Apsisprendimas neturėti vaikų, anot specialistų, daugeliu atveju yra racionalus moters pasirinkimas, tačiau socialinis spaudimas tapti motina neretai yra toks stiprus, kad dalis moterų net nesvarsto galimybės vaikų neturėti.
Visuomenės požiūris į moterį – vis dar stereotipinis
Pasak psichologės Alinos Martinkutės-Vorobej, moterys Lietuvoje vis dar jaučia spaudimą tapti mamomis dėl susiformavusių nuostatų bei tradicijų, anot kurių, moters prigimtis – būti mama. O tai lemia požiūrį, kad save realizuoti moteris gali tik per motinystę.
„Mūsų visuomenėje vis dar įprasta mergaites nuo mažų dienų ruošti svarbiausiam moters vaidmeniui – santuokai ir motinystei“, – tikina A. Martinkutė-Vorobej.
Psichologė sako, kad moterys, kurios nuo mažų dienų ar jau suaugusios supranta, kad jų individualus savirealizacijos kelias kitas, ne per vaikų auginimą, gali susidurti (ir susiduria) su aplinkos pasipriešinimu, esą tai nenatūralu ir, neva, ji taip negalės patirti tikrosios laimės ir prasmės.
Artūro Tereškino, sociologo, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros profesorius teigimu, ne vienas mokslininkas, gilinęsis į motinystę ir reprodukcinius lūkesčius, yra paneigęs natūralų motinystės ir moteriškumo ryšį, kurį mums paprasčiausiai primeta socialinės normos.
Pasak profesoriaus, plačiai pripažintuose ir patikimuose tarptautiniuose mokslo žurnaluose, tokiuose, kaip „Santuokos ir šeimos žurnalas“ (The Journal of Marriage and Family), tai įrodyta išsamiais tyrimais.
„Nemažą vaidmenį „spaudžiant“ moteris turėti vaikų vaidina ir religija bei visuomenėje vyraujanti lyčių ideologija. Dažnai tiek religija, tiek konservatyvi lyčių ideologija laikosi panašių nuostatų į moterį kaip gemalų inkubatorių ir šeimos židinį kurstančią vaidilutę“, – sako prof. A. Tereškinas.
Neturi vaikų – esi nepilnavertė?
Pasak sociologo, dėl šios socialiai suformuotos motinystės sąsajos su moteriškumu net ir profesinėje karjeroje daug pasiekusios moterys yra verčiamos įrodinėti, kad jos yra „tikros“ moterys, t. y. privalo gimdyti. Galima sakyti, kad dėl šio spaudimo vaikų neturinčios moterys yra laikomos nepakankamai moteriškomis arba neįgyvendinusiomis savo „moteriškos“ misijos.
„Moterys labai dažnai suvokiamos tik kaip biologinės būtybės ir tiesiog tapatinamos su motinyste, tarsi jos neturėtų kitų pasirinkimų. Į bevaikystę mūsų visuomenėje apskritai šnairuojama, nors kažkodėl vyras, neturintis vaikų, retokai laikomas nepilnaverčiu“, – sako prof. A. Tereškinas.
Anot psichologės A. Martinkutės-Vorobej, Lietuvoje nėra daug moterų, kaip pavyzdžių, kurios gyvendamos be vaikų jaučiasi pilnai save realizavusios bei apie tai atvirai kalba. Jei ir yra tokių moterų, pasak psichologės, jos matomos ir girdimos dėl savo profesinių pasiekimų, bet jų asmeninis gyvenimas ir jo pasirinkimai lieka neliečiama tema.
„Neretai, net jei moteris yra sėkminga ir neturi vaikų, viešoje erdvėje galima išgirsti apgailestavimą ar užuojautą dėl to, kad jai, neva, „teko paaukoti galimybę turėti vaikų vardan karjeros“. Vaikų neturėjimas stereotipiškai siejamas su nesėkme, su praleistomis galimybėmis įprasminti gyvenimą ar būti laimingu“, – tikina psichologė.
Prof. A. Tereškino teigimu, apsisprendimas neturėti vaikų, daugeliu atveju yra racionalus moters pasirinkimas. Apsvarsčiusi visus „už“ ir „prieš“, ji nusprendžia turėti ar neturėti vaikų. Tačiau, pasak profesoriaus, socialinis spaudimas tapti motina yra toks stiprus, kad dalis moterų net nesvarsto galimybės neturėti vaikų. Dėl šios priežasties bevaikės moterys yra laikomos nenormaliomis, socialinių normų laužytojomis ir pažeidėjomis.
Neretai spaudimas kyla iš vidaus
Pasak psichologo Antano Mockaus, dažnai spaudimas gimdyti vaikus kyla ne iš aplinkinių, o yra vidinis. „Pačios moterys save spaudžia, nes stereotipinės visuomenės nuostatos glūdi jos viduje“, – sako A. Mockus.
