Lietuvoje galiojantis teisinis reguliavimas lemia tai, kad pacientams atrodo, jog už jų sveikatai daromą žalą niekas neatsako, o gydytojams tenka nepelnytai nerimauti dėl kiekvienos, kad ir smulkios, medicininės procedūros – kad tik nekiltų kokia nenumatyta komplikacija, kuri gali vienu mostu nubraukti visą karjerą ir sugriauti gyvenimą.

Pastaruoju metu vėl dėmesio sulaukė teismuose nagrinėjamas atvejis – garsus gydytojas urologas nuteistas baudžiamojoje byloje pirmos instancijos teismo, priteistos milžiniškos kompensacijos mirusio paciento artimiesiems. Praktikuojantys gydytojai, sąžiningai ir kruopščiai atliekantys savo darbą, susipažinę su šia žiniasklaidoje nušviesta byla, pagrįstai sunerimo: kaip gali būti, kad šalyje, kurioje vidutiniškai gydytojo, dirbančio vienu etatu, atlyginimas vos viršija tūkstantį eurų „į rankas“ (rezidentų atlyginimas – vos keli šimtai eurų), teismai nagrinėja nukentėjusių asmenų ieškinius, siekiančius dešimtis ar net šimtus tūkstančių eurų? Kai kurie gydytojai, su kuriais teko bendrauti šiuo klausimu, liūdnai juokavo: atlyginimai – lietuviški, o kompensacijos už žalą – amerikietiškos.

Gydytojų pajamų ir kompensacijų už pacientams padarytą žalą dydžio disproporcija yra tik viena iš problemų. Antra, dar rimtesnė problema yra ta, kad gydytojas nesijaučia saugus atlikdamas net sąlyginai paprastas medicinines procedūras: komplikacijos, kurių net geriausias gydytojas negali suvaldyti ar numatyti, visada yra įmanomos, ir jos gali sukelti rimtą žalą paciento sveikatai ar net mirtį. Ir tuomet gydytojas gali įsipainioti į daugelį metų trunkančius, morališkai sunkius teisinius ginčus, netgi prarasti laisvę, dėl ko visa jo karjera gali nepelnytai žlugti.

Suprasti reikia ir pacientus: ateini su smulkmena, atlikti paprastos procedūros, o išeini suluošintas, ir dar metų metus turi įrodinėti savo teisybę, ieškoti kompensacijos, kurios galiausiai gali ir negauti, jei nebus įrodyta gydytojo kaltė. Tad kas lemia tokį nežmonišką, nelogišką ir pavojingą gydytojų ir pacientų supriešinimą Lietuvoje? Problema kyla dėl Lietuvoje taikomo gydymo įstaigų civilinės atsakomybės modelio.

Lietuvoje galioja Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas. Asmuo (pacientas), kuriam padaryta turtinė ar neturtinė žala, turi pirmiausia privalomai ikiteismine tvarka kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Įstatymas numato, kad kiekviena sveikatos priežiūros įstaiga, prieš pradėdama teikti sveikatos priežiūros paslaugas, turi apdrausti savo civilinę atsakomybę privalomuoju ir (ar) savanoriškuoju civilinės atsakomybės draudimu turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Šiuo metu sveikatos apsaugos ministro įsakymu yra patvirtinta 8689 eurų minimali draudimo suma vienam draudžiamajam įvykiui. Draudžiamasis įvykis – tai dėl sveikatos priežiūros įstaigos ar jos darbuotojų kaltės teikiant sveikatos priežiūros paslaugas pacientui padaryta turtinė ir neturtinė žala.

Aivaras Žilvinskas

Ir būtent kaltės klausimas lemia visą gydytojų ir pacientų galvos skausmą. Gydytojas nuolat bijo ieškoti kokių nors naujų, inovatyvių, kūrybinių sprendimų, nes žino, kad bet koks nesklandumas gali jam lemti kaltę ir atsakomybę, ir netgi atlikdamas labai standartinę, santykinai nesudėtingą procedūra, gydytojas jaučiasi nejaukiai, nes niekada nežino, kaip į standartinius veiksmus reaguos konkretaus paciento organizmas. Vienodų žmonių nebūna, ir komplikacijos gali būti visiškai nenuspėjamos, nepriklausančios nuo gydytojo. Nuolatinė atsakomybės baimė verčia slėpti informaciją apie galimus gydymo proceso nesklandumus, nors ši informacija galėtų būti labai vertinga atliekant svarbius medicininius tyrimus.

Iš kitos pusės, pacientas, žinodamas, kad pasirašė daug kažkokių lapelių ir kad buvo supažindintas su daug visokių rizikų, taip pat nepatenkintas, nes suvokia, kad tarsi prisiima atsakomybę pats nežinodamas už ką, už tai, ko jis negali suprasti ir kontroliuoti. Ir svarbiausias dalykas, kurio pacientas negali suprasti – kaip gali būti, kad jis lieka suluošintas, neįgalus, ir už tai galbūt niekas neatsakys.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs (žr., pvz., 2009 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2009): gydytojo atsakomybė nėra atsakomybė už nepasiektą rezultatą, gydytojo atsakomybė nėra atsakomybė be kaltės. Gydytojo profesinė atsakomybė turi ir objektyviąsias ribas, jas nubrėžia objektyvūs žmogaus organizme vykstantys biologiniai procesai bei medicinos mokslo ir praktikos raidos lygis ir jų galimybių ribos. Medicina, kaip ir visas visuomenės pažinimo procesas, plėtojasi ir tobulėja, tačiau neišvengiamai tenka susitaikyti su realybės faktu, kad gydytojas gali apsaugoti ne nuo visų ligų, ir ne visos ligos gali būti išgydytos, gydydamas pacientą, gydytojas negali padaryti daugiau nei leidžia medicinos galimybės ir ligonio būklė. (...) Jeigu gydytojas savo darbą atliko rūpestingai, atidžiai ir taip, kaip yra tikimasi iš kvalifikuoto gydytojo, bet žala vis dėlto atsirado, nuo atsakomybės gydytojas turi būti atleidžiamas ir žala laikoma atsitiktine.

