Neseniai DELFI publikavo LSMU histologijos ir embriologijos katedros vedėjos, profesorės habil. dr. Angelijos Valančiūtės teiginius apie tai, koks skirtumas užšaldyti embrionus ar kiaušialąstes (tekstą galite rasti čia). Po straipsnio pasirodymo Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų HOTC MRMS Vaisingumo technologijų poskyrio embriologė sutiko patikslinti kai kurias detales.

Kaip aiškino m. dr. Živilė Gudlevičienė, A. Valančiūtės teiginys „Apskritai pagalbinio apvaisinimo metu sėkmė nėra labai didelė, jeigu Europos vidurkis pagal nėštumo skaičių siekia maždaug 25 proc., o gimdymų vos 15 proc. Vadinasi, vienas iš pagalbinio apvaisinimo 5-6 ciklų yra sėkmingas“ nėra visai teisingas.

„Europos IVF registro duomenimis, pastojimo dažnis po IVF yra 29,1-33,2% (priklausomai nuo atliktos IVF (apvaisinimo mėgintuvėlyje) ar ICSI procedūros). Gyvų gimusių vaikų po pagalbinio apvaisinimo dažnis, priklausomai ir nuo atliktos procedūros, ir nuo šalies ar centro, svyruoja nuo 19 iki 50% (European IVF Monitoring, 2016). IVF sėkmę lemia būtent galimybė atrinkti didžiausią potenciją turinčius embrionus (kurie išsivysto iki blastocistos stadijos 5-ą parą) bei galimybė atlikti kitus, papildomus (ir genetinius) embriono tyrimus.

Vadinasi, moterims užtenka 1-2 IVF/ICSI ciklų, kad jos pastotų ir pagimdytų kūdikį. Kaip ir gamtoje natūraliai ne kiekvienas nėštumas baigiasi gimdymu, taip ir ne visos apvaisintos kiaušialąstės turi potenciją išsivystyti į embrionus. Dalis jų sustoja vystytis jau antrą-trečią parą“, - pasakojo Ž. Gudlevičienė.

Foto: Vida Press

Tuo tarpu A. Valančiūtės pateikti procentai atitinka būtent Italijos IVF registro duomenis, kai Italijoje buvo draudžiama šaldyti embrionus.

„2016 m. paskelbti Italijos Pagalbinio apvaisinimo registro beveik 10 metų tyrimų rezultatai rodo (Italian ART registry, 2005-2013), kad po kiaušialąsčių užšaldymo ir atšildymo porų pastojimo procentai išlieka mažesni, lyginant tiek su pirminiu IVF ciklu, tiek talpinant atšildytus embrionus. Pateikiami 2005-2013 metų rezultatai.

Per šį periodą buvo atlikta 24173 kiaušialąsčių šaldymų, iš kurių vėliau buvo atlikta 19453 patalpinimo ciklų (atšildymo efektyvumas 80,5 %). Tačiau klinikinių nėštumų po šių ciklų buvo vos 3043 (15,6% nuo visų patalpinimų). Ir didžiausią nuostabą kelia, kad galutiniame rezultate pagimdė TIK 1882 moterys, gimė vos 2152 vaikai (vos 8,9% nuo visų užšaldytų kiaušialąsčių). Vadinasi, atšildant kiaušialąstes, moterims reikėtų procedūras kartoti NET 10 kartų!“, - pabrėžė pašnekovė.

Ž. Gudlevičienės teigimu, galima tik diskutuoti, kodėl tokia nedidelė pastojimo sėkmė naudojant atšildytas kiaušialąstes.

