Troškimas turėti vaikų lydi jau 14 metų
Jau po pirmųjų metų bevaisiai bandymai pastoti ėmė kelti nerimą ir pora kreipėsi į gydytojus. „Turint šią problemą, laikas nėra tavo sąjungininkas“, sako Laura, pradėdama pasakoti dramatišką šeimos istoriją – viena po kitos atliekamos intrateurinės inseminacijos (IUI), du pagalbiniai apvaisinimai, nesivystantys nėštumai bei onkologinė vyro liga.
„Dabar, po tiek metų, išgyvenę onkologinę vyro ligą, mes esame mažiau jautrūs šiai situacijai, tačiau pirmasis dešimtmetis buvo labai sunkus. Psichologijos tyrimai atskleidė, jog vaikų negalinčios susilaukti moters emocinė savijauta prilygsta nuolat pasikartojančiam gedulo išgyvenimui. Po kiekvieno sulaukto naujo ciklo, ji vėl atsiduria gedulo būsenoje, nes jai nepavyko, jau nekalbant apie savęs nuvertinimą, menkinimą, epitetų sau priskyrimą, kaltės ieškojimą, galvojimą už ką, kaip, kodėl, jausdama savigraužą ir apskritai, visuomenės požiūrį“, – sako moteris.
Kai susituokė, Laurai buvo 23 metai, jos vyrui – 26. Planuodami ateitį, jie atsakingai galvojo apie būsimo vaikelio poreikių užtikrinimą, todėl tuo metu porai rūpėjo susikurti pakankamas gyvenimo ir buities sąlygas. Moteris prisimena, jog pirmus penkerius metus po vedybų jie nuolat sulaukdavo klausimų – tai kada jau bus vaikai, kada jau Jūsų eilė? Metams bėgant, klausimai retėjo, o pora nuo aplinkinių neslėpė nei noro susilaukti vaikų, nei dedamų pastangų.
Tuštumos užpildyti negali niekas
„Ilgainiui, kai visos aplinkinės poros susilaukė vaikų, iš pradžių, pirmagimio, vėliau – antro, žiūrėk, jau ir trečio, nori nenori lieki užribyje. Tai yra savaime suprantama, nes vaikus auginančiųjų pokalbių temos yra kitos, gyvenimo ritmas iš esmės pasikeičia. Šių žmonių akimis tu esi laisvas paukštis, galintis daryti ką nori, planuoti savo laiką kaip nori, užsiimti įvairiausiais pomėgiais. Būna išgirsti tokių standartinių pasakymų, jog daugybė žmonių taip gyvena – be vaikų.
Tu negali būti „pilnateisis“ pašnekovas, kai kalbama apie vaikus, nes, jų požiūriu, tu nieko nesupranti. O kita vertus, dažnas nevengia pasakyti – o tai, ko tu nori, gyvenk ir džiaukis. Ir jie negali suprasti, kad visavertiškai džiaugtis gyvenimu tiesiog negali. Niekas negali užpildyti tuštumos, kuri skirta labai natūraliems gamtiškiems dalykams. Šitos nesamos detalės mūsų gyvenime niekas neužpildo. Taip, gyvenimas eina, tačiau ta vieta – ji vis tiek lieka tuščia.
Mano įsitikinimu, niekas neprivalo suprasti žmonių, kurie negali susilaukti vaikų, tačiau teisė juos kritikuoti dėl natūralaus troškimo turėti savo atžalų, taip pat nebuvo niekam suteikta. Turėti savų palikuonių – stipri, natūrali, gyvybiška žmogaus prigimtis. Kaip ir kuo gali tai pakeisti?“ – samprotauja ji.
Ieškodami bevaisių pastangų susilaukti atžalos priežasčių, pora pradėjo reguliariai varstyti gydytojų kabinetų duris: „Visi tyrimai – tiek mano, tiek vyro – eilinės apžiūros, kraujo, genetiniai tyrimai, intervencinės diagnostinės procedūros visą laiką rodė idealius rezultatus. Didžiausias skaudulys – priežasčių nebuvimas, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Atrodo, jei būtų priežastis dėl kurios negalime susilaukti vaikų, susitaikyti su tuo tikrai reikėtų laiko, bet ilgainiui pavyktų. Sunku, kai nežinai ką daryti.“
Kurį laiką šeima pas gydytojus eidavo kaip į darbą, gyveno nuolatinėje įtampoje, gyvenimą turėjo tiksliai planuoti. Jie lankėsi pas skirtingus specialistus, kurie, įvertinę tyrimų rezultatus, klausdavo: „Tai, ko čia nepastojat?“. Laura sako, jog dažnai ir patys imdavosi iniciatyvos ieškodami, kas dar galėtų turėti įtakos nevaisingumui – konsultavosi su endokrinologais, genetikais.
Porai buvo atliktos 4 inseminacijos. Deja, nei viena taip trokštamo rezultato nesuteikė. Tuomet šeima ryžosi pagalbinio apvaisinimo procedūrai.
Jau ir iki tol, kol pora ryžtasi inseminacijoms, tenka atlikti įvairius tyrimus, nuolat konsultuotis, o po kurio laiko viską kartoti. Prieš ir po procedūrų skiriamas hormoninių preparatų vartojimas, reikalinga nuolatinė gydytojų stebėsena. Pagalbinio apvaisinimo procedūros metu moteriai atliekamos medicininės intervencijos, daroma bendra nejautra. Toliau – taip pat taikomas gydymas hormoniniais vaistais.
Sukrėtė žinia apie onkologinę ligą
„Po šios procedūros pastojau, bet nėštumas nutrūko labai anksti. O visą tą laiką nuo procedūros atlikimo persekiojo baimė, kad tik nepaaiškėtų, jog nepavyko, kad tik neatsirastų ženklų, jog nėštumas nutrūko. Susitaikyti su tuo buvo neapsakomai sunku... Vienu momentu matai realų rezultatą, kuris tampa stebuklu, tuo, kas sava, labai tikra... Ir po to staiga nutrūksta. Buvo rugsėjis ir kitas žingsnis atrodė logiškas bei paprastas – pralaukti žiemą, leisti organizmui pailsėti, atsigauti, o pavasarį bandyti antrą kartą. Po truputį pradėjus darytis tyrimus, staiga mus pasiekė žinia apie vyro onkologinę ligą. Tai – išmušė pagrindą iš po kojų. Supranti, jog apie planus turėti kūdikį nebeturi teisės galvoti, nes viskas pakibo ore“,– prisimena Laura.
Gydytojai iškart informavo šeimą, jog ligos gydymas gali paveikti vyro reprodukcinę sistemą ir pasiūlė šaldyti spermą. Laura puikiai atsimena dieną, kai su vyru vyko į Kauną atlikti spermos šaldymo procedūros, o tuo pačiu metu pora sulaukė skambučio iš ligoninės, raginančio vyrui per valandą atvykti ir gultis gydymui.
„Net sunku papasakoti, ką išgyvena jauna, bevaikė šeima, išgirdusi onkologinės ligos diagnozę, laukdama gydymo. O mūsų situacija buvo kone groteskiška. Vyras buvo tarsi sapne, jo psichologinei būsenai apibūdinti sunku rasti tinkamiausius žodžius. Supranti, kad jam tuoj pat turi būti pradėtas gydymas chemoterapija, kuris nežinia, kuo baigsis, po kurio visiškai bus sutrikdyta jo reprodukcinė sistema, o jis tą dieną vyksta į kitą miestą, kad būtų užšaldyta jo sperma, kuri neaišku, ar galės būti panaudota.
Lyg būtų maža šios nežinios, pamenu, praskrieja dar viena lemiama mintis: esant III ligos stadijai mes netenkame galimybės ir įsivaikinti. Liekame „už įstatymo ribų“... O ligos diagnozė ir stadija, net jei žmogus ir įveikia vėžį, įrašoma visam gyvenimui“, – prisimena Laura.
Vyro gydymas truko beveik metus, o jį lydėjo nenumatytos, staiga atsiradusios komplikacijos. Jau po pirmojo chemoterapijos kurso, Laimis atsidūrė reanimacijoje ir jo gyvybė pakibo ant plauko. Laura prisimena, jog buvo laikas, kai vyro būklė neteikė jokių vilčių, tačiau stebuklas įvyko ir vyras išsikapstė. Vėliau šeima rinkosi silpnesnę chemoterapiją, nebenorėjo taip smarkiai rizikuoti.
Galimybė nevaisingai porai susilaukti vaikų priklauso nuo finansinių galimybių
Čia pat moteris atkreipia dėmesį į pagalbiniam apvaisinimui nuolat prikišamą dirbtinumą: „Ar tai reiškia, jog neturėtume gydyti jokių ligų, nesinaudoti medicinos pažanga, jos teikiamomis galimybėmis? Tokiu atveju, neturėjome gydyti ir vyro ligos – juk labai aiškiai įvardijome, jog jis buvo gydytas chemoterapija.
Būtent tokiu – chemoterapijos – būdu ligą pavyko įveikti. Jeigu šiandien mokslas suteikia pažangias galimybes, kodėl negalime jomis naudotis? Nevaisingumas yra liga, įtraukta į ligų sąrašą ir turinti konkretų apibrėžimą. Ir kažkodėl tos poros, kurios šią ligą bando gydyti, dažnai yra menkinamos, stebimasi jų pastangomis, piktinamasi, kad jos tiesiog nesidžiaugia gyvenimu.“
Pašnekovė stebisi šitiek metų užsitęsusiu pagalbinio apvaisinimo įstatymo svarstymu: „O kas prisiims atsakomybę už tai, kad moterys paliekamos laukti, o ilgainiui būna tiesiog per vėlu spręsti šeimos gausinimo klausimus? Kone stebuklu būtų galima vadinti ir tai, kad po ilgo pagalbos galimybių laukimo šeima, kaip tokia, išvis išlieka... Jeigu tuo metu, kai tik susidūrėme su nevaisingumu, būtų buvęs priimtas įstatymas, būtume turėję kitas galimybes.
Kaip ir daugeliui tokio likimo porų, mums prireikė pakankamai laiko, kol galėjome ryžtis brangiausioms procedūroms: problemai spręsti negalėjome iš karto skirti itin didelių išlaidų. Sprendžiantiesiems įstatymo projekto priėmimą ir jį vilkinantiems vertėtų nepamiršti svarbiausio – žaidžiama žmonių likimais.“
Visas išlaidas šeima apmokėjo pati. „IUI procedūros, įskaitant tyrimus, reikalingus vaistus ir gydytojų konsultacijas, tąsyk kainavo beveik 1500 eurų, pirmoji pagalbinio apvaisinimo procedūra – virš 4 tūkst. eurų, antroji – beveik 3 tūkst. eurų. Nekalbu apie papildomas išlaidas, ieškant problemos priežasčių, bandant stiprinti sveikatą. Valstybė nevaisingumo gydymo nekompensuoja, taigi viskas priklausė tik nuo mūsų galimybių. Visa laimė, kad nors ir su pertraukomis, savo šeimą galėjome planuoti tokiomis priemonėmis. Tiesa, sarkastiškai juokaudavome, kad mūsų dar net nesami vaikai jau prabangoje „gyvena“. O kiek yra porų, kurios negali leisti šios prabangos arba ryžtasi pagalbiniam apvaisinimui tik vieną kartą, kuris tik retais atvejais būna sėkmingas...
Išlaidos tikrai buvo didelės. Dėl jų teko atsisakyti kitų galimų dalykų, ypač šios problemos sprendimo kelio pradžioje. Vis tik, jei laikas nebus iškrėtęs pikto pokšto, pasinaudoti prieinama pagalba ketiname dar bent kartą. Kadangi nuo paskutinio bandymo praėjo dveji metai, viską reikės pradėti nuo pradžių: apžiūras, tyrimus, dar vieną bendrąją nejautrą... Tad ir vėl taupome. Juk kol kas vis dar gyvename vienintelėje Europos Sąjungos šalyje, kurioje racionalus, viltingas, sudėtingas, tačiau pagalbinis šeimos planavimo kelias nekompensuojamas net maža dalimi“, – atvirauja moteris.
Dėl valdžios institucijų ir politikų neveikimo nevaisingos poros nesulaukia pagalbos
Pacientų bendrijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė atkreipia dėmesį, jog dauguma Lietuvoje nevaisingų porų jau daugiau nei dešimtmetį nesulaukia tinkamos pagalbos, nes Lietuvos Respublikos Seimas nepriima pažangaus įstatymo, reglamentuojančio pagalbinį apvaisinimą.
„Nevaisingumas yra liga, kurios gydymą, įvertinęs nevaisingos poros situaciją, turi rekomenduoti gydytojas. Gydymo būdą turi pasirinkti pora. Jeigu porai pagalbinis apvaisinimas nepriimtinas ar įsitikinimai leidžia kurti tik tam tikrą embrionų skaičių, bus paisoma jos norų. Poros, kurios pasitiki inovacijomis, pažangia medicina ir šioje srityje dirbančiais specialistais, demokratinėje valstybėje turi turėti galimybę rinktis ir pasinaudoti inovatyviais gydymo būdais. Vis tik, manome, jog svarstant šį klausimą, pirmiausia turi būti paisoma porų, negalinčių susilaukti vaikų, interesų ir atsižvelgiama į argumentais pagrįstą specialistų nuomonę“, – sako I. Drėgvienė.
Kasmet Lietuvoje nevaisingų porų skaičius išauga keliais tūkstančiais
„Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis pasaulyje nuo vaisingumo sutrikimo kenčia apie 8 – 10 proc. porų. Išsivysčiusiose šalyse su nevaisingumo problema susiduria kas septinta šeima. Nors Lietuvoje nevaisingumo registro nėra, manoma, kad apie 10 – 15 proc. porų negali susilaukti vaikų. Lietuvoje šiuo metu yra apie 1 mln. šeimų, taigi nevaisingų šeimų skaičius gali būti prilyginamas Klaipėdos dydžio miestui. Mažėjantis gimstamumas, dideli emigracijos mastai, neigiamas Lietuvos gyventojų prieaugis daro nevaisingumo problemą ypač aktualia. Manoma, kad kasmet Lietuvoje nevaisingų porų skaičius išauga 2 tūkstančiais“, – situaciją komentavo medicinos mokslų daktarė, gydytoja akušerė–ginekologė Eglė Drejerienė.
Specialistės teigimu, nevaisingoms poroms po atliktų būtinų tyrimų rekomenduojamas atitinkamas gydymas. Galimi tradiciniai gydymo būdai – medikamentinis bei operacinis, tačiau juos taikant, problema ne visada išsprendžiama. Daliai porų reikalingi pagalbiniai apvaisinimo būdai, t. y. technologijos, kur tam tikri veiksmai atliekami laboratorijoje.
„Pagalbinis apvaisinimas arba apvaisinimas mėgintuvėlyje šiuo metu yra vienas efektyviausių nevaisingos poros gydymo metodų, neretai – vienintelis, iš kurio galima tikėtis sėkmės. Statistikų paskaičiavimu pagal gyventojų amžių ir nevaisingumo priežasčių sklaidą 1 mln. gyventojų minimaliai reikalingi 800 apvaisinimo mėgintuvėlyje ciklų. Šalyse, kuriose yra geras šių procedūrų prieinamumas, šis skaičius gerokai viršijamas.
Absoliutūs Europos lyderiai yra danai – 1 mln. gyventojų tenka 2893 gydymo ciklai. Virš 2 tūkst. ciklų atliekama Belgijoje, mažoje buvusio rytų bloko šalyje Slovėnijoje, kiek mažiau nei 2 tūkst. – Švedijoje, Suomijoje, Čekijoje ir pan. Estijoje, kur šios procedūros kompensuojamos nuo 2006 metų, 1 mln. gyventojų atliekama 1819 gydymo ciklų per metus. Vidutiniškai Europos šalyse 1 mln. gyventojų tenka 1221 procedūra. Tuo tarpu Lietuvoje tikslus šių procedūrų skaičius negali būti įvardintas dėl registro stokos. Manoma, kad šalyje atliekama apie 800 pagalbinio apvaisinimo procedūrų“, – kalbėjo E. Drejerienė.
Asistuojamųjų reprodukcijos technologijų spektras yra įvairus – nuo rutininio apvaisinimo mėgintuvėlyje iki sudėtingų vaisingumo išsaugojimo technologijų įvairių ligų atvejais, pastebi gydytoja akušerė–ginekologė: „Kalbant apie apvaisinimo mėgintuvėlyje galimybes, jų sėkmė lemiama daugelio veiksnių: nevaisingumo priežasties, moters amžiaus, susidariusių embrionų kokybės ir pan. Taikant šiuos gydymo metodus būtina prisiminti, kad nuo 50 iki 90 proc. embrionų turi genetinės medžiagos anomalijų, todėl jų tolesnį vystymąsi sustabdo pati gamta. Taigi, asistuojamųjų technologijų efektyvumas nėra absoliutus. Vieno gydymo ciklo efektyvumas gali siekti 25 – 50 procentų, todėl sėkmei pasiekti gali būti reikalingi keli gydymo ciklai.“
Anot E. Drejerienės, tyrimo etapas ir tradiciniai gydymo metodai dėl vaisingumo sumažėjimo yra kompensuojami valstybės, jei tyrimai ir gydymas taikomi valstybinėse gydymo įstaigose, tačiau pagalbiniai apvaisinimo būdai taikomi tik privačiose gydymo įstaigose
„Dėl specializuotos pagalbos ir galimybių stokos valstybinėse įstaigose neteikiamos modernios nevaisingumo gydymo paslaugos. Už jas pacientai turi mokėti patys. Pavyzdžiui, apvaisinimo mėgintuvėlyje procedūra priklausomai nuo sunaudojamų medikamentų kiekio porai kainuoja apie 2 tūkst. eurų. Kaina neretai kyla, priklausomai nuo reikalingų papildomų manipuliacijų ar didėjant naudojamų medikamentų kiekiui“, – sakė E. Drejerienė.
