Įspėja apie pavojus
„Iš kiekvienos šeimos ar grupelės išvažiavimo – po traumą. Taip buvo užpernai.
Kas mėnesį būdavo po tokią rimtą traumą, kai tik su sraigtasparniais susižeidusius nukėlė ir skraidino operuoti. Pernai buvo visiškai ramu, o šįmet – vėl traumos“, – sakė kelionių agentūros „Wrislit“ turizmo skyriaus direktorė Violeta Kleinienė.
Ji visiems savamoksliams pataria nerizikuoti ir bent pusdieniui pasisamdyti instruktorių. „Nereikia būti ekstremalams ir norėti pralenkti vėją. Rizika turi būti protinga. Visa tai žmogui prieš kelionę pasakau. Bet juk nelaikysiu jo už rankos ant to kalno“, – sakė V.Kleinienė.
Sveikam grįžti nelengva
Europarlamentarė Ona Juk-nevičienė, į slidinėjimo kurortą vykusi su dar trimis žmonėmis, vienintelė iš kompanijos grįžo sveika.
Tuo tarpu O.Juknevičienės bičiulis ir dukra patyrė traumas, jiems net teko gydytis Prancūzijos ligoninėje.
Žurnalistas Valdas Valiukevičius minėjo, kad iš jo grupės Alpėse viena mergina po salto net buvo praradusi sąmonę. Be to, V.Valiukevičius savo akimis matė tokį nemalonų vaizdą: „Iš sraigtasparnio iššoko gelbėtojų komanda ir pasileido į tą pusę, kur gulėjo kažkieno kūnas“.
Kaip išvengti gipso?
Kodėl pramogautojai taip dažnai susižaloja ir kaip jiems išvengti traumų? To „Ekstra žinios“ teiravosi profesionalo – Lietuvos kalnų slidinėjimo federacijos prezidento Algimanto Juozo Kepežėno. Jis nuo kalnų slidinėja jau daugiau kaip pusę amžiaus, bet gipso išvengia.
„Baisiausia kalnuose – pakliūti po lavina. Kad to išvengtumėte, jokiu būdu neišklyskite iš trasų, kurios yra paženklintos“, – griežtai patarė 67 metų slidinėjimo asas. Negalima čiuožti ir nuo stačių kalnų, kur daug nesuspausto sniego – po juo gali būti ir nuslinkti akmenys.
Mėgstančių trankytis nesupranta
Paklaustas apie kaulų lūžius, patyręs slidininkas iš karto puolė keikti niekam tikusį inventorių.
„Kai tvirtinimai blogai sureguliuoti, kritimo metu jie vieną koją paleidžia, o kitą – lengvai nulaužia. Kai kojos abi – jas nulaužti sunkiau. Bet kai lieka viena – iškart lūžta. Arba raiščiai trūksta“, – kalbėjo A.J.Kepežėnas.
Anot jo, dažniausiai kenčia tie, kas atsiveža savas senas slides. „O tuos, kas nuomojasi, bent jau pakonsultuoja, pažiūri, kad žmogui virstant slidė atsipalaiduotų“, – sakė profesionalas.
Jis siūlė ir nepervertinti savo jėgų: „Kiekvienas turėtų slidinėti trasoje, atitinkančioje jo lygį. Dabar dažnas giriasi, kad važiavo juodąja trasa. O kai paklausi, kaip sekėsi, paaiškina, kad nugara nučiuožė. Tai kas iš to?“
A.J.Kepežėnas pasakojo apie Australiją, kur yra vadinamųjų kamikadzių trasų. „Ten nuo uolų reikia šokinėti. Ir yra mėgėjų, kurie ten trankosi, daužosi. Bet tai – jų reikalas“, – numojo ranka jis.
Moteris gelbėja baimė
Federacijos prezidentas įspėjo, kad ypač pavojingi kalnuose – snieglentininkai: „Nes jie į vieną posūkį slysta priekiu, o kitą – nugara, nieko nematydami“.
