Lietuvos gydytojų vadovų sąjunga (LGVS) pranešime spaudai įspėja, kad tokių duomenų interpretuoti negalima, nes tai neatitinka tikrovės.
Šalies žiniasklaidoje pasirodė 54 viešųjų gydymo įstaigų sąrašas, kuriame įvardintos ligoninės, kuriose per 30 dienų po hospitalizacijos pradžios nuo ūmaus miokardo infarkto ir išeminio insulto mirė daugiausiai ir mažiausiai pacientų. Duomenys paimti iš privalomojo sveikatos draudimo informacinės sistemos, tačiau nėra įvertintas faktas, kad tęsiant gydymą, pacientas galėjo būti perkeltas į kitą gydymo įstaigą.
LGVS Tarybos pirmininkas Darius Steponkus tikina, kad ši informacija sulaukė didelio atgarsio medikų bendruomenėje.
„Skelbti informaciją ir sudaryti gydymo įstaigų reitingus bei vertinti darbo kokybę pagal informaciją, kuri atspindi gal tik šimtąją dalį ligoninės veiklos rodiklių yra mažų mažiausiai nekorektiška ir neatsakinga. Negalima vertinti įstaigų veiklos pagal vienetinius atvejus, kai neišaiškinamos ir neanalizuojamos priežastys“, – įsitikinęs LGVS Tarybos pirmininkas ir pridūrė, kad ligoninėse, kurios pateko į juodąją sąrašą, dirbantys medikai jaučiasi įžeisti ir įskaudinti, tad žmonės, kurie atsakingi už sveikatos priežiūros sistemos tvarumą turėtų elgtis atsakingiau.
Su šia nuomone sutinka ir LGVS Valdybos pirmininkas Viktoras Meižis, kuris tikina, kad pateikti skaičiai yra pliki ir neatspindinti realios padėties, jais bandoma manipuliuoti.
„Paciento kelyje ligoninei tenka trumpas epizodinis vaidmuo ir į jį negalima žiūrėti ir vertinti, kaip atskirą vienetą. Reikia matyti platesnį vaizdą, pavyzdžiui, kaip dažnai ir su kokiais sveikatos nusiskundimais pacientas lankėsi pas savo šeimos gydytoją, kaip greitai buvo suteikta pirmoji pagalba įvykus ūmiam susirgimui, kaip greitai reikiamas paslaugas suteikė ir į rajoninę ar universitetinę ligoninę atvežė greitosios medicinos pagalbos ekipažas.
Tendencingai pateikta informacija menkina valstybės sveikatos sistemą, o tuo pačiu ir medikų bendruomenės darbą. Manau, kad tai prisideda ir prie medikų motyvacijos migruoti į kitas šalis, kuriose panašaus pobūdžio interpretacijos vargu ar įmanomos“, – sako V. Meižis ir priduria, kad po tokios informacijos viešinimo tampa sudėtinga dirbti tų gydymo įstaigų darbuotojams, ypač priėmimo ir skubios pagalbos padaliniuose.
Tai, kad regioninėse, respublikinėse ir universitetinėse ligoninėse būtų geri gydymo rezultatai daug kas priklauso ir nuo to kaip greitai rajonų ligoninės medikai diagnozuoja, stabilizuoja paciento būklę ir laiku transportuoja į aukštesnio lygio įstaigą.
LGVS atstovai pripažįsta, kad pasitaiko ne vienas atvejis, kai pacientai į ligoninę (tiek į rajoninę, tiek universitetinę) patenka per vėlai, kai medikai jau būna bejėgiai, tačiau D. Steponkus įsitikinęs, kad dėl to negalima kaltinti pacientų: „Būna, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog jie nesirūpina savo sveikata, tačiau dažnai taip nutinka dėl to, kad žmonėms sudėtinga pakliūti pas gydytoją ir gauti pagalbą, o tada ir nutinka taip, kad kreipiasi į medikus per vėlai. LGVS ne kartą reiškė susirūpinimą dėl to, kad paskutinės reformos, vykdytos sveikatos sektoriuje, buvo daugiau orientuotos į procesą, o ne į rezultatą ir ilgalaikius tikslus.