„Praktiniu aspektu galime aiškinti tuo, kad kiaušialąstes atšildžius reikia dar jas ir apvaisinti, t.y. atlikti papildomą manipuliacijas su jomis. Atšildžius kiaušialąstes, su jomis atliekama jau sudėtinga apvaisinimo procedūra - intracitoplazminė spermatozoido injekcija (net ir esant normaliai partnerio spermai). Po tokios dvigubos manipuliacijos, kaip matome iš Italijos registro duomenų, jau tik maža dalis kiaušialąsčių sugeba vystytis į embrioną. Tokie net ir implantavęsi embrionai nesivysto net 50% atvejų (nuo 15,6% nėštumų tik tik 8,9% gyvų gimusių vaikų).

Atšildžius embrionus su jais papildomų manipuliacijų daugiau neatliekama, todėl ir pastojimo, ir gyvų gimusių vaikų dažnis yra didesnis (Europos IVF registrų duomenimis iki 20%), nei po atšildytų kiaušialąsčių“, - tikino vyresnioji gydytoja embriologė.

Taip pat Europos IVF registrų duomenimis, Europoje tik 10% visų IVF centrų atlieka kiaušialąsčių šaldymus.

„Tai taip pat rodo, kad metodas nėra efektyvus ir todėl nėra dažnai taikomas klinikinėje praktikoje. Tai atliekama tik kiaušialąsčių donoryste užsiimančiuose centruose, onkologinių ligų atveju, siekiant moterims atidėti nėštumą vėlesniam laikui, ar ypatingais atvejais, kai pagalbinio apvaisinimo procedūros metu negaunama vyro spermos.

Embrionų šaldymas Lietuvoje yra jau standartinė procedūra, yra nemažai ir gimusių vaikų. Tuo tarpu nėra aprašyta nė vieno gimusio kūdikio po kiaušialąsčių šaldymo. Tai būtų tik naujas eksperimentas su visos Lietuvos nevaisingomis poromis“, - įsitikinusi specialistė.

Foto: Vida Press

Ž. Gudlevičienė atkreipė dėmesį ir į tai, kad minėtame LSMU profesorės straipsnyje siūloma „... prieš griebiantis dirbtinio apvaisinimo reikia pirmiausiai išbandyti kitas, mažiau invazines ir ekonomiškesnes priemones, pirmiausia ištirti moters hormonų svyravimus viso reprodukcinio ciklo metu ir išsiaiškinti tikslias nevaisingumo priežastis“.

„Norime pasakyti, kad nevaisingumo diagnostika ir gydymas iš tiesų susideda iš keletos etapų. Pirmiausia pora yra tiriama, aiškinamasi, kokia jų nevaisingumo priežastis. Jei tos priežastys iš tiesų lengvai koreguojamos hormonais (mėnesinių ciklo sutrikimai, ovuliacijos sutrikimai, skydliaukės hormonų disbalansas ir kt.), tai be abejo gydymas hormonais, lytinių santykių planavimas ir padeda šioms moterims pastoti. Drąsiai ir atsakingai galime pasakyti, kad niekas nepradeda poros gydyti nuo pagalbinio apvaisinimo procedūrų. Visuomet pirmiausiai išbandomos kitos priemonės.

Tačiau, pavyzdžiui, jei moteriai nustatomas kiaušintakių nepraeinamumas, vyrui randami pavieniai spermatozoidai spermoje - nepadės nei gydymas hormonais, nei santykių planavimas, nei kiti metodai. Tokiais atvejais galimos tik sudėtingos pagalbinio apvaisinimo procedūros“, - DELFI teigė gydytoja.

Pasak jos, niekas prievarta neatlieka šių procedūrų - išaiškinamos porai ir rizikos, ir galimos pasekmės, ir pastojimo galimybės - pora pati nusprendžia, ką darys toliau. Ir tik pasirašius sutikimus procedūroms, jos yra atliekamos.

„Taip pat galime patvirtinti, jei porai nepriimtinos pagalbinio apvaisinimo procedūros - jie ir nesirenka šio gydymo būdo“, - patikino Ž. Gudlevičienė.

Žmogus, padovanojęs laimę ir gyvybę milijonams

Labai dažnai įvairūs pokyčiai žmonėms kelia nerimą, baimę, nepasitikėjimą. Ypač, kai kalba pasisuka apie didelius pasiekimus mokslo srityje. Bijome, to, kas dar nepažinta, nesuprasta. Todėl dažnai prireikia ne vieno dešimtmečio, kol atradimai ar pasiekimai, pakeitę gyvenimą, būna pripažįstami ir priimami.

Vienas tokių pavyzdžių – britų mokslininkas Robertas Edvardsas, kuris yra apvaisinimo mėgintuvėlyje pradininkas bei vystytojas. Pirmasis kūdikis, kurio susilaukta po pagalbinio apvaisinimo, gimė 1978 m. liepos 25 d. Tuo tarpu pasaulinio pripažinimo už savo veiklą ir pasiekimus Kembridžo universiteto profesorius sulaukė tik 2010 m. – praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams. Tais metais Robertui Edvardsui buvo įteikta Nobelio medicinos premija. Nobelio premijos teikimo komisija pripažino, jog mokslininko pasiekimai suteikė pasauliui galimybę gydyti nevaisingumą – ligą, kuri yra paveikusi 10 procentų viso pasaulio porų.

Kaip teigė pats mokslininkas, pagrindinis jo siekis buvo palengvinti tą skausmą, kurį išgyvena poros, negalinčios susilaukti vaikų. Jo kolegos sakė, kad Robertas Edvardsas – žmogus smarkiai pralenkęs savo amžininkus bei epochą, kurioje gyveno. Nobelio premijos teikimo komisijos teigimu, IVF yra saugi ir veiksminga priemonė. Ilgalaikiai tyrimai parodė, jog taip pradėti kūdikiai yra tokie patys sveiki kaip ir visi kiti vaikai.

Foto: Vida Press

Žinoma, toks mokslo pasiekimas XX amžiaus pabaigoje buvo sutiktas įvairiai. Mokslininko bendražygiai ir kolegos apgailestauja, kad profesoriaus gimtoji Didžioji Britanija neparodė reikiamos pagarbos, dėmesio ir įvertinimo. Robertui Edvardsui ne išsyk pavyko susirasti genetikus, kurie palaikytų jo siekį ir bendradarbiautų kuriant pagalbinio apvaisinimo metodą, mat pats mokslininkas nebuvo medikas. Kai jis paaiškino, ką sumanęs ne vienas mokslo žmogus tuo metu pamanė, kad profesorius tiesiog kvaištelėjo. Dabar jiems taip nebeatrodo.

Profesoriui Robertui Edvardsui teko nueiti ilgą ir nelengvą kelią, kol jo idėja virto pirmuoju kūdikiu, gimusiu po pagalbinio apvaisinimo. 8 dešimtmečio pradžioje, mokslininkas kreipėsi į Medicinos tyrimų tarybą, prašydamas finansavimo savo moksliniams ir klinikiniams tyrimams, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. Tai buvo grindžiama ne tik etikos dalykais, bet ir tikėjimu, jog gydyti nevaisingumo nereikai, jog pasaulyje ir taip yra per daug žmonių, todėl mokslininkai turėtų ieškoti efektyviausių kontracepcijos priemonių, o ne būdų skatinti gimstamumą.

Deja, tenka pripažinti, kad ir šiais laikais pagalbinio apvaisinimo klausimas kelia daug diskusijų, o Lietuvoje ir nepagrįstų kaltinimų. Tuo tarpo pasaulyje gyvena jau dagiau nei 5 milijonai vaikų, gimusių pasitelkus pagalbinio apvaisinimo būdą.

Vis tik, šiandien Robertas Edvardsas pasaulio istorijoje žinomas ne tik kaip labai pažangus mokslininkas, Nobelio premijos laureatas, bet ir žmogus, milijonams dovanojęs galimybę gimti. Kartais tik laikas ir kantrybė padeda atskirti pelus nuo grūdų.