Išanalizavę įvairiais laikmečiais įvykusių katastrofų scenarijus ir ištyrę, kokiu būdu mirė į jas pakliuvę žmonės, mokslininkai išskyrė penkis žiauriausius ir beviltiškiausius atsitiktinių priežasčių sukeltus gyvenimo baigties variantus. Įdomu tai, kad daugelio nelaimių aukoms tenka kur kas mažesnės kančios nei galėtų atrodyti stebint iš šalies, rašoma iflscience.com.
Subyrėjusios senovės romėnų kaukolės
Mirtis iš vulkaninių pelenų, karštų dujų ir uolienų sudarytame piroklastiniame sraute arba mažiau koncentruotoje piroklastinėje bangoje, ko gero, laikytina vienu nemaloniausių būdų iškeliauti anapilin. Išgirdus apie žmones, žūvančius išsiveržus ugnikalniams, vaizduotė automatiškai ima piešti paskutinių Pompėjos ir Herkulaniumo gyvavimo akimirkų vaizdus. Tačiau 72-aisiais mūsų eros metais vykę kataklizmai nėra būdingi vien praeičiai – panašių katastrofų ištinka ir šiandien. Ne lėčiau kaip 80 kilometrų per valandą greičių plūstančios dujų, lavos ir dulkių srovės temperatūra siekia net tūkstantį laipsnių. Sparčiai tekantis įkaitęs srautas naikina viską, kas pasitaiko jo kelyje.
Namų stogais ir gatvėmis besiritanti pragariška banga akimirksniu sunaikina viską, prie ko prisiliečia. Nuo karščio žmogaus oda akimirksniu sukepa, o raumenys susitraukia ir jis miršta patirdamas milžinišką šiluminį smūgį, sustingęs boksininko stovėseną primenančioje pozoje. Tie (ne)laimingieji, kuriems terminio šoko pavyksta išvengti, uždūsta orui prisipildžius ugnikalnio išmetamų nuodingų dujų ir pelenų.
Yra dar vienas siaubingas niuansas, apie kurį dažniausiai nutylima. Netoli Pompėjos buvusiuose senovės miestuose – Herkulaniume ir Oplontyje rasta suskilusių kaukolių. Spėjama, kad siaubingai įkaitusioje aplinkoje užvirė jų viduje buvę skysčiai ir smegenys. Taip nutikus kaukolės neišvengiamai sprogdavo.
Katastrofa nardymo kapsulėje
1983 m. lapkričio 5 d. tarptautinei Didžiosios Britanijos bendrovei „British Petroleum“ priklausiusi Šiaurės jūroje veikusi pusiau panirusi naftos gręžimo platforma „Byford Dolphin“ veikė įprastu kasdienio darbo ritmu. Keli narai darbavosi prie Frigės gamtinių dujų telkinio, iki kurio buvo nusileidę specialia kapsule, skirta nardymui pavojingose gelmėse.
Dideliame gylyje atsidūrusios tokio tipo kapsulės yra veikiamos milžiniško išorinio slėgio, o jų viduje esantis oras yra labai suspaustas.
Kad viduje esantys žmonės galėtų saugiai išsilaipinti ir nepatirtų staigaus slėgio kritimo yra numatyta tam tikra saugos procedūra, kuriai vykstant kapsulė prijungiama prie kelių žemo slėgio kamerų ir talpyklų.
Tą dieną, kai įvyko nelaimė, kapsulė buvo iškeliama į seklesnius vandenis ir saugumo procedūra vyko kaip įprastai – bent iš pradžių. Viduje dirbę narai jau buvo palikę kapsulę ir keliavo perėjimu į slėgio sumažinimo kamerą. Dar du jų kolegos tuo metu jau buvo kitame šios kameros skyriuje.
Jie jau ketino uždaryti kamerą nuo perėjimo skiriančias duris, kai nutiko šis tas netikėto. Gal dėl to, kad buvo per anksti atkabintas kapsulės vožtuvas, o gal todėl, kad įvyko kokių nors trigdžių, kapsulės vožtuvas staiga atsidarė ir įvyko išorinės kapsulės, kurios viduje oras buvo devynis kartus labiau suslėgtas nei kamerose, dekompresija, kitaip sakant, slėgio sumažinimas. Keturi narai ir vienas išorėje dirbusių pagalbininkų mirė iš karto.
Remiantis itin kruopščia ataskaita, pateikta po 1988 metais atlikto incidento tyrimo, trys narai žuvo akimirksniu, kadangi žaibiškas slėgio krytis sukėlė staigų oro ir skysčių plėtimąsi organizmo viduje ir kūnai iš vidaus sutrūkinėjo.
Arčiausiai išėjimo atsidūręs naras buvo išstumtas pro nedidelį 60 centimetrų ilgio plyšį tarp perėjimo durų ir kameros, todėl jo kūnas buvo visiškai sumaltas ir ištaškytas.
