„Kaniterapija – alternatyvus ir pagalbinis sveikatinimo, reabilitacijos būdas, kai norint pasiekti geresnės fizinės, emocinės sveikatos, pagerinti pažintinius bei socialinius įgūdžius, naudojamas specialiai paruoštas šuo motyvacijai sustiprinti,“ – teigia Kaniterapijos asociacijos prezidentė Vilniaus universiteto doc. psichologė Vilmantė Pakalniškienė, rašoma Antakalnio poliklinikos pranešime spaudai.
Pasak organizacijos vadovės, kaniterapija tinka tiek vaikams, tiek suaugusiems, taip pat ir garbingo amžiaus senjorams.
Pagrindinis tikslas – motyvuoti veiklai ir įkvėpti pasitikėjimo savimi
Kaniterapijos asociacijos atstovė Vilmantė Pakalniškienė pasakoja, jog susitikimų metu svarbu ne tik pabūti su šunimi, bet ir siekti tam tikrų tikslų: praskaidrinti žmogaus nuotaiką, įkvėpti vilties, pasitikėjimo savo jėgomis, lavinti pažintinius, socialinius ir kt. įgūdžius.
Kaniterapijos užsiėmimus veda savo srities specialistai. Jie įvertina žmogaus negalavimą, sudaro sveikatinimo planą.
„Sveikatinimo planą gali sudaryti medikas, psichologas, logopedas, kineziterapeutas, ergoterapeutas, t. y. specialistas, kurio pagalba tuo metu reikalinga žmogui,“ – teigia doc. Vilmantė Pakalniškienė.
Vėliau šis planas aptariamas su kaniterapeutu (paprastai tai būna terapinio šuns vedlys). Aptariamos pagrindinės šuns funkcijos užsiėmimų metu. Jei tai ne vienetiniai susitikimai, fiksuojama, kaip jų metu jaučiasi pacientas, vėliau stebimas pokytis, pagal tai sveikatinimo planas gali būti koreguojamas.
Vaikams padeda valdyti emocijas
Remiantis tyrimais pasiekti rezultatai priklauso nuo terapinių užsiėmimų trukmės, paties asmens savybių. „Hiperaktyvūs vaikai, padedami šuns, gali išmokti geriau valdyti savo emocijas. Globos namuose gyvenantiems vaikams bendravimas su terapiniu šunimi padeda lengviau adaptuotis aplinkoje, lavinti jų socialinius įgūdžius. Šuo motyvuoja atlikti veiklą, taigi sustiprėja noras mokytis, pažinti, stengtis“, - vardina psichologė.
Šunų atranka ypatingai giežta
Pasak Kaniterapijos asociacijos prezidentės, šiai veiklai tinka ne kiekvienas šuo. Nėra svarbu ar šuo veislinis, ar mišrūnas, svarbiausia, kad jis būtų psichiškai stabilus, valdomas, socialus ir tinkamai socializuotas. Tai reiškia, kad šuo turi būti įpratęs prie įvairių garsų, neįprastų vaizdų, jis turi gerai jaustis skirtingose aplinkose ir visose situacijose paklusti vedliui. Terapinio šuns egzaminą gali laikyti ne jaunesnis nei vienerių metų šuo.
„Šuns ruošimas terapiniam darbui reikalauja daug laiko ir pastangų, bet net ir tai nesuteikia garantijos, kad šuo bus tinkamas šiai veiklai,“ – pasakojo doc. Vilmantė Pakalniškienė.
Ji pabrėžia, kad šuo, o ne šeimininkas, visų pirma turi mėgautis šia veikla, o vedlio atsakomybė yra užtikrinti šuns gerovę, nestumti šuns į jam nemalonias situacijas ir neversti jo būti tuo, kuo jis nėra.
