė Mėlinauskienė.
Komentaruose mamos dalinosi savo išgyvenimais ir skundėsi, kad užklupus gyvenimo negandoms iš specialistų neretai stinga jautrumo ir kompetencijos.
Kaip DELFI pasakojo E. Mėlinauskienė, psichologinė mamų, turinčių rūpintis mažaisiais onkologiniais ligoniais, būklė šiuo metu yra kritinė.
„Negalėčiau vertinti medikų jautrumo. Nors ir stengiuosi, negaliu įsikūnyti į mamų situaciją. Žinoma, pasitaiko ir nejautrių situacijų, kai nėra atsižvelgiama į mamos būseną. Nereikia pulti kaltinti medikų – problema daug gilesnė. Esmė ta, kad širdgėlos sukrėsti tėvai nesulaukia pilnavertės, visapusiškos psichologinės pagalbos. Nuolatos girdžiu skundus, kad pačiais kritiškiausiais momentais trūksta paramos, nėra specialisto, kuriam būtų galima užduoti iškilusių klausimų, tai ypač pasijunta vakarais, kai mamos su vaikais lieka vienos palatose.
Tiek reanimacijos, tiek onkohematologinis skyriai yra ypatingi, nes juose sprendžiami mažųjų pacientų gyvybės išsaugojimo klausimai“, - kalbėjo pašnekovė.
Fondo vadovės teigimu, psichologas veikiausiai yra kiekvienoje gydymo įstaigoje, tačiau jo darbo laikas dažniausiai baigiasi trečią popiet.
„Negalėčiau vertinti šio specialisto kompetencijos, tačiau akivaizdu, kad tėvai nesulaukia reikalingos pagalbos. Dar daugiau, kad ir koks geras būtų specialistas, neįmanoma fiziškai pasirūpinti tiek pacientų, kiek jų yra didžiosiose ligoninėse. Štai šioje konkrečioje įstaigoje guli apie dvidešimt ligonių, tad pagalbos reikia dvidešimčiai sukrėstų mamų. Blogiausia tai, kad ligoninė tokią situaciją teisina tuo, jog neturi resursų. Mamai juk tai nesvarbu – ji privalo gauti reikalingą pagalbą. Į gydymo įstaigas neįsileidžiamos ir nevyriausybinės organizacijos, nepriimama pagalba iš mūsų. Aš, nors ir stoviu šalia, negaliu padėti, atvesti kvalifikuoto specialisto“, - teigė E. Mėlinauskienė.
Pašnekovė pasakojo pastebėjusi, kad mamos medikams neišsipasakoja, jos bijo, kad nukentės vaiko gydymo kokybė, prie jų reikia mokėti prieiti. Sako: „aš pasakysiu, kai mano vaikas pasveiks“.
„Dabar taip viskas yra pritvinkę ir likęs tik vienas žingsnis iki didelės nelaimės. Kai pakalbi su mamomis, ne viena yra turėjusi suicidinių minčių. Pamišimo momentu žmogus gali padaryti bet ką. Ir tai vyksta. Mamos žaloja save, manydamos, kad fizinis skausmas sumažins dvasinį.
Tai yra visos sistemos spraga, kadangi pagalba nėra teikiama kompleksiškai. Nežiūrima į šeimą. Jei gydomas vaikas, o nežiūrima, kokia mamos būklė, gerų rezultatų pasiekti nepavyks. Vaikai viską jaučia, jiems persiduoda mamos nerimas. Neseniai kalbėjau su vienu psichiatru. Jis pasakojo, kad galėtų nesustodamas dirbti paromis – tiek daug pacientų yra. Eilė niekada nesibaigia. Emocinė lietuvių būsena dabar labai slogi“, - tikino moteris.
Fondo vadovė džiaugėsi, kad ši problema jau aptarta su Prezidentės patarėja, numatyti susitikimai ir su šios konkrečios ligoninės administracija.
Bendradarbiavimas vyksta
Kaip DELFI teigė Santariškių klinikų Vaikų ligoninės atstovė ryšiams su visuomene Jolanta Normantienė, feisbuke plintantis įrašas yra „Mamų unijos“ vienos iš vadovių Eglės Mėlinauskienės asmeninė nuomonė. Specialistės teigimu, Vaikų ligoninėje tėvams yra suteikiama reikalinga psichologinė parama.
„Kai tėvai išgirsta sunkią vaiko diagnozę, gydytojai visada paaiškina, kokia tai liga, kaip ji gydoma, kokios prognozės. Statistika dėl vaikų, sergančių onkohematologinėmis ligomis, gera žadanti, pasveikusiųjų skaičius kasmet auga.
Vaikų ligoninės Vaikų onkohematologijos centre gydymas trunka ilgus mėnesius, kartais ir metus, todėl skyriuje yra galimybė vaikui būti kartu su mama ar tėčiu. Visos palatos periodiškai atnaujinamos, kiekvienoje yra vonios kambarys, šaldytuvas ir televizorius. Skyriuje yra virtuvėlės tėvams vaiko mėgstamam maistui pagaminti, skalbykla, įrengtas vaikų žaidimų kambarys. Dirba psichoemocinės pagalbos komanda – psichologas, dvasinis asistentas, socialinis darbuotojas, auklėtoja. Skyriuje dirbantis psichologas teikia pagalbą ne tik vaikui, bet ir šeimai“, - sakė J. Normantienė.
„Rugutės“ ir „Tiuka“ fondai savo iniciatyva sukūrė sąlygas pabūti visai šeimai šalia sergančio vaiko ir jį slaugančios mamos. Dar daugiau - 2014 metais atidarytas naujas reabilitacijos padalinys, kuriame vaikai grąžinami į normalų, įprastą gyvenimą.
„Ten dirbantis ergoterapeutas, matydamas, kad pagalbos reikia ne tik vaikams, bet ir tėvams, pakvietė šokių specialistą, kuris rengia tėvams vakarinius užsiėmimus, per kuriuos tėveliai gali pasimokyti šokio žingsnelių, atsipalaiduoti, pabendrauti.
Ligoninėje veikia Vilniaus Santariškių mokymo centras, todėl net ir besigydančių vaikų mokymasis nenutrūksta. Onkohematologinių ligonių turinčių šeimų ir sergančių vaikų reikmėmis, vaikų laisvalaikiu ir jų gerove rūpinasi šeši paramos ir labdaros fondai, sudarę bendradarbiavimo sutartis su Vaikų ligonine. Skyriaus administracija įsiklauso į tėvų poreikius dėl vaikų gydymosi ir buities sąlygų, laisvalaikio, kiek galėdama tai gerina. Prie to labai prisideda labdaros ir paramos fondai: „Mamų unija“, „Paguoda“, „Rugutė“, V. Kernagio paramos ir labdaros fondas, „Tiuka“ ir kt. Labdaringos veiklos tradicijos šiame centre puoselėjamos jau 20 metų“, - DELFI pasakojo Vaikų ligoninės atstovė.
Santariškių klinikų Vyriausioji specialistė ryšiams su visuomene Gitana Letukienė paantrino, jog sergantieji onkologinėmis ligomis ir jų artimieji gali gauti nemokamas psichologo konsultacijas telefonu 8 646 46 444 darbo dienomis nuo 12 iki 16 val. arba individualiai atvykę į Onkopsichologijos ir komunikacijos centrą (Trakų g. 9/1, 103 kab., Vilnius).