Smerkiančias visuomenės nuostatas, anot psichologo, moteris perima į savo vidų, dėl šios priežasties pati iš savęs to tikisi ir reikalauja. „Jei moteris gyvena aplinkoje, kurioje pasirinkimas neturėti vaikų yra smerkiamas, ji pati viduje pradeda save teisti. Kyla vidinis konfliktas tarp to, kaip moteris nori gyventi ir to, kaip reikia“, – tikina A. Mockus.
Pasak prof. A. Tereškino, vaikų turėjimas yra laikomas moters pareiga, jis tarsi žymi jos perėjimą į suaugusiųjų pasaulį. Atsisakydamos turėti vaikų, moterys priešinasi šiai galingai socialinei normai, o kai kurios dėl to jaučia gėdą.
Psichologė A. Martinkutė-Vorobej sako, kad gėdą mes jaučiame tada, kai atrodo, jog esame ar elgiamės kaip „ne tokie“, „neteisingi“ ir kai bijome, kad už mūsų pasirinkimus mus atstums.
„Natūralu, kad moteris, nenorinti turėti vaikų, gali išgyventi stiprų vidinį konfliktą. Jai tenka rinktis arba girdėti savo vidinį balsą ir rinktis savirealizacijos kelią, kuriame ji nemato savęs kaip mamos, bet rizikuoti netekti aplinkos pritarimo ir paramos, arba nuslopinti vidinį balsą ir rinktis motinystės kelią, net jei nejaučia tam stipraus poreikio, bet įgyvendina artimųjų lūkesčius ir bent kuriam laikui gauna stiprų jų palaikymą ir pritarimą“, – aiškina A. Martinkutė-Vorobej.
Norint suvokti savo poreikius, pasak psichologo A. Mockaus, svarbu, visų pirma, apgalvoti ir sąmoningai priimti, kur yra tavo norai ir poreikiai, o kur yra „primesti“ visuomenės. Tuomet savo pasirinkimą reikia įžodinti, t. y. pasakyti sau, ko iš tiesų nori.
Anot psichologo, kai žmogus jau žino, ko nori, lieka tik pasirinkimo klausimas. „Jei žmogus pasirenka gyventi pagal savo norus – lieka eksperimentavimo fazė. Stengtis išdrįsti gyventi taip, kaip nori. Iš pradžių nėra drąsu, tačiau pasitikėjimas savimi ateina su patyrimu“, – tikina A. Mockus.
Trūksta pakantumo ir supratimo
„Mes vis neatsikratome noro aiškinti kitiems, kaip reikia gyventi. Tačiau tai kolektyvizmo liekanos. Tokioje visuomenėje egzistavo viena tiesa, todėl būdavo aišku ir suprantama kaip reikia gyventi. O dabar nėra taip aišku“, – sako A. Mockus.
Psichologė A. Martinkutė-Vorobej sako, kad keičiasi mokslinių tyrimų tendencijos – jei anksčiau buvo koncentruojamasi, siekiant atrasti, kiek naudos psichinei sveikatai suteikia gyvenimas šeimoje, dabar atsiranda duomenų apie tai, kad žmonės, besirenkantys gyvenimą be šeimos ar be vaikų, gali gyventi pilnavertį laimingą ir sveiką gyvenimą. „Jei atranda bei susikuria savo paramos ir palaikymo tinklą, jei atranda veiklas, kurios jiems suteikia džiaugsmo ir prasmės pojūtį“, – sako psichologė.
Įtikinėti visuomenę, pasak prof. A. Tereškino, kurioje daug konservatyvių balsų, tapatinančių moters vaidmenį su vaikų gimdymu ir namų priežiūra, gana sudėtinga. Veikiau reikia įtikinti artimuosius ir draugus, kurie yra esminė moters socialinė aplinka, suteikianti jai emocinį pasitenkinimą.
Profesoriaus teigimu, daug socialinio spaudimo, nors ir netiesioginio, egzistuoja žiniasklaidoje bei apskritai popkultūroje.
„Pavyzdžiui, daugumoje romantinių Holivudo komedijų siūlomas tas pats kelias į laimę – įsimylėti, ištekėti, turėti vaikų. Kaip teigia lyčių tyrinėtoja Judith Halberstam, šis tradicinis gyvenimo scenarijus filmuose – tai tiesiog kitokio tipo pornografija moterims, kuriai sunku atsispirti. Visuomenė turėtų vertinti ir tuos moterų gyvenimo scenarijus, kuriuose nėra vietos vaikams, bet kurie leidžia joms klestėti kaip asmenims. Dėl to būtina nuolat viešai kartoti, kad moters vertė nėra matuojama vien tik jos gebėjimu gimdyti ir būti motina“, – tikina prof. A. Tereškinas.