Suprantama, kad tiek gydytojas negali drebėti iš baimės kiekvienos procedūros metu, kad tik nekiltų kokia žala, nes taip jo darbas pasidarys neįmanomas, tiek ir pacientas neturėtų jaustis sveikatos apsaugos sistemos įkaitu, nežinodamas, ar išliks gyvas po kokios nors procedūros, už kurią „niekas neatsako“. Pažangiose, turtingesnėse pasaulio valstybėse vis labiau plinta teisiniai modeliai, kai pacientui žala atlyginama automatiškai, vien už žalos atsiradimo faktą, neįrodinėjant gydytojo kaltės. Beje, tokie modeliai populiarėja ir sprendžiant skiepais padarytos žalos klausimą. Nepaisant to, kad kasmet skiepai apsaugo milijonus gyvybių nuo pavojingų infekcijų, retais atvejais atskiriems žmonėms gali pasireikšti nepageidaujamų komplikacijų. Kad nekiltų ginčų ir būtų numalšintas visuomenės nepasitenkinimas, gelbsti šie atsakomybės be kaltės (griežtosios atsakomybės) modeliai, ypač šalyse, kur taikomos privalomo skiepijimo programos. Pasaulio sveikatos organizacija jau seniai nagrinėja tokių modelių taikymą pasaulyje (žr., pvz., Bulletin of the World Health Organization. No-fault compensation following adverse events attributed to vaccination: a review of international programmes).

Lietuvos atveju pacientui, patyrusiam žalą, visų pirma sudėtinga įrodyti, kad žala kilo dėl gydytojo kaltės. Be to, net įrodžius, kad gydytojo kaltė buvo, neretai paaiškėja, kad gydymo įstaiga savo atsakomybę buvo apdraudusi tik pačia mažiausia privaloma suma – 8689 EUR vienam įvykiui. Tokiu atveju pacientui tenka teisme atsakovu traukti ir pačią gydymo įstaigą. Visas teisminis procesas – tai nuolatinis galvos skausmas taip pat ir gydytojui, kuris priverstas teisintis ir įrodinėti savo nekaltumą, ypač turint omeny, kad vėliau, iš draudimo išmokos atlyginus žalą pacientui, gydytojui regreso būdu gali kilti materialinė atsakomybė prieš savo darbdavį. Atsiranda prielaidų neskaidrumui, vienas kito įtarinėjimui, pacientai ima manyti, kad sveikatos priežiūros įstaiga bando išsisukti bet kokia kaina, o gydytojas – paslėpti savo klaidas. Taip kyla dirbtinis susipriešinimas, ir netgi geriausi gydytojai gali būti nepelnytai sužlugdyti, jei netyčia kiltų kokia nors komplikacija, visiškai nepriklausanti nuo jų valios ir veiksmų.

Taikant Lietuvoje griežtosios atsakomybės modelį, kai pacientui nereikia įrodinėti kaltės, problema būtų išspręsta abiejų pusių atžvilgiu: pacientas gautų žalos atlyginimą automatiškai, už patį žalos faktą, su nepriklausomų specialistų pagalba įvertinus jos dydį, ir išmokant žalos atlyginimą iš specialių draudimo fondų, o gydytojas galėtų ramiai dirbti ir nebijoti, kad bet kuri operacija gali netikėtai lemti jo karjeros pabaigą ir asmeninį bankrotą.

Kai kalbama apie žmonių sveikatą ir gyvybes, negalima taupyti. Visgi tokios sistemos įdiegimas Lietuvoje nebūtinai turėtų būti brangi reforma. Štai, pavyzdžiui, atsakomybės be kaltės sistemų tyrimas EBPO šalyse (žr. Vandersteegen et al., The impact of no-fault compensation on health care expenditures: an empirical study of OECD countries) parodė, kad taikant sistemas, kuriose kompensacijos mechanizmai atskiriami nuo gydytojų drausminės atsakomybės, netgi nežymiai sumažėja sveikatos apsaugos išlaidos. Sistemose, kuriose netaikoma gydytojo asmeninė atsakomybė, svarbu tai, kad gydytojai linkę bendradarbiauti su sveikatos priežiūros incidentų tyrėjais ir neslėpti informacijos apie kilusius nesklandumus.

Gydytojai

Pacientai ir gydytojai neturi būti dirbtinai verčiami priešais. Palyginimui – paprastas pavyzdys: bet kuris Europos Sąjungos gyventojas yra pripratęs prie jau savaime aiškaus vairuotojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo. Įvykus eