Bijau užmigti
Sergančiųjų tinklainės ligomis asociacijos prezidentė trisdešimtmetė vilnietė Simona Ivaškevičienė pirmojo tipo diabetu susirgo, kai jai buvo 4 metai, – 1991-aisiais.
„Buvau laimingas vaikas, nes insuliną man tėvai leido vienkartiniais švirkštais, tačiau juos naudojome penkis kartus, nes buvo sunku gauti, o mano tėtis, kuris irgi sirgo diabetu, naudojo virinamus švirkštus. Pasimatuoti cukraus kiekį kraujyje jis eidavo į polikliniką“, – prisimena moteris.
Tuo metu cukriniu diabetu sergantiems asmenims buvo itin sunku prisižiūrėti: sunkiai gaudavo vaistų, nebuvo pakankamai žinių apie ligą. Kai Simona buvo paauglė, dėl brendimo naktį cukraus kiekis jos kraujyje netikėtai sumažėdavo, ir prasidėdavo traukuliai, ji prarasdavo sąmonę.
Simona prisimena, kad neretai, atsibudusi iš komos, ji pirmiausia pamatydavo susirūpinusius tėvų veidus. Jau būdavo paruošta vandens su ištirpintu cukrumi. „Žinodavau, kad jie suleido man vaistų, kurie padidina cukraus kiekį kraujyje, ir žinodavau, kad teks valgyti, nors ir nenoriu. Springdavau, neturėdavau jėgų sėdėti, bet valgydavau, gerdavau tai, ką tėvai duodavo. Būdavo taip silpna, kad negalėdavau išlaikyti puodelio, aplipdavau saldžiu skysčiu, tad tekdavo eiti praustis. Kiek vėliau gydytojai man rekomendavo naktį valgyti ir kartu vartoti vaistus. Mama žadindavo mane kiekvieną naktį tuo pačiu metu ir duodavo stiklinę pieno su rieke duonos“, – pasakoja Simona.
Situacija pablogėjo, kai Simonos organizmas atsisakė reaguoti į insuliną. Vaistus tekdavo leistis vienuolika kartų per parą, todėl gydytojai rekomendavo įsigyti insulino pompą, kuri tinkamomis dozėmis suleistų insuliną. Šis aparatas buvo toks brangus, kad Simona, tada ji mokėsi dvyliktoje klasėje, visais įmanomais būdais ėmė ieškoti rėmėjų. Interneto nebuvo, todėl žiūrėdavo televizorių, kad sužinotų, į ką būtų galima kreiptis pagalbos. Per metus jai pavyko sukaupti reikiamą sumą, o invalidumo pašalpą išnaudodavo pompai išlaikyti.
Kai įsigijo insulino pompą, jos sveikata ėmė taisytis. Vis dėlto, kai mergina sulaukė aštuonioliktojo gimtadienio, diabetinė retinopatija jau buvo pažeidusi tinklainę. Gana ilgai ji gyveno gerai – mokėjo save prižiūrėti, mokėsi, sukūrė šeimą. Tyrimai rodė, kad viskas gerai.
Didžiausia bėda Simoną ištiko einant 28-uosius, kai susilaukė vaikelio. Ji žinojo, kad dėl akių ligos negalės gimdyti natūraliai, tačiau medikai nepasakė, kad tinklainei pavojingi ir sąrėmiai. Iškentus juos, Simonai buvo atliktas Cezario pjūvis, o po metų vieną rytą ji prabudo ir viena akimi pasaulio nebematė. Skubiai buvo atlikta operacija, po metų – dar viena. Gydytojams pavyko grąžinti 40 proc. regėjimo.
„Kita akimi matau puikiai, tačiau jos tinklainėje irgi yra pakitimų, tad kas porą mėnesių vykstu į Kauno klinikas tirtis. Nieko sunkaus negaliu kelti. Bet ne tai baisiausia – nebegaliu būti rami – bijau užmigti ir pabudusi nebe išvysti dienos“, – su nerimu sako Simona.
Sutrinka centrinis matymas
„Diabetinė retinopatija – dažniausia darbingo amžiaus žmonių aklumo priežastis“, – teigia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Akių ligų klinikos docentė Vilma Jūratė Balčiūnienė.
Per didelis gliukozės kiekis kraujyje trukdo hemoglobinui pernešti deguonį, dėl to ląsteles ištinka hipoksija – deguonies stygius. Gliukozė pažeidžia ir kraujagyslių sieneles. Jos sustorėja, tampa trapios, pralaidžios arba visai sunyksta. Tuomet jų aprūpinamas ląsteles ištinka išemija – sutrinka kraujo pritekėjimas. Pirmiausia nukenčia smulkiausios akių tinklainės kraujagyslės, vėliau – fotoreceptoriai, nes jie yra ypač jautrūs deguonies trūkumui. Todėl gali pradėti augti naujadarės nereikalingos kraujagyslės. Jos gali plyšti, ir, kraujui patekus į stiklakūnį, žmogus nebemato.
Jei kraujagyslių sienelės tampa pralaidžios, pro jas persisunkia skysčiai – dėl to ima burkti tinklainė, ypač – centre, kuris dar yra vadinamas geltonąja dėme. Tai sutrikdo centrinį regėjimą, todėl ligoniams vaizdas centre dažnai būna neryškus, išsilieja, gali išsikraipyti, jie gali matyti tamsią dėmę.
Galima išvengti
„Pirmo tipo diabetu sergantį žmogų paprastai specialistai stebi nuo ligos pradžios, kuri yra aiški. Per pirmuosius penkerius metus akių komplikacijų atsiranda retai, tačiau vis tiek kartą per metus jie turi pasitikrinti regą. Tokiems pacientams tinklainės pažeidimą nustatome anksti, kai jie dar nieko blogo nejaučia, – sako docentė. – Tačiau 2 tipo diabetu sergantys asmenys gali net nežinoti, kad serga, ir kreiptis į mus dėl suprastėjusios regos. Tuomet mes nustatome, kad taip atsitiko dėl diabeto.“
Maždaug penktadaliui antrojo tipo diabetu sergančių pacientų, nustačius diabetą, kartu randama ir pokyčių akių tinklainėje.
Diabetinė retinopatija diagnozuojama apžiūrėjus akių dugną arba nufotografavus jį specialia akių dugno kamera.
„Pastaruoju metu daugėja diagnostikos galimybių, todėl mes ligą nustatome anksčiau ir galime tiksliau gydyti. Labai svarbu, kad dabar galime ne tik matyti, kiek pažeista tinklainė, bet ir kraujo tėkmę, kraujagysles, jų būklę, negaunančias mitybos sritis, todėl pacientams galime parinkti individualų gydymą“, – aiškina specialistė.
Diabetinė retinopatija išsivysto, kai blogai kontroliuojamas diabetas. Paprastai pusei sergančių asmenų pažeidžiama tinklainė, tačiau, pasak doc. V. J. Balčiūnienės, vieniems ji gali išsivystyti per penkerius metus, kitiems per penkiolika ar daugiau metų. Gydytoja pasakojo, kad besistažuodama Švedijoje prižiūrėjo septyniasdešimtmetę pacientę, kuriai nustatė prasidedančius akių tinklainės pakitimus. Tuomet pasiteiravo, kiek metų ji serga diabetu. „Šios moters atsakymas mane suglumino: šešiasdešimt. Šitiek metų serga, ir tik minimalios komplikacijos! O pas mus du trečdaliai žmonių diabetą valdo prastai“, – pasakojo docentė.
Todėl, pasak gydytojos, labai svarbu sergant diabetu kuo geriau kontroliuoti gliukozės ir lipidų kiekį kraujyje, kraujospūdį, nuolat lankytis pas akių gydytoją pasitikrinti ir, jei nustatoma tinklainės pakitimų, laiku pradėti gydytis.
„Kiekvieną sergantį diabetu žmogų šeimos gydytojas kartą per metus turi nusiųsti pas akių gydytoją. Jei vis dėlto jūsų šeimos gydytojas to nepadaro, prašykite siuntimo“, – primygtinai pataria doc. V. J. Balčiūnienė.
Gali atgauti regėjimą
Tarptautinės diabeto federacijos duomenimis, 2014 m. Europoje diabetu sirgo vidutiniškai 7–11 proc. gyventojų, o Lietuvoje – tik 5 proc. „Nesame ypatingi, todėl manome, kad daugeliui žmonių liga nenustatoma“, – teigia docentė.
Kiek žmonių serga diabetine retinopatija, nežinoma, gydytojai gali tik apytiksliai suskaičiuoti pagal sergamumą kitose šalyse. Taigi, oficialiais duomenimis, 2014 m. mūsų šalyje buvo užregistruoja 110 tūkst. diabeto ligonių, vadinasi, trečdalis jų, apie 30 tūkst., serga ir retinopatija, o apie 10 tūkst. turėtų būti gydomi.
Ilgą laiką diabetine retinopatija sergantiems pacientams išsaugoti regėjimą buvo siekiama tik lazerine fotokoaguliacija – lazerio spinduliu buvo paveikiama tinklainė, kad nebesiųstų signalų auginti naujas kraujagysles. Dar taikoma vitrektomija, kurios metu pašalinamas pakitęs stiklakūnis ir pažeistas audinys, tvirtinama atšokusi tinklainė.
2011 m. buvo įregistruoti nauji vaistai – kraujagyslių endotelio augimo faktorių blokatoriai, ir prasidėjo nauja šių regos sutrikimų gydymo era. Į stiklakūnį suleisti šie vaistai sumažina kraujagyslių pralaidumą, ir tinklainė nebeburksta, be to, nebesiformuoja naujos kraujagyslės, nes blokuojamas signalas duoti daugiau deguonies.
„Anksčiau galėjome nutolinti apakimą, o dabar galime ne tik apsaugoti žmogų nuo aklumo, bet ir smarkiai pagerinti jo regėjimą“, – teigia doc. V. J. Balčiūnienė.
Nuo 2015 m. šiais vaistais gydomi ir Lietuvos ligoniai, kuriems nustatomas diabetinis geltonosios dėmės pabrukimas. Kadangi vaistai brangūs, ligonių kasos nustatė, kad pirmaisiais metais pacientui galima skirti iki 7 injekcijų, o antraisiais – 5, bet ne daugiau kaip 11 injekcijų per dvejus metus.
„Šitoks reguliavimas yra didžiausia mūsų problema, – tvirtina specialistė. – Liga yra lėtinė. JAV atlikti tyrimai įrodė, kad dažniausiai ligoniams pirmaisiais metais reikia 7–8 injekcijų, antraisiais – 3–4, o trečiaisiais – tik vienos ar dviejų. Žinoma, kai kuriems pacientams jau per pirmuosius metus gali praeiti paburkimas, o kitiems reikės gydytis ilgiau. O mes visus turime gydyti vienodai ir po dvejų metų, nors ligoniui vis dar reikia gydymo, jį nutraukti.“
Gydytoja sako, kad yra buvę net liūdnų kuriozinių atvejų – ligonis negalėjo laiku ateiti susileisti vaistų, nes susirgo gripu, o kai atėjo, pasirodė, kad sukako dveji metai, kai jis gydomas, ir jam vaisto gydytojai nebegalėjo skirti, nors iš viso buvo suleistos tik aštuonios injekcijos.
Specialistai teigia, jog jei gydymas nebaigiamas, silpnėja regos aštrumas – darbingo amžiaus žmonės vėl tampa nedarbingi ar net neįgalūs. Dėl to Lietuvos akių gydytojų draugija pernai kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministerijos Ligų, vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių kompensavimo komisiją, prašydama leisti specialistams nuspręsti, kiek laiko turi būti gydomi ligoniai, tačiau atsakymas buvo ciniškai trumpas: „Nepritarti“.
Tai, kad Lietuvoje ligoniai gydomi netinkamai, dėmesį atkreipė ir Tarptautinė ekspertų grupė, paskelbdama šį faktą viešai visai pasaulio bendruomenei.
„Tai pinigų švaistymas. Liga pristabdoma, tačiau po dvejų metų ligonis nebegali turėti jokios vilties būti gydomas, nes vaistai brangūs – apie 600–800 eurų. Jeigu juos perka pats ligonis, jis turi mokėti dar brangiau, nes prisideda pridėtinės vertės mokestis, – sako Sergančiųjų tinklainės ligomis asociacijos prezidentė S. Ivaškevičienė.
Daugeliui viltį praradusių žmonių prasideda depresija, jie užsidaro nuo visuomenės, o apakę nebegali savęs prižiūrėti.
„Valstybė mano, kad mes nesame verti gydymui skiriamų pinigų“, – teigia pašnekovė.
