Bakterijos patenka į žmogaus organizmą per atviras žaizdas. Lindsey užsikrėtė per tarpvietės įplyšimą, įvykusį gimdymo metu. Infekcija sparčiai plinta, žmogaus organizme gaminasi toksinai, ribojantys kraujo pritekėjimą į audinius, todėl nei antibiotikai, nei paties organizmo gynybiniai mechanizmai negali sustabdyti infekcijos, skelbia Nacionalinė retų sutrikimų organizacija.
Nesulaukus skubios medicininės pagalbos, infekcija, kuriai būdingi į gripo panašūs simptomai (karščiavimas, skausmas, bendras silpnumas, uždegimas ir odos pakitimai užkrėstose vietose), gali labai greitai išplisti. Infekcijos paveikti audiniai apmiršta, gali įvykti kraujo užkrėtimas, organų veiklos sutrikimas ir net mirtis.
Lindsey į ligoninę, kurioje pagimdė sūnų, sugrįžo dėl pilvo skausmų. Iš pradžių moteriai diagnozavo vidurių užkietėjimą. Vėliau ją pervežė į kitą ligoninę, ten jai buvo atliktos 23 operacijos, įskaitant gimdos pašalinimą, abiejų plaštakų ir abiejų kojų žemiau kelių amputaciją, infekuotų audinių pašalinimą bei odos persodinimą.
Nuo gimdymo praėjo daugiau nei septyni mėnesiai, o Lindsey vis dar yra gydoma ligoninėje. Infekcija įveikta, tačiau dar laukia sunki reabilitacija – jai bus pritaikyti protezai, kad galėtų rūpintis sūnumi.
Spalio 11 d. Lindsey su sužadėtiniu Mike‘u Sampsonu (34 m.) savo ir jų sūnaus vardu padavė ligoninę, kurioje moteris gimdė, į teismą dėl tariamo aplaidumo. Ligoninė padėties nekomentuoja.
Lindsey neseniai pasidalino savo istorija, tačiau ne tam, kad išgąsdintų moteris, bet kad paskatintų jaunas mamas tikėti savo intuicija sveikatos klausimais.
Atsibudau ligoninėje ir vis klausiau apie mano naujagimį sūnų Mylesą, tačiau jo ten nebuvo. Pirmąsias dvi jo gyvenimo savaites aš praleidau vaistais sukeltoje komoje. Per tą laiką, kaip paaiškino Mike‘as ir mano gydytojai, man atliko gimdos pašalinimo operaciją ir daug operacijų, kurių metų pašalino infekuotus audinius pilve, išangėje ir makštyje.
Sąmoninga, nors ir veikiama didelės dozės nuskausminamųjų, pamenu, kaip pažiūrėjau į savo rankas ir pagalvojau, kodėl mūviu juodas chirurgines pirštines. Tačiau aš jų nemūvėjau. Mano pirštai buvo visiškai juodi.
Vėliau sužinojau, kad dėl infekcijos užsikimšo kraujagyslės, aprūpinančios krauju galūnes, ir šios apmirė. Nors antibiotikai naikino infekciją, gydytojai po kelių savaičių konstatavo, kad nėra vilties, jog mano rankas ir kojas pavyks išgelbėti. Todėl man pašalino visas keturias galūnes.
Vėliau atliko daugiau nei 20 operacijų, įskaitant ir kaulo šlifavimą, kad rankos tilptų į protezus. Taip pat man persodino odą, kad būtų uždengti gilūs trečio laipsnio nudegimai ant daugiau nei 70 proc. mano kūno. Tai buvo dar vienas infekcijas padarinys. Paskutinė operacija – bent jau kol kas taip manoma – suplanuota po savaitės.
Man labai sunku susitaikyti su tuo, kad dabar būsiu tokia. Žinoma, būna gerų ir būna blogų dienų, kai mąstau, kaip tai galėjo man nutikti ir ar tai nėra sapnas. Tačiau man pavyksta išsaugoti pozityvumą, jaučiuosi dėkinga, kad esu gyva ir galiu pažinti sūnų, kurį nešiojau po širdimi devynis mėnesius. Juk galėjau jo nepažinti, ir jis nebūtų pažinęs manęs. Tai būtų tikra tragedija.
Mes su Mike‘u tiesiog šokinėjome iš laimės, kai 2016 m. birželį sužinojome, kad laukiuosi. Mes jau buvome pasirengę turėti vaikų ir po mėnesio susižadėjome. Mano nėštumas nebuvo sunkus. Prisiklausiau siaubo istorijų apie gimdymą, tačiau buvau rami.
Keturiasdešimtąją nėštumo savaitę man prasidėjo gimdymas, trukęs 36 valandas. Gimdymas buvo gana sklandus, ir susilaukėme sveiko berniuko, kurį pavadinome Mylesu.
Kai mane po dviejų dienų išleido iš ligoninės, nekantravau parsivežti Mylesą namo ir laimingai gyventi. Tačiau nežinojau, kaip turėtų jaustis mano kūnas po gimdymo.
Pirmąją naktį namuose, maždaug 4 val., ėmiau nevaldomai drebėti, jaučiau nevalingus raumenų susitraukimus bei pilvo skausmą, kuris buvo kitoks, nei kada buvau jautusi. Paskambinau pagalbos telefonu, tačiau atvykę medikai sakė, kad galiu palaukti iki ryto ir tuomet vykti į ligoninę, nes ką tik parsivežiau kūdikį namo.
Taigi po kelių valandų nuvažiavome į ligoninę, kur pagimdžiau Mylesą. Gydytoja, kuri nedalyvavo mano gimdyme, man diagnozavo vidurių užkietėjimą ir skyrė man gerti slyvų sulčių ir valgyti daug ląstelienos turinčio maisto bei pasiūlė atlikti klizmos procedūrą. Nepamenu, kad ji būtų matavusi mano temperatūrą, kraujospūdį ar tikrinusi širdies veiklą. Manęs fiziškai neapžiūrėjo, nors gimdymo metu man buvo plyšusi tarpvietė.
Kadangi maniau, kad gydytoja gali atskirti tipinius pogimdyminius simptomus ir rimtesnę problemą, nesuabejojau jos diagnozę. O vertėjo.
Kai grįžome iš ligoninės, jaučiausi visai be jėgų. Tačiau kadangi neseniai buvau pagimdžiusi, maniau, kad tai normalu. Pilvo srityje jaučiau spazmus, tačiau maniau, kad taip mano organizmas reaguoja į maitinimą krūtimi, dėl kurio galimi gimdos susitraukimai.
Tačiau jau kitą dieną gulėjau ant grindų ir negalėjau atsikelti. Mano mama, kuri padėjo rūpintis Mylesu, pamatė, kad mano pėdos ėmė geltonuoti, ir iškvietė greitąją.
Šį kartą atvykę medikai skubiai nuvežė mane į ligonę, kur skyrė antibiotikų. Mano kojos ir dilbiai ėmė mėlti. Buvau tiesiog pakraupusi. Paskutinis dalykas, kurį pamenu, buvo tas, kad man ėmė tinti pirštai. Vėliau sužinojau, kad tai vienas iš nekrozuojančio fascito simptomų. Ligoninėje nusimoviau savo sužadėtuvių žiedą ir atidaviau jį saugoti Mike‘ui. O atsibudau jau po dviejų savaičių ir sužinojau apie savo būklę.
Gegužės mėnesį man amputavo abi plaštakas. Kai atėjo operacijos laikas, buvo patenkinta, nes nebegalėjau plaštakų pajudinti, kadangi audiniai buvo negyvi. Jie virto siaubingu priminimu apie tai, ką mano kūnui teko ištverti. Tačiau man prireikė šiek tiek laiko susitaikyti su tuo, kad nebeturiu plaštakų.
Birželio pabaigoje tapo aišku, kad mano kojos nebeatsigaus, nes buvo sunykusios, kaip ir rankos. Vežama į operacinę nežinojau, ar gydytojams pavyks išsaugoti mano kelius, kad galėčiau nešioti protezus, atsistoti ir atsisėsti be pašalinių pagalbos. Atsibudusi po operacijos buvau labai laiminga, kad abu sąnariai buvo vietoje.
Kadangi mane veikė vaistai, negalėjau blaivai suvokti to, kas įvyko. O dabar, kai esu sveika ir mažiau priklausoma nuo vaistų, galiu gedėti ir susitaikyti su nauja realybe. Pavyzdžiui, nekantriai laukiau galimybės palaikyti, pamaitinti ir pamyluoti savo vaiką abiem rankomis. Tačiau žinau, kad negalėsiu to padaryti. Ir tai yra sunkiausia.
Dabar, kai Mylesui jau septyni mėnesiai, pagaliau sveikstu, nors vis dar esu ligoninėje. Kitas žingsnis – reabilitacija. Ten išmoksiu, kaip keisti sauskelnes, pakelti Mylesą, jį pamaitinti, su juo žaisti ir užtikrinti jo saugumą.
Taip pat išmoksiu vaikščioti, kad pati galėčiau nueiti iki altoriaus, kai su Mike‘u pagaliau susituoksime, nors dar nenusprendėme dėl datos. Visa ši nelaimė labai sustiprino mūsų santykius. Jis buvo man tikra paguoda.
Kai grįšiu namo, Mike‘as, kuris iki šiol gyveno su savo tėvais, kurie padėjo rūpintis mūsų sūnumi, ir aš susirasime tinkamą vietą auginti Mylesą. Kur begyventume, žinau, kad jis užaugs daug žinodamas apie negalią ir ją priimdamas. Jis bus gerokai platesnių pažiūrų.
Man sakė, kad galūnių netekę žmonės turi būti daug stipresni, kad galėtų nešioti protezus. Manau, kad grįžusi namo būsiu stipriausia, kokia tik esu buvusi.