„Tai, kas liko iš ketvirto naro kūno, gavome plastikiniuose maišuose“, – konstatavo tyrimą atlikę specialistai. Jie išdėstė, kaip įvairios kūno dalys, įskaitant smegenis, kvėpavimo organus ir kt. buvo sumalti ir sumaigyti, be to, išblaškyti po patalpą: pavyzdžiui, kepenys rastos kuo toliausioje vietoje. Jos, beje, buvo sveikos, nes tiesiog praskrodė kūną.
Žaibo smūgis patalpoje
Galimybė mirti trenkus žaibui, net tikimybė, kad jis pataikys, yra ganėtinai menka. Remiantis paskelbta statistika, vienais konkrečiais metais Jungtinėse Valstijose taip nutiko tik kartą iš daugiau nei milijono atvejų. Tiesą sakant, perspektyva užsimušti nusiridenus nuo laiptų, pasirodo, yra kur kas realesnė.
Baimintis, kad mirtis ištiks žaibui trenkus patalpoje, atrodytų, apskritai neverta. Deja, visiškai tokios galimybės atmesti taip pat negalima. Vienoje iš 2017 metų „Popular Science“ numerio publikacijų buvo aprašytas mirties tokiomis aplinkybėmis atvejis.
Nuo žaibo smūgio mirė šalia metalinio stulpo ir tarp dviejų metalinių ožių dirbęs vyras. Žaibas trenkė į metalinį stulpą, tada pakilo darbininko kojomis, perėjo širdį ir išėjo pro dešiniosios rankos nykštį. 70 proc. vyro kūno buvo paveikti pirmo, antro ir trečio laipsnio nudegimų.
Ištirpimas karštojoje versmėje
Jeloustouno nacionalinis parkas (Jungtinėse Amerikos Valstijose) yra vieno iš galingiausių pasaulio ugnikalnių viršuje. Nors ugnikalnis nebeveikia, geoterminė jo sistema, geizeriai ir karštosios versmės, funkcionuoja kuo puikiausiai.
Susidarantys geoterminiai telkiniai yra arba šarminiai, arba rūgštiniai, o šarmo arba rūgšties koncentracija juose – neįtikėtinai didelė. Jie, žinoma, visada karšti: vanduo nuolat kunkuliuoja ir beveik siekia virimo temperatūrą. Į juos bristi būtų tikra beprotybė, tačiau kartais koks nors drąsa pasipuikuoti sumanęs beprotis į tokį neįtikėtinai karštą ir ypač rūgštingą telkinį visgi įkrenta.
Kas tada nutinka? Iš karto patiriamas trečio laipsnio nudegimas. Tai reiškia, kad pažeidžiami visi trys odos sluoksniai. Jie pajuoduoja ir sutrūkinėja. Poodiniai riebalai taip pat sudega. Visas šis procesas, kad ir keista, skausmo beveik nesukelia, bet tik todėl, kad jau būna nudegusios nervų galūnės, todėl ko nors jausti apskritai neįmanoma. Patekus į karštąją versmę, žinoma, ištinka galingas šiluminis smūgis, be to, galbūt išsilieja kraujas. Nuo ko tiksliai mirštama, pasakyti sunku.
Nepraėjus nė dienai į karštąją versmę įkritusio asmens kūnas– taip, net ir skeletas – visiškai ištirpsta.
Mirtis nuo bumslango įkandimo
Bumslangas yra Afrikoje paplitusi viena nuodingiausių pasaulio gyvačių. Nors ypač dideliu agresyvumu ir neišsiskiria, pajutę baimę bumslangai gali pulti ir suleisti į organizmą ypač toksiškos substancijos.
Toliau vykstančius procesus aprašė herpetologas Karlas P. Schmidtas. Ypač svarbu, kad jis užfiksavo tai, ką pats patyrė, mat jam apžiūrint gyvatę ši įkando į kairįjį nykštį. Kitą dieną mokslininkas mirė.
Sprendžiant iš aprašytų potyrių, mirtis tikrai nebuvo viena iš maloniausių. Visų prima, pradėjo stipriai pykinti, kiek vėliau ėmė krėsti šiurpas, lydimas purtančio drebulio, taip pat sparčiai kilo temperatūra. Dar vėliau iš burnos pasirodė kraujas. Kraujo atsirado ir šlapime. Kartojosi vėmio priepuoliai. Ilgainiui kraujas ėmė tekėti ir iš kitų organizmo angų, įskaitant nosį ir akis. Po kurio laiko bumslango įkandimą patyręs asmuo pradeda nebereaguoti į išorinius dirgiklius ir miršta nuo kvėpavimo raumenų paralyžiaus, o smegenys ir širdis paplūsta krauju.
Nuo bumslango suleidžiamų nuodų, kaip paaiškėjo, organizme pasigamina begalė mikroskopinių kraujo krešėjimą stabdančių darinių, todėl žmogus miršta nuo visiško nukraujavimo.
