Po beveik metų iš komos pabudęs alytiškis bei mažeikiškis ir net dviejų komų buvęs ištiktas kaunietis Naujuosius pasitiko kaip šansą pradėti antrąjį savo gyvenimą. Visi jie turi bendrą svajonę - tiesiog gyventi.

Išgelbėjo motinos tikėjimas

Aštuntąjį gimtadienį švęsiantis alytiškis Tomas Balkus - berniukas, kurio gyvenimo istoriją žino visa Lietuva. Šiurpi avarija ir devynis mėnesius trukusi koma. Medikų raginimai leisti vaikui numirti ir motinos kova už sūnaus gyvenimą. Šiandien mažuose alytiškių Balkų namuose matome tai, ką galime vadinti stebuklu, - Tomukas vaikšto, bando kalbėti, mąsto ir jau lanko darželį, kitaip tariant, pamažu sugrįžta į visavertį gyvenimą.

Ketverių metų vaikas buvo sužalotas per autoavariją. Nelaimė įvyko Alytuje, prie pat namų. Automobilio partrenktą ir sunkią galvos traumą patyrusį berniuką ištiko klinikinė mirtis ir koma. Po įvykusios avarijos medikai jį palaikė mirusiu ir norėjo vežti į morgą, tačiau motina išsireikalavo sūnų paguldyti į Intensyviosios terapijos skyrių. Gydytojų prognozės buvo negailestingos - vaikas visą gyvenimą vegetuos kaip augalas. Nepaisant to, tėvai slaugė jį namuose ir laukė stebuklo. Kai Tomukas atmerkė akis, jie pradėjo ieškoti būdų, kaip pastatyti sūnų ant kojų: lankėsi pas ekstrasensus, žolininkus, nuvažiavo į Česukų piramidę. Ieškojo ir tradicinės medicinos pagalbos, tačiau Lietuvoje gydytojai Tomui galėjo pasiūlyti tik reabilitacijos procedūras.

“Visuomet tikėjau, kad galime įveikti ligą, - sako Daiva Balkuvienė. - Kai po devynių mėnesių jis atmerkė akis, suvokiau, kad tai pirmas žingsnis. Dar turime ką nuveikti, privalau sūnų pastatyti ant kojų”.

Tai padaryti nėra lengva, vaikas, kitaip nei suaugęs žmogus, negali sąmoningai suprasti, kad reikia treniruotis, daug dirbti. “Stengiamės. Tomukui viską papasakojau, jis žino, kad atsibudo antrajam gyvenimui”, - sako vaiko motina. Anot jos, sūnus džiaugiasi galėdamas valgyti, vėl žengdamas pirmuosius žingsnius.

Netiki, kad sūnus visiškai pasveiks

Kai Tomukas atmerkė akis, jo motina griebėsi net prieštaringai vertinamų metodų. Norėjo, kad sūnaus būklė dar labiau pagerėtų.

Nepaisydama prieštaravimų ir gąsdinimų, moteris ryžosi sūnų gydyti kamieninių ląstelių injekcijomis Rusijoje. Kai kurie medikai skeptiškai vertino D.Balkuvienės pastangas tokiu būdu sugrąžinti vaiką į gyvenimą. Kauno medicinos universiteto klinikų gydytojai tokį gydymo būdą pavadino šarlatanizmu ir pasipelnymu iš žmonių nelaimių. “Daugiau nenoriu eskaluoti šios temos, tačiau man niekas neuždraus tikėti ir pačiai spręsti, kas labiausiai padėjo mano sūnui”, - šią temą baigia moteris, kurios akyse galima pastebėti vis daugiau džiaugsmo.

Tą džiaugsmą sukelia kiekvienas berniuko žingsnis, kiekviena šypsena ar bandomas tarti žodis. “Kol kas jis sunkiai kalba, reikia atlikti žandikaulių operaciją. Sunkoka vaikščioti be vaikštynės. Reikėtų geros reabilitacijos, tačiau tai brangiai kainuoja. Per 18 dienų, kurias apmoka valstybė, nepavyktų pasiekti jokių pastebimų rezultatų”, - nelinksmai kalbėjo motina.

Tomas jau lanko darželį “Drevinukas”. “Nuvežu jį ryte, o prieš pietų miegą pasiimu. Darželyje su juo dirba logopedė, kineziterapeutė, masažistė. Tomas supranta, ką jam sako. Gali parodyti, kiek jam metų. Kol kas dar nesimokėme skaityti, rašyti, bet matau, kad jis sugebės to išmokti”, - tiki motina.

Pasaulyje buvo labai mažai atvejų, kai po devynių mėnesių komos žmogus sugebėjo grįžti į visavertį gyvenimą, todėl net optimizmo nestokojanti D.Balkuvienė yra atvira sau ir savo sūnui: “Netikiu, kad jis bus toks, kokie yra kiti. Norėčiau, kad jis pats galėtų vaikščioti, pavalgyti. Žinau, kad Tomas bus neįgalus, bet tikrai gyvens”.

11 tamsių mėnesių po avarijos

Vienuolika mėnesių be sąmonės ligoninėse ir namuose pragulėjo 22-ejų mažeikiškis Stasys Jasas. Jaunuolis, kuris, medikų manymu, jau nebeturėjo jokios vilties atmerkti akių ir ištarti nors vieną žodį, šiandien pats gali atverti savo tėvų namų Sedoje, Mažeikių rajone, duris. Tiesa, tam vis dar reikia nemažai pastangų, tačiau Stasys neketina sustoti. Jaunuolis tiki, kad dar po kelerių metų jo negalė nebus tokia pastebima.

Prieš kelerius metus per avariją sunkiai sužalotą sediškį ištiko koma. Dabar jaunuolis apie avariją beveik nieko neprisimena, nedaug gali papasakoti ir apie vienuolika be sąmonės prabėgusių mėnesių. “Išvykome su pusbroliu, į kažką atsitrenkėme, o vėliau atsikėliau, tik nebegalėjau pajudinti beveik viso savo kūno”, - neaiškiai žodžius taria žemaitis. Jokių baltų tunelių, netikėtų susitikimų, Stasys prisimena tik tamsą, ir nieko daugiau.

Dabar Stasys mokosi gyventi iš naujo: skaito, savarankiškai valgo kaire ranka, prilaikomas ar pasiramstydamas žengia pirmuosius žingsnius. Stasiui padeda tėvas, du broliai ir seserys, tačiau didžioji pagalbininkė - mama. “Norėčiau išeiti į lauką, pas draugus, tačiau to vis dar negaliu padaryti”, - nelinksmai kalba jaunuolis. Dabar pagrindinės jo pramogos - televizorius ir kompiuteris. Šeima neišgali įsivesti interneto, tačiau Stasys laukia tos dienos, kai galės virtualiai bendrauti su pasauliu.

Išgyvena, kad neturės šeimos

Ką Jasų šeima padarė, kad, medikų manymu, beviltiškas ligonis pakilo antrajam gyvenimui? “Tikėjome, kad tai įvyks”, - sako motina ir pati nesiryžta įvardyti visų pastangų, kurias kone metus dėjo visa Jasų šeima. Tik vėliau prasitarė, kad sūnui girdė įvairius žolelių, medžių šakelių nuovirus, maudydavo negyvosios jūros druskos vandenyje, darė įvairius masažus. Stasį per zondą maitindavo įvairiomis tyrelėmis, vitaminais, kūdikiams skirtais mišiniais.

“Melsdavausi valandų valandas. Sūnų šlaksčiau šventu vandeniu, - atvirai pasakojo moteris. - Kai prieš Stasiui atsigaunant ateidavau į jo kambarį ir pasakydavau, kad laikas miegoti, jo akys nukrypdavo į laikrodį. Tuomet supratau, kad laukti liko nebeilgai”.

Stasys puikiai prisimena savo gyvenimą iki avarijos, jam gerokai sunkiau įsiminti šių dienų įvykius. Atmintį būtų galima pagerinti specialiais vaistais, tačiau šeima jų neišgali įpirkti. “Vien vaistams išleistume visą Stasio neįgalumo pensiją”, - sako motina.

Namiškius dabar jaudina tik jaunuolio liūdesys. Atvirumo akimirkomis Stasys sunkiai sulaiko ašaras. Jis supranta, kad nebegalės turėti šeimos. “Dėl to labai išgyvena. Iš pradžių to nesupratome, tačiau jis pats tai pasakė. Nepaisant to, sūnus džiaugiasi, kad gyvena, kad neleidome jam numirti”, - sakė Elena Jasienė.

Motina iki šiol negali pamiršti, kad uostamiesčio medikai jos sūnų buvo linkę palaidoti. Klaipėdos ligoninėje po septynių parų sąmonės neatgavęs jaunuolis buvo perkeltas į bendrą palatą, nuo jo atjungti deguonies aparatai. Motina išsireikalavo, kad sūnus būtų sugrąžintas į Intensyviosios terapijos skyrių. “Gal tai stebuklas, tačiau tikiu, kad po kelerių metų jis pats galės savimi pasirūpinti”, - įsitikinusi vienuolika mėnesių komos ištiktą sūnų slaugiusi motina.

Po užpuolimų - ilgos dienos be sąmonės

60-metis kaunietis Leonas Platkūnas jau du kartus savo gyvenime paneigė pesimistiškas medikų prognozes. Du kartus ištiktas komos buvęs vyras sugebėjo atsitiesti ir sugrįžti į visavertį gyvenimą. Praėjusių metų vasarį vyrą užpuolė jo namo laiptinėje. Iš to vakaro L.Platkūnas atsimena tik smūgį į galvą. “Todėl iki šiol nepavyko surasti ir nubausti užpuolikų”, - apgailestauja kaunietis.

Keliolika dienų, kai vyras buvo ištiktas komos, medikai artimiesiems nuoširdžiai patarė nebeturėti daug vilčių. “Giminės nebetikėjo, kad pasveiksiu. Sunku dabar tai prisiminti, bet galvojo apie mano laidotuves”, - sklandžiai kalba vyras. Artimųjų tikėjimą stiprino tik tai, kad L.Platkūnas jau buvo įrodęs, kad sugeba kovoti už savo gyvybę. Prieš penkiolika metų, kai po užpuolimo tuometiniame “Kastyčio” restorane jam taip pat buvo diagnozuota koma, atliktos sudėtingos operacijos, medikai nebeturėjo daug vilčių. Tačiau prireikė vos dvejų metų, kad vyras vėl stotų ant kojų, pradėtų dirbti ir džiaugtis gyvenimu.

“Dabar atsistačiau per dar trumpesnį laiką. Kovą negalėjau net kalbėti. Pažiūrėkite, o dabar ir vaikštau, ir savimi pasirūpinu”, - sako vyras, besiskundžiantis tik dėl mažų pajamų ir skurdžios buities.

Kaip ir kiti pašnekovai, jis paneigia mitus apie tai, kad komos ištikti žmonės mato neįprastus vaizdinius ar prabėgusio gyvenimo nuotrupas. “Nieko iš tų dienų neprisimenu. Ne kartą mačiau laidas apie keistus žmonių potyrius, tačiau man nieko panašaus neteko patirti”, - pasakojo kaunietis.

Vyras ne kartą apie dvi patirtas komas yra kalbėjęs su medikais, bet sako neradęs atsakymo, kas jam, kitaip nei daugeliui kitų nelaimingųjų, vis padeda susigrąžinti iš rankų slystantį gyvenimą. “Iki šiol nerandu atsakymo į šį klausimą. Matyt, mane kažkas saugo”, - sunkūs išbandymai net stebuklais privertė tikėti L.Platkūną.

Nebegrįžtama mirus smegenims

Kauno medicinos universiteto klinikų (KMUK) medikai sako, kad atvejai, kai ligoniai iš komos pabunda po kelių ar keliolikos mėnesių, - labai reti. Anot jų, medicina sunkiai gali paaiškinti, kodėl būna ligonių, kurie ilgą laiką gyvenę be sąmonės sugeba grįžti į visavertį gyvenimą. Anot KMUK gydytojo anesteziologo reanimatologo Rimanto Tarasevičiaus, ant rankos pirštų galima suskaičiuoti atvejus, kai po ilgalaikės komos ligoniai vėl pradeda kalbėti ar vaikščioti. “Dažniausiai žmonės pereina į kitą būseną - vegetacinę. Tokių atvejų netrūksta, jei užtikrinama gera slauga, tokie ligoniai gyvena pakankamai ilgai”, - sako medikas.

Neurochirurgas Juozas Šidiškis mano, kad juo ilgiau žmogus būna be sąmonės, juo ilgiau trunka ir atstatomasis laikotarpis. “Ląsteliniu lygiu negalima smulkiai detalizuoti pažeidimų, todėl kai kurie pokyčiai ateina lyg ir netikėtai”, - pastebi neurochirurgas J.Šidiškis. Medikas pripažįsta, kad daugiau galimybių pabusti po komos turi tie pacientai, kurie patyrė traumas. “Noriu akcentuoti tai, kad staiga niekas neįvyksta. Tiesiog prasideda būklės gerėjimas, ir žmogus atsigauna”, - sakė neurochirurgas.

“Būna riba, iš kurios negrįžtama, kai sutrinka smegenų kraujotaka ar miršta smegenys, tačiau iš gilių komų kai kurie pacientai pabunda. Prieš kurį laiką turėjome ligonį iš Jonavos, jis buvo gilios komos būsenos, o dabar gyvena visavertį gyvenimą “, - pastebi medikas.

Atsigauna masiniuose renginiuose

Gydytojai svarsto, kokios priežastys lemia, kad kai kurie ligoniai ima netikėtai sveikti. Jie mini atvejus, kai Jungtinėse Valstijose viena pacientė prabudo po 16 metų. Kartais ligoniai atsigauna ir netradicinėse vietose. Pavyzdžiui, viena vokietė netikėtai atsigavo Brajeno Adamso koncerte. Iš septynerius metus trukusios komos pabudusi Kristiana Kitel, kuriai dabar 24-eri, susirgo mokydamasi vietos Regensburgo mokykloje.

Gydytojai diagnozavo plaučių emboliją, tačiau po skubios operacijos, kuria buvo stengiamasi išgelbėti merginos gyvybę, Kristiana septynerius metus gulėjo ištikta komos.

“Ji sėdėjo specialiame vežimėlyje ir staiga pradėjo reaguoti, apie ką svajojome ištisus septynerius metus. Ji atsimerkė ir stebėjo, kas vyksta, pradėjo judėti vežimėlyje ir iš tikrųjų buvo pakerėta muzikos bei dainininko. Niekada to nepamiršiu, galėčiau apkabinti visą pasaulį. Kai grįžome į kliniką, ji ir toliau liko guvi, tris kartus pašaukė mane vardu, sakė “mama”, - prisiminė ligonės motina.

Sicilijoje po dvejų metų iš komos pabudo vyras. 38 metų keturių vaikų tėvas buvo patekęs į sunkią motociklo avariją. Medikai buvo įsitikinę, kad pacientas, ištiktas komos, nieko nejaučia, tačiau jis sugebėjo grįžti į visavertį gyvenimą.

KMUK Galvos smegenų traumų skyriaus vadovas Rimantas Vilcinis apgailestauja, kad nėra panešimų, kaip klostėsi tokių žmonių gyvenimai, tačiau reiškia įsitikinimą, kad jie visiškai neatsistatė. “Ir Lietuvoje žinau ne vieną pacientą, kurie jau dvejus metus gyvena būdami vegetacinės būklės ir vargu ar ji pasikeis. Tokie žmonės tarsi miega. Mūsų klinikoje yra buvęs pacientas, kuris taip išgyveno aštuonerius metus”, - sakė medikas.