Tiesa, lydi ji ne žmogų esantį mirties patale, o gedinčius artimuosius, kurie taip pat atsiduria akistatoje su mirtimi.
Kas yra mirties dulos, ką jos veikia ir kodėl Nora Išganaitienė pati taip savęs nemėgsta vadinti kalbėjome su N. Išganaitiene kalbėjome antroje „Normalūs Neurotikai“ laidos dalyje.
Kad nori eiti šiuo keliu, suprato padėjusi draugei
N. Išganaitienė šiandien sako, kad mirtis kaip niekas kitas kviečia gyventi. Ir nors iš šalies gali atrodyti, kad jos darbas yra gedulo ir liūdesio vieta, iš tiesų pačiai Norai buvimas šalia mirties primena, kokie laikini mes esame ir kiek daug yra vien galimybė grįžti namo.
„Mirties akistata, buvimas šalia jos, kalbėjimas apie ją, jos matymas kaip niekas kitas kviečia gyventi. Tas paradoksas yra toks gyvas. Tikrai. Po šešto vaiko gimimo su jo negalia tikrai išgyvenu visokių minčių, bet šitas darbas, apie kurį man visi sakė – tai bus gedulo vieta, tau bus taip sunku ir liūdna, iš tikrųjų yra vieta, kuri kviečia gyventi kiekvieną dieną. Nes tai įvykis, kuris tau gali nutikti rytoj. Aš rašau nekrologus savo metų žmonėms ir daug jaunesniems, nes jie tiesiog išeina, o aš dar turiu šansą grįžti namo, pas vaikus ir gyventi.
Tai tikrai nuostabus motyvas pamilti gyvenimą čia ir dabar, koks jis yra, nes šiaip tai rytoj jis gali ir baigtis“, – sako Nora Išganaitienė.
Paklausta, kaip suprato, jog nori būti palydėtoja, Nora prisimena draugės mamos laidotuves. Tuomet, sako ji, draugei pasidarė silpna, prieš vykstant į kapines ištiko nerimo priepuolis.
„Ir žmonės sako – ai, na baik tu, važiuok namo, palaidosim mamą be tavęs. Ir man, žmogui, kuris buvo keliose laidotuvėse, tai sukelia normalų šoką – kaip tai palaidosim mamą be jos? Sakau – mes luktelsim, tuoj ji atsigaus, juk žmogus atvažiavo palydėti mamos. Ta prasme, ji nori, ji gali, ji turi palydėti mamą. Tegul visas pasaulis palaukia“, – savo patirtimi dalinasi Nora.
Ji teigia, kad iš tiesų taip ir įvyko, draugė greitai atsigavo. Tąsyk, ištiesusi pagalbos ranką, Nora sako supratusi, kaip reikalingas toks žmogus, kuris galėtų būti šalia. Tuomet netekties akivaizdoje atsidūręs asmuo žino, kad turi saugų ryšį su pasauliu, kai jam gali būti visaip. Kad eina savo keliu, Norai patvirtino ir jos pačios patirtys – močiutės ir tėčio palydėjimai.
Lydi per laidotuves ir po jų
N. Išganaitienė sako, kad mirties atveju tiek mirštantis, tiek jo artimieji išgyvena tris etapus. Prieš mirtį, mirtį ir laiką po mirties. Ji pati žmonėms padeda laidotuvių metu ir po jų.
„Man labai brangus tas palydėjimo laikas, man labai brangus etapas, kai žmonės atsisveikina su išėjusiojo kūnu, kai ruošiasi laidotuvėms, kai planuoja atsisveikinimo eigą. Man labai brangu būti šalia, kai žmonės yra po laidotuvių, nes po jų atsiveja labai daug minčių ir jausmų.
Man buvo neįtikinėtina, kad man tame būti ramu, tame kažkaip svarbu būti. Kitos draugės sako – tu net kai kalbi, man baisu, o aš jaučiu, kad mane į tai kažkaip labai kviečia. Visa ta kūno istorija – ir gyvo, ir išėjusio – man yra brangi. Išėję kūnai man yra brangūs, man jie yra labai gražūs, man jie tikrai yra verti viso mūsų dėmesio. Visa tai aš patyriau pati. Ir gal kartais skamba įdomiai, bet tai yra mano pašaukimas“, – kalba Nora.
Pašnekovė sako, kad kiekvienas atvejis, kaip ir gimimo, taip ir mirties, yra unikalus, todėl ir palydėjimai būna labai skirtingi bei neapibrėžti laiko – kartais užtenka vieno pokalbio, kartais gali prireikti net metų.
„Iš esmės tai yra žmogiškas buvimas žmogaus, kuris pasiruošęs žmogų toje situacijoje lydėti. Tai mirties dulos lydi konkrečiai mirties atveju“, – apie savo darbą pasakoja moteris.
Nors mirties dulų veikla Vakarų pasaulyje jau gana populiari, čia, Lietuvoje, tai vis dar naujas dalykas. Dulavimas mūsų šalyje nėra niekaip reglamentuojamas ar licencijuojamas, tam nereikia praeiti jokių kursų, todėl, pasak Noros, dulos vardą šiandien sau gali suteikti pats. Tačiau ji šio pavadinimo vengia ir save vadina tiesiog palydėtoja.
Laidotuvėms leidžiame tiesiog nutikti
Pašnekovė pasakoja, kad mirties akivaizdoje žmonės nepuola filosofuoti apie gyvenimo ar santykių prasmę, dažnai jie prisimena mažus dalykus ir ieško atsakymų į labai paprastus klausimus. Paklausta, su kuo tie klausimai susiję – su buitiniais laidotuvių reikalais ar visgi emociniais išgyvenimais, palydėtoja tikina, kad techniniai klausimai dažnai būna tik viršutinis sluoksnis.
„Pradžioje žmonės kreipiasi techniniais klausimais, nes tie techniniai klausimai padeda truputėlį užsimiršti. Mes truputėlį paskęstame rūpesčiuose ir atsitraukiame nuo emocinių dalykų, kuriuose mes pradedame virti.
Kai skiri laiko, kai tu jo turi, matai, kad žmogus kol kas tuose techniniuose klausimuose. Kai jie jau yra išspręsti, žmogui yra truputėlį aiškiau, tas nerimas, ką daryti dabar pasaulyje, truputį išsisprendžia, tada ateina laikas ir galimybė, ir vieta paklausti – apie ką tu esi dabar?“ – patirtimi dalinasi N. Išganaitienė.
Moteris sako, kad dažnai pasitaiko atvejų, kai žmonės negali sustoti net ir įvykus mirčiai – skuba kuo greičiau sutvarkyti laidotuvių reikalus, neskiria laiko savo emocijoms, vidui.
„Kažkaip manom, kad tai greitai susitvarkantys dalykai. Žmonės ateina ir sako – kiek čia mes užtruksim, ar per pusvalandį spėsim? Bet juk čia laidotuvės. Tai yra vienintelis unikalus tavo palydėjimo įvykis. Žmonės laidotuvėms kažkaip tiesiog leidžia nutikti.
Rūpinamės tiek daug dalykų. Jeigu turim vaikų, tai kruopščiai, nuodugniai tyrinėjam mokyklas – kokia sistema, kaip ten mokytojai, o laidotuvės, taip atrodo, vyksta kažkaip pusiau užmerktomis akimis“, – kalba N. Išganaitienė.
Būtent todėl, sako ji, savo buvimu žmones stengiasi pristabdyti, grąžinti į procesą lėtumo jausmą bei leisti susitikti su savo skausmu.
„Norint užuosti kažką, norint pamatyti lapų grožį, norint suprasti vandenyno didybę, kai esi šalia jo, reikia truputį sustoti “, – sako palydėtoja.
Pašnekovė pastebi, kad bėgdami žmonės dažnai net nesupranta, kaip praėjo laidotuvės: „Sakau – jūs ateikit ryte, pagalvokit, ar nenorit atsisveikinti prieš kremaciją. Ne, ne, nenorim, sako žmonės. Sakau – pamiegokit, grįžkit ryte, duokit laiko savo sielai pasisakyti“.
Akistata su mirtimi turi būti plačiai atmerktomis akimis
Šiandien žmonės, pasakoja N. Išganaitienė, vengia žiūrėti į mirusiojo kūną, ir šią atsisveikinimo dalį tiesiog praleidžia. Vis dėlto, sako moteris, išgyvenusieji netektis liudija, jog atsisveikinimas su kūnu padeda nurimti, išgyventi visą emocijų paletę nuo pačių sudėtingiausių iki šviesesnių. Tą Nora gali patvirtinti ir savo pačios patirtimi.
„Kai lydėjau savo tėtį, ėmiau jo ledinę ranką ir tą tokį vaškinį veidą. Tame glostyme, tame prisilietime kažkas yra. Aš neskatinu bučiuoti, kaip liepdavo kaime, gink die... bet pats mano kūnas norėjo per tuos tokius sušalusius kauliukus pereiti, lyg kažką sukalbėti“, – išgyvenimais dalinasi pašnekovė.
Atsisveikinimą su kūnu ji vadina galimybe. Galbūt, svarsto palydėtoja, žmogui tai nesukels didelių jausmų, išgyvenimų, gal jis nesupras, kam to reikia. Bet šios dalies atsisakius, laiko atgal nesugrąžinsi.
Palydėtoja sako suprantanti, kad gyvenimas keičiasi, tad natūraliai keičiasi ir laidojimo ritualai, todėl būtų naivu tikėtis, jog sugrįšime prie trijų dienų palydėjimo. Vis dėlto, sako ji, kartais svarbu ne laiko tarpsnis, o kaip atvirai tuos patyrimus įsileidžiame į save. Pasak jos, kartais akistata su mirtimi gali trukti kelias minutes, bet plačiai atmerktomis akimis.
Kita vertus, priduria ji, jeigu artimieji atsisveikinti su kūnu nenori, tai yra jų pasirinkimas ir, kad ir koks jis bebūtų, palydėtoja pasiruošusi būti šalia.
„Nėra teisingo pasirinkimo. Yra jūsų pasirinkimas. Bet kad jūs priimtumėte, suprastumėte, išgirstumėte savo pasirinkimą, reikia truputį sustoti. Aš tikrai nesu ta, kuri sako – darykit taip, bus geriau, o kitaip bus blogai. Jokiu būdu. Visų keliai yra autentiški, unikalūs ir visus aš juos myliu. Jeigu jums dabar taip, labai gerai. Aš tiesiog būsiu šalia. Šalia jūsų pasirinkimo,“ – kalba N. Išganaitienė.
Bijo „laidoti gyvą“
Nora Išganaitienė nėra tas žmogus, kuri palydi žmones į mirtį. Visgi, sako ji, būna, kad žmonės į ją kreipiasi ne tik po artimojo mirties, bet ir prieš ją, žmogui esant sunkios būklės. Tačiau kalbėti apie artėjančią mirtį, ruoštis jai, pasak Noros, lietuviams itin sunku, nes tai vis dar suprantame kaip gyvo žmogaus laidojimą.
„Yra gražu, kad tu tuo rūpiniesi, nes tai yra rūpestis. O rūpestis yra meilė. Jeigu tu rūpiniesi, tai nereiškia, kad nori, jog žmogus greičiau mirtų, išeitų. Tu tiesiog esi dėmesingas kiekvienai jo akimirkai“, – baimę ruoštis laidotuvės, kol žmogus dar gyvas, šalin veja palydėtoja.
Nora pastebi, kad apie mirtį apskritai dar kalbame gerokai per mažai. O jeigu kalbame, tai bandome į šią temą įnešti žaismingumo ir lengvumo. Kaip pavyzdžius ji pateikia tikėjimus, kad gyvename ne vieną kartą, o po mirties susitiksime su jau išėjusiais artimaisiais. Kaip ji sako, tai galbūt ir palengvina buvimą mirties akivaizdoje, bet tai nėra kalbėjimas apie mirtį.
Moteris akcentuoja, kad kiekvienas žmogus yra vienintelis ir nepakartojamas, ir jo mirtis yra radikalus įvykis, stipriai keičiantis artimųjų gyvenimą. Anot N. Išganaitienės, įvykus netekčiai ši tema, šis įvykis jau yra įdėtas į tavo širdį ir jis visada ten lieka.
„Neįsivaizduoti, kad nematėm, išlaikysime gyvo paveikslą. Nieko tu neišlaikysi. Tai yra vagystė. Žmogus dingo ir tau yra praraja. Kai tu jį palydi, praeini visus laidojimo procesus, etapus, kai palaidoji, išbūni šalia, ilgai išlaikai tą šaltą, ledinę ranką savojoje, tu visai kitom kūno percepcijom priimi jo mirtį. Tau tada tikrai bus daug lengviau.
Mintis apie tai, kad prašoksime tą ir tą, iš karto pereisime prie lengvesnio etapo, nuotraukytę pasistatysim ir viską taip kažkaip apžaisim... Gyvenimas yra žaidimas, bet daug rimtesnis. Tu neapibėgsi, neapeisi, neapsimesi, kad taip nėra. Tu neapsimesi, kad tau neskauda.Taip, galbūt tuo metu tau atrodo – bet ką padarysiu tik išgelbėkit nuo šito skausmo, bet ta skausmo jūra tave pasivys jau poryt“, – sako N. Išganaitienė ir priduria, kad vienintelis kelias bristi per tą skausmo jūrą yra kalbėjimas apie mirtį.
