Apie nefrologo darbą, inkstų ligų požymius ir transplantaciją DELFI kalbina Vilniaus universitetinės ligoninės (VUL) Santaros klinikų gydytoją nefrologę I. Rudminienę, kuri nominuota išskirtiniame DELFI projekte „Tautos gydytojas“.
– Žmonės kartais painioja arba nežino, pas kokį gydytoją – nefrologą ar urologą – kreiptis dėl problemų su inkstais. Kuo šie gydytojai skiriasi?
– Nefrologas yra inkstų ir šlapimo takų gydytojas. Urologas taip pat inkstų gydytojas, tačiau jis gydo chirurgines problemas, kai reikalinga intervencija į organizmą. Nefrologas gydo neoperuodamas.
Žmonės kreipiasi į nefrologą konsultacijai, kai turi problemų su inkstais ar šlapimo pūsle, pavyzdžiui, serga inkstų uždegimu, nepakankamumu. Taip pat kreipiasi pacientai, kurie ruošiami inkstų transplantacijai arba yra po šios operacijos.
– Kodėl nefrologas dažnai dirba kartu su kitais gydytojais?
– Kai pacientą vargina aukštas, nereguliuojamas kraujospūdis – dirbame su kardiologais. Kai cukrinis diabetas su inkstų pažeidimais, bendradarbiaujame su endokrinologais. Jei pacientas kenčia nuo autoimuninio susirgimo, pavyzdžiui, vilkligės, gydoma bendrai su reumatologais. Taigi faktiškai, inkstų ligos susijusios su daugeliu kitų sistemų susirgimais, todėl nefrologas beveik visada gydydamas bendradarbiauja su kitais specialistais.
– Žmonės dažniau kreipiasi dėl šlapimo takų ar inkstų problemų?
– Dažniausiai kreipiasi dėl inkstų, nes šlapimo takų problemos neretai išsprendžiamos šeimos gydytojo. O kai yra inkstų pažeidimai, tuomet kreipiamasi į nefrologą.
– Didėja pacientų, turinčių problemų su inkstais, skaičius. Kodėl taip yra?
– Mūsų populiacija senėja, daugėja lėtinių, endokrininių ligų, kurių pasekmė – inkstų pažeidimai. Jei buvo taikomas netinkamas gydymas arba silpna kontrolė, dabar mes pacientus matome savo priimamajame. Tiesa, yra pacientai, kuriems inkstai pakitę genetiškai, tokie dažniau būna jaunesnio amžiaus.
– Ar žmogus, kurio inkstai yra pažeisti, jaučia kokius nors simptomus?
– Ne visada. Inkstų ligos pasižymi tuo, jog yra klastingos. Ligos pradžioje požymiai nejaučiami, todėl neretai, inkstų pažeidimai nustatomi netikėtai, tiriant kitą problemą. Dažnai tiesiog jaučiamas bendras silpnumas, nuovargis, kartais paskausta juosmens srityje ar sutrinka šlapinimasis.
Jei liga yra ūmi, t.y. jau įsibėgėjusi, kartais pacientai pastebi sumažėjusį šlapimo kiekį, pradeda tinti kojos, pakyla spaudimas, jaučiamas bendras silpnumas. Esant tokiems požymiams, reikėtų susimąstyti, galbūt sutrikusi inkstų veikla ir kreiptis į medikus.
– Galima sakyti, kad dėl simptomų nebuvimo dažniau nustatoma jau sunkesnė būklė?
– Dažniau nustatoma sunkesnė būklė, nes jau yra matomi ligos požymiai. Tačiau pasitaiko atvejų, kuomet pradžia būna audringa, matomas tinimas ar kiti požymiai, tuomet nustatoma ir ligos pradžioje.
– Progresuojanti inkstų liga gali baigtis inkstų nepakankamumu. Kas tuomet laukia paciento?
– Išsivysčius inkstų pažeidimo galutinei stadijai, jiems reikia pagalbos, jog galėtų veikti. Tuomet pradedama pakaitinė inkstų terapija – hemodializė, peritoninė dializė arba siūloma transplantacija.
– Ar sunku pranešti žmogui žinią, kad reikia transplantuoti inkstą?
– Nefrologai dirba siekdami, jog inkstų nepakankamumas neprogresuotų, siekiame tai sustabdyti. Tačiau ne viskas priklauso tik nuo gydytojo. Būna atvejų, kai liga progresuoja greitai. Tuomet kaip gydytojas mąstai, ką aš galėčiau dar padaryti arba ko aš nepadariau, kas būtų padėję sustabdyti ligos progresavimą. Pasakyti kiekvieną kartą sunku, tačiau kažkaip susitvarkau.
– Kaip žmonės reaguoja sužinoję, jog teks ne tik atlikti dializę, bet ir transplantuoti inkstą?
– Pranešant žinią pastebėjau, jog tai daryti tenka ne vieną kartą. Pirmą kartą pacientui pasakius, jog reikia galvoti apie pakaitinį gydymą ir transplantaciją, jis šios informacijos neišgirsta ar nesuvokia. Kitaip sakant – neįvyksta dialogas. Kartais žmonės reaguoja apgaulingai ramiai, net atrodo apatiški, o kartais audringai, ima verkti, tačiau tai apsauginė reakcija.
Dėl šios priežasties kartais užtrunka net kelias savaites, kol pacientas viską apgalvoja. Juk reikia apmąstyti, kaip toliau gyventi, nes keičiasi darbingumas. Jis turi planuoti savo tolimesnį gyvenimą, mokslus, darbą, net laisvalaikį.
– Atėjus kitam vizitui, pokalbis būna kitoks?
- Pacientai dažniausiai ateina jau apsipratę su mintimi, pasiskaitę apie ligą. Tuomet jau galima tartis, kas jam, iš galimų variantų, labiausiai tinka.
– Kai kuriuos pacientus tenka gydyti ne vieną kartą. Kaip žmonės pasitinka žinią, kad antrą kartą reikės transplantuoti inkstą?
– Būna, kad ateina pacientas, kuriam transplantacija jau atlikta, tačiau organas neprigijo, todėl reikia iš naujo pradėti gydymą ir vėl laukti inksto. Tokie pacientai neretai turi savo draugijas, kuriose jaučia palaikymą. Todėl jie ateina jau suvokę, jog diagnozė inkstų nepakankamumas nėra pabaiga.
Ši gydytoja dalyvauja išskirtiniame DELFI projekte „Tautos gydytojas". Kviečiame nominuoti savo mylimiausią mediką ir balsuoti specialioje platformoje:
