Galbūt teisūs net ir tie, kurie sako, kad pagal esamus darbo rezultatus kai kurie politikai, dar nevisiškai taisyklingai kalbantys lietuviškai, su mielu noru važiuotų geriau susipažinti su unikaliais demokratijos modeliais ne tik į Maskvą, bet ir į Venesuelą.
Tikriausiai jau nieko nestebina faktas, kad prieš rinkimus visi būsimieji politikai deklaruoja, kad žmonių sveikata jiems yra prioritetas. Deja, kai reikia balsuoti dėl svarbiausių sveikatos apsaugos klausimų, trečdalio politikų Seime nėra.
O A. Veryga – tikrai šaunuolis. Suvystė visus, panaudojęs visų diktatorių senai išbandytą metodą. Atsimenate, kaip subtiliai buvo prasukta antialkoholinė kampanija? Iš pradžių pateikė ženkliai padidintus suklastotus alkoholio suvartojimo duomenis Lietuvoje. Išgąsdino visą šalį, Seimą, o po to jau daryk, ką tik nori. Ir pasiūlymas įrengti lauko koncertų metu atskirus gardus geriantiems alų, ir draudimas gerti alkoholinius gėrimus iki 20 metų, ir liaudyje taikliai vadinamos „alkoholikų anketos“ poliklinikose, ir alkoholinių gėrimų reklamos plėšimas iš užsienio gaunamų žurnalų, jau nekalbant apie ženklų kainų pakėlimą alkoholiniams gėrimams bei laiko apribojimą, kada tuos gėrimus galima nusipirkti.
Rusija, tradiciškai pasaulyje vadinama alkoholikų šalimi, lengviau atsiduso. Lietuva pilnai sukompromituota tarptautiniu lygiu, išeksponuota kaip visiškų alkoholikų kraštas. Neabejoju, artimiausiu laiku A. Verygos laukia valstybinis apdovanojimas tiesiai iš paties Putino rankų. Ir įdomiausia, kad lygiai toks pats modelis puikiai suveikė, siekiant gauti absoliučią valdžią tvarkytis su sveikatos apsaugos sistemos tinklu. Masinėse informacijos priemonėse tendencingai buvo pateikta informacija, kad, o koks siaubas, kai kuriose gydymo įstaigose nuo infarkto miršta absoliučiai visi pacientai, nuo insultų taip pat beveik niekas neišgyvena. Ir visiškai nesvarbu, kad įstaigų vadovai bandė aiškinti, jog pagal teikiamų paslaugų profilį tokių pacientų jie iš vis neaptarnauja, o jeigu buvo atvežtas vienas žmogus ir numirė siunčiant į kitą ligoninę, tai negalima apkaltinti gydymo įstaigos. Niekam tas jau buvo neįdomu.
Seime be problemų patvirtintas A. Verygos siūlomas sveikatos sistemos reformos modelis, pagal kurį tik ministras turi teisę tvirtinti gydymo įstaigų tinklą. Matyt, galima skaičiuoti, jog rajonuose neteksime apie 30 gydymo įstaigų. Universitetinėms ir respublikinėms gydymo įstaigoms uždedamas apynasris – „kolegialus“ valdymo organas valdyba. Tikriausiai nesunku atspėti, kas valdyboje turės lemiamą balsą, tuo labiau, kas vienas iš pagrindinių finansinių donorų šioms įstaigoms yra sveikatos apsaugos ministerija, kurios finansinių resursų valdytojas yra ministras.
Kaip atsimename, kolchozuose irgi puikiai funkcionavo kolegialus valdymo organas valdyba, bet visus sprendimus darė tik kolchozo pirmininkas.
Dar įdomesnė A. Verygos pozicija privačių sveikatos įstaigų atžvilgiu. Finansinės sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir gydymo įstaigų bus sudaromos, teikiant prioritetą universitetinėms, respublikinėms ir viešosioms gydymo įstaigoms. Sutartys su privačiomis stacionaro paslaugas teikiančiomis įstaigomis galėtų būti sudarytos tik tais atvejais, jeigu tų paslaugų negalėtų užtikrinti viešosios (valstybinės) įstaigos. Ką gi, matyt, viešųjų įstaigų vadovų verkšlenimai, kad didelę dalį pacientų, tuo pačiu ir pinigų nušuntuoja privati medicina, ir todėl jie negali mokėti savo personalui normalių algų ministro buvo išgirsti.
Dėl teisybės vis dėlto reikėtų pasakyti, jog sveikatos paslaugų teikimas – tai yra verslo sritis, kuriame sveika, o ne iškreipta konkurencija (kaip dabar norima padaryti pas mus) yra visapusiškai naudingas dalykas pacientui. Kodėl privačios sveikatos apsaugos įstaigos gali mokėti kur kas didesnes algas, lyginant su valstybinėmis, nežiūrint to, jog valstybinės sveikatos apsaugos sistemos įstaigos be finansavimo iš teritorinių ligonių kasų tiesiogiai gauna iš valstybės pinigus brangiausios aparatūros įsigijimui, pastatų renovacijai ar naujoms statyboms, prioritetine tvarka gauna ir europinius pinigus ir t. t. Kodėl dalis pacientų, nežiūrint to, jog reikalinga priemoka už suteiktas paslaugas, pasirenka privačias gydymo įstaigas. Atsakymas, matyt, tas, jog privatus sektorius kur kas greičiau reaguoja į pacientų poreikius, greičiau įdiegia moderniausius diagnostikos ir gydymo metodus, dėl tinkamos algų politikos pritraukia geriausius specialistus ir svarbiausia kur kas racionaliau panaudoja finansinius resursus.
Valstybinės medicinos įstaigos dėl valdymo problemų, dėl daug kur išpūsto administracinio tinklo, dėl neefektyvaus išteklių panaudojimo ar net nepagrįsto jų švaistymo daug kur negali užtikrinti darbuotojams sąžiningo ir teisingo apmokėjimo. Visame pasaulyje vyksta konkurencija tarp privačios ir valstybinės medicinos, kas yra sveikintinas dalykas, bet taisyklės turi būti tos pačios abiems pusėms. Atkovojus nepriklausomybę, Lietuvoje, diegdami civilizuotų šalių sveikatos apsaugos modelį, planavome, kad šalia valstybinės medicinos būtinai egzistuos ir privati medicina.
Dar daugiau, planavome, kad pirminę sveikatos priežiūrą pagrindinai vykdys decentralizuotas pirminės sveikatos priežiūros centrų bei šeimos gydytojo kabinetų tinklas. O toks modelis, kaip rodo pasaulinė patirtis, geriausiai funkcionuoja privačios medicinos sąlygomis.
Nors ne viskas pavyko, kaip buvo norėta, bet kuriama teisinė bazė tikrai netrukdė privačios medicinos raidai. Kalbant apie dabartinę situaciją, A. Verygos bandymas įvesti kolchozo valdymo elementus sveikatos apsaugos sistemoje, autoritariškai reguliuoti gydymo įstaigų tinklą, proteguoti valstybinę mediciną privačios sąskaita yra ne tik kad nesuprantamas, bet, manyčiau, artimiausiu metu turės neigiamų pasekmių sveikatos paslaugų prieinamumui.