A.J.Kepežėno manymu, gera tvarka yra Amerikoje, kur trasose daug ženklų, o už greičio viršijimą chuliganus baudžia kalnų policija. Slidinėjimo žinovas juokdamasis nurodė priežastį, kodėl moterys rečiau patiria traumas: „Jos atsargesnės. Vos tik pasidaro baisu – iškart tupia!
O vyrai stovi iki galo, nes jiems ne garbė sėstis anksčiau laiko. Bet po to verčiasi per galvą“. Tarptautinės kompanijos Lietuvoje vadovas, nenorėjęs viešai „girtis“ savo trauma Italijos Alpėse: „Aš tikrai seniai slidinėju, tai buvo jau dvidešimtas sezonas!
Esmė – reikia prieš slidinėjimą pasitikrinti apkaustus, ar jie gerai išmeta batą. Man neišmetė ir aš susilaužiau koją. Labai apmaudu. O turėjau tikrai geras, brangias, tik antrus metus naudotas slides. Aš būtinai nuvešiu pas meistrus ir išsiaiškinsiu, kodėl man taip atsitiko.
Ketinu ir toliau slidinėti, tad turiu žinoti, kas buvo, kad tai nepasikartotų“.
Vidmantas Martikonis, Vilniaus miesto tarybos narys, slidinėjo Austrijoje: „Per pastaruosius dvejus metus slidinėti buvau išvykęs net 7 kartus, tad profesionalumo nebuvau praradęs. Pagrindinė bėda – mūsų slidžių ir įrangos pardavėjų nemokšiškumas.
Aš įsitikinęs, kad būtent per juos nukentėjau. Mano slidžių apkaustai buvo aiškiai per tvirtai prisukti. Jei mano slidė būtų nukritusi – nieko nebūtų atsitikę. O dabar mano koja nusisuko! Slidė ant posūkio užstrigo tarp dviejų kalnelių ir – trekšt! Iš invalido vežimėlio mėginsiu pakilti tik už gero mėnesio. Beje, vienas pažįstamas, jau žinodamas mano atvejį, Lietuvoje pirktas slides parodė specialistams Austrijoje, tai jie už galvų susiėmė, – tokios tik su visa koja gali nukristi“.
Advokatas Visvaldas Račkauskas slidinėjo Austrijoje: „Viskas buvo gerai – ir įranga, ir kalnai. Buvome 3100 metrų aukštyje. Bet oras buvo atšiaurus – per 10 laipsnių šalčio, rūkas, pūga. Tris dienas matomumas buvo vos keli metrai.
Nors buvome kone vieni trasoje, be pertraukų slidinėjome. Tąkart vienintelį kartą per tas dienas virtau, nes vos nesusidūriau su kitais slidininkais. Virsdamas ištiesiau ranką į sniegą, o tuo metu kitas vaikinas virš jos pralėkė.
Net neįtariau, kad patyriau traumą – spaudė šaltis, dėl važiavimo buvo apėmęs azartas. O nusileidę su šeimyna pamatėme, kad ant sniego kraujo pritaškyta. Dar pasakiau – štai, kažkas susižeidė, bėda atsitiko. Ir tik nučiuožęs dar žemiau pastebėjau, kad mano paties ranka krauju paplūdusi. Nusiėmiau pirštinę – iki kaulo perpjautas pirštas!
Pasirodo, tada, kai buvau parvirtęs, metalu kaustyta slidės briauna mane sužeidė. Medicinos punkte sutvarstė, o vėliau teko vykti, kad susiūtų. O po to vėl lėkiau slidinėti. Ta trauma – visiška smulkmė! Visa laimė, kad neperpjovė plaštakos. Ir gerai, kad ne vaikui taip atsitiko, nes mums, tėvams, būtų stresas. Beje, būdamas pas mediką jo klausiau, ar daug traumų. Jis atsakė, kad slidinėjimas – labai pavojinga pramoga“.