Kodėl per Kalėdas kartais tampame blogiausia savo versija, kodėl vėl išlenda kampai, kuriuos, rodos, jau buvome nušlifavę ir kas iš tiesų slepiasi po idiliškomis nuotraukomis socialiniuose tinkluose, laidoje „Normalūs Neurotikai“ kalbėjome su psichologe-psichoterapeute dr. Agne Matulaite.
Trys liūdniausios metų dienos
Kaip teigia A. Matulaitė, belaukiant Kalėdų daugiausiai bėdų pridaro itin užkelti lūkesčiai, kurie pradeda siekti lubas ir kurių tampa tiesiog neįmanoma įgyvendinti.
„Dainelės parduotuvėse, kad Kalėdos pačios fainiausios, grįžimas namo, dovanėlės. Po to mes dar patys papildomai prisidirbame – tai yra visokios feisbuko, instagramo nuotraukytės, kur rodome tik savo geriausias versijas“, – kodėl lūkesčiai būtent šiuo metu šokteli į viršų, vardija A. Matulaitė.
Psichoterapeutė pastebi, kad dažnas žmogus šiuos lūkesčius priima labai asmeniškai, stengiasi kažkaip juos atitikti, išpildyti, tačiau realybėje situacija yra visai kitokia, nes Kalėdos patenka į trijų liūdniausių dienų metuose sąrašą.
„Mes, psichologai, kalbame ir kiek galime trimituojame visiškai priešingą versiją. Iš tiesų, deja, jeigu kalbėtume apie depresijos epizodus, tai būtent Kalėdos arba lietuviškame kontekste Kūčių vakaras, ir taip pat, galbūt nustebsite, bet Mamos diena ir Tėčio diena yra pačios liūdniausios ir daugiausiai darbo mums suteikiančios šventės, kur žmonės jaučiasi labiausiai liūdni, labiausiai vieniši“, – teigia psichoterapeutė.
Kai „sienos pūva iš vidaus“, investuojame į išorę
Paklausta, kodėl kartais nutinka taip, kad kuo mažiau laimingi jaučiamės per šventes, tuo gražiau jos atrodo socialiniuose tinkluose, A. Matulaitė teigia, kad prie to prisideda begalinis informacijos srautas ir bėgimas per jį.
„Tai yra tokios vienos minutės dėmesio visuomenė. Jeigu mane pamatys ir ta viena minutė, kuri man atiteko, yra mano liūdno vaizdelio minutė, tai aš suprantu, kad jau ir viskas, ir būsiu ten kažkur surūšiuota.
Jeigu yra dvi grupės žmonių – liūdnųjų veido riterių ir tų linksmųjų, tai aš noriu per tą minutę save staigiai katapultuoti į tų linksmųjų. Ir jau nesvarbu, kaip yra, aš bent jau važiuoju linksmu traukiniu, nors man ir labai liūdna“, – sako A. Matulaitė.
Visgi, sako psichoterapeutė, tokiu atveju kontrastas tarp vidaus ir išorės tik didėja, mums darosi tik sunkiau ir liūdniau, o galiausiai vis tiek tenka susitikti su savimi – kad ir akimirkai nuėjus į vonios kambarį, kurio veidrodyje save pamatome tikrus ir nepagražintus.
„Atrodo, kad kuo labiau pūva sienos iš vidaus, tuo daugiau mes investuojame į išorinį fasadą“, – apibendrina specialistė.
Kodėl laidome strėles į artimiausius?
Kaip sako psichoterapeutė, Kalėdos nebūtinai turi būti apkamšytos dirbtinėmis šypsenomis ir idiliškomis nuotraukomis. Kartais, anot jos, pačios gražiausios šventės gali būti tos, kai apsikabinę net ir paverkiame arba atvirai pasakome, kad kitas kažkaip mus sužeidė, įskaudino.
Paklausta, kodėl konfliktus prie šventinio stalo kartais išprovokuoja patys mažiausi dalykai – komentarai apie maistą ar šukuoseną, A. Matulaitė aiškina, kad tai byloja apie viduje laikomas sunkias emocijas.
„Kada tu laikai laikais savo visokias sunkias emocijas ir kažkuriuo momentu tavo tas kamštis jau kilinėja, bet tu dar vis laikaisi ir tada tie pursliukai tenka kažkokiems visai nereikšmingiems dalykams.
Ar tikrai jau taip svarbu, kaip ten ta šakutė padėta? Ar tikrai jau taip svarbu, ar mamos ta šukuosena užriesta į vidinę ar į išorinę pusę? Bet tu tik tiek sau gali leisti. Galbūt tu nori pasakyti: mama, o iš tikrųjų aš niekad nesijaučiau mylima“. Bet kaip? Juk Kalėdoms visiškai netinka. Tai daug lengviau sakyti – kas čia per kisielius šiandien?“ – aiškina psichologė-psichoterapeutė.
Anot, A. Matulaitės, jeigu šeimai skirtume laiko „ritmiškai“, susitiktume dažniau nei kartą per metus, tai tikrai nuimtų dalį tų įtampų.
Visi jausmai turi turėti savo vietą
Vis tik, pabrėžia A. Matulaitė, kalbant tiek apie Kalėdas, tiek bendrai apie emocinę sveikatą, norisi uždėti dar vieną svarbų akcentą – visi jausmai mūsų gyvenime turi turėti savo vietą.
„Kol mes rodom tik tuos savo celofaninius išorinius vaizdelius, kitam žmogui tai kuria iliuziją, kad aš tik tai vienas vienintelis nesu toks laimingas, ir tai kuria absoliutų vienišumo jausmą“, – teigia pašnekovė.
Ji priduria, kad jos pagrindinis darbas yra normalizuoti tai, kas iš tiesų yra normalu, tačiau kažkaip atsiduria gyvenimo paraštėse.
„Kartais gyventi liūdnai, atseit nyčiškai arba susimąsčiusiai kaip kai kurie poetai, jeigu toks yra žmogaus pasirinkimas, nėra blogiau negu būti stryksinčiu kaip balionėlis, neturinčiu jokio įsižeminimo. Kartais tas ramus susimąstymas, rami vaga (mums ne šiaip sau patinka ramios upės) irgi gali būti prasminga, kaip ir šokčiojantys balionėliai. Tokių irgi reikia“, – įžvalgomis dalinasi pašnekovė.
A. Matulaitė pastebi, kad tikėjimasis, jog įmanoma gyventi jaučiant tik džiaugsmą, be jokių kitų emocijų, tolygus prašymui, kad „mano pasaulis pavirstų baltai juodu“.
„Jeigu iš mano gyvenimo patrauktų galimybę pykti, erzintis, gedėti, liūdėti ir visokius kitokius jausmus patirti, iš manęs laimė ir džiaugsmas dingsta taip pat“, – aiškina A. Matulaitė.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „Normalūs Neurotikai“.
