Vaikų numylėtinis: užsidėjus raudoną nosį atsitinka tai, ko tėvams kartais padaryti nepavyksta

„Gal apie 30 metų dirbu vaikų ligų gydytoju. Vaikams aš labai senas. Matėt nuotraukas? Tai va. Aš kartais pasakau vaikams, kad man šimtas metų ir jie tiki“, – paklaustas, kiek metų dirba gydytoju, atsako Arūnas Antanas Malikėnas.

Raudona nosis, kad vaikas nurimtų

VU ligoninės Santaros klinikų filialo Vaikų ligoninėje jis dirba ne tik vaikų ligų gydytoju, bet ir gydytoju echoskopuotoju – tiria vaikų širdis. Praeitais metais ligoninėje jis buvo išrinktas Vaikų numylėtiniu, o šiais metais A. A. Malikėnas nominuotas išskirtiniame DELFI projekte „Tautos gydytojas“. „Yra toks dainininkas Arūnas Malikėnas, gal muzikos kategorijoje dar galėčiau būti nominuotas“, – nusijuokia pašnekovas.

Gydytojas pasakoja, kad atidarę jo darbo stalo stalčių, rastume keturias raudonas nosis. „Kartais ta nosis mažus vaikus užkabina. Išsitraukiu, užsimaunu ir vaikas nurimsta, akys tik išsiplečia. Nežinau, ar bijo, ar nebijo. Tikriausiai ne, nes pradėtų verkti. Netikėtumo efektas yra. Nustebinu vaikus, kad jie nurimtų“, – kaip nuraminti ir sudominti vaikus, atskleidžia A. A. Malikėnas.

Tiesa, ne visada gydytojui pavyksta nuraminti vaikus, kad galėtų atlikti širdies echoskopiją. „Dabar kaip tik reikėjo užpildyti vaiko sveikatos kortelę. Nepavyko atlikti tyrimo. Vaikas nesileido, o juk fizinės prievartos nenaudosi“, – į telefono ragelį pasakoja pašnekovas. Anot jo, tokie atvejai itin reti.

Tėvai, pasak A. A. Malikėno, tyrimo metu būna su vaikais. Būna atvejų, tikina pašnekovas, kad ateina ne tik abu tėvai, bet ir močiutė. „Įbruka vaikui į ranką išmanųjį telefoną ir man sako, kad pirma guls ji, o ant viršaus vaikas ir taip darysime tyrimą. O kartais tėvai būna labai nesupratingi. Stovi ir žiūri, kaip koks socialinis darbuotojas, kuris atvedė vaiką. Būna ir tokių situacijų, bet nedažnai“, – sako gydytojas.

Pasiruošę viską išpasakoti

Dirbant tokį darbą, reikia kantrybės, neslepia pašnekovas. Kartais, sako jis, namiškiai pyksta, kad A. A. Malikėnas po darbo nešnekus. „Namuose norisi patylėti, o jie nori išsipasakoti. Kantrybė jau toks dalykas. Negali pykti, vaikas yra vaikas“, – ramiai sako A. A. Malikėnas.

Darbas su vaikais yra išskirtinis ne tik dėl kantrybės, kurios jis kartais pareikalauja. „Vaikai yra šaunuoliai, ypač mažesni. Su jais galima paplepėti, rasti bendrų temų. Buvo toks profesorius, jis sakydavo: jūs patys tapsit kaip vaikai. Ne ta prasme, kad suvaikėsi, bet gerąja prasme“, – tikina jis.

Tačiau A. A. Malikėnas primena, kad vaiku žmogus yra laikomas iki 18 metų, tad darbe tenka dažnai prisitaikyti, rasti bendrą kalbą ir su paaugliais. „Man lengviau bendrauti su mėnesio amžiaus vaiku, – juokauja jis. – Šiaip priklauso nuo to, koks vaikas, kiekvienas juk skirtingas. Įdomiausių dalykų gali papasakoti darželinukai ar pradinukai. Jie viską gali išpasakoti. Aš echoskopuotojas, vaikas guli, o aš su juo plepu, kad jis nebijotų tyrimo, nebūtų įsitempęs. Kalbame apie visokius dalykus, tai kartais mamos išsigąsta, kad per daug nebūtų pasakyta. Žinoma, tada netęsiu pokalbio. Su paaugliais kitokios temos, aš žinau, kuo jie gyvena“, – tikina gydytojas.

Vaikams trūksta rūpesčio

Anot A. A. Malikėno, pasitaiko vaikų, kurie meluoja. „Jie neteisingai apibūdina simptomus, meluoja, jiems dėmesio trūksta. Norėtų, kad jie sirgtų kokia nors liga, kad jais rūpintųsi daugiau, nes tėvai neturi laiko. Dažnai tenka perduoti atsakomybę pedagogams ir psichologams“, – apie darbo ypatumus pasakoja gydytojas.

Tokius psichosomatinius simptomus dažniausiai jaučia paaugliai, sako A. A. Malikėnas. „Ateina paauglys ir sako, kad ką nors skauda, pavyzdžiui širdį, arba alpsta. Nežinau, kiek procentų, bet spėčiau, kad apie 60 proc. tokiais atvejais, problemų reikia ieškoti šeimoje, aplinkoje. Taip ir būna. Jie stengiasi savo ligomis atsiriboti nuo problemų. Nesakau, kad jos visos išgalvotos, bet mums labai ligoninėje padeda psichologai“, – pastebi vaikų ligų gydytojas.

Pasiteiravus, ar pastaraisiais metais tokių atvejų padažnėjo, gydytojas nedrąsiai sutinka, kad taip. Anot jo, vaikams trūksta šeimos dėmesio.

A. A. Malikėno nuomone, ne tik tėvai mažai skiria dėmesio vaikams, bet ir valstybė. „Dėmesys vaikams rodomas tik per šventes: Kalėdas, birželio 1 dieną. Vaikai, tai ne „MG Baltic“, jie pelno neduoda, sukuria problemų. Tai tėvų problemos, o ne valstybės. Aš manau, kad taip mano mūsų atstovai“, – liūdnai pastebi jis.

Pasitaiko ir tragiškų, ir juokingų situacijų

Gydytojas tikina, kad yra pacientų, kuriuos atsimins visą gyvenimą, tačiau istorijomis apie juos jis nėra linkęs pasidalinti. „Tai labai asmeniška. Išskirti vienos istorijos nenorėčiau. Kai kurios džiaugsmingos. Yra ir tragiškų, apie kurias nenorėčiau kalbėti. Per 30 metų buvo tragiškų dalykų“, – tvirtai sako A. A. Malikėnas.

Tačiau pasitaiko ir istorijų, kurios savaitgaliais virsta anekdotais. „Buvo atėjęs vaikas, klausiu jo, ką jis sportuoja. Atsakė: sportuoju karate ir anglų“, – juokiasi pašnekovas.

Darbe, sako jis, smagiausia, kai vaikas pasveiksta. „Dar algos diena būna. Penktadienio popietė yra labai džiaugsminga. Bet iš tikrųjų tai – vaikas svarbiausia“, – teigia A. A. Malikėnas.

Dirbant su vaikais, jis mėgsta ir papokštauti. „Kartą vienam vaikui, kurį paguldė, sakiau, kad jį išrašysiu tik po mėnesio. Jis labai išsigando. Bet juk tada naujas mėnuo turėjo būti už dviejų dienų. Tai, čia labai greitai. Čia viena iš darbo apgavysčių, kad mėnesis trunka dvi dienas. Kai vaikams paaiškini, tada jiems labai gera pasidaro“, – baigia pokalbį gydytojas.

Šis gydytojas dalyvauja išskirtiniame DELFI projekte „Tautos gydytojas". Kviečiame nominuoti savo mylimiausią mediką ir balsuoti specialioje platformoje: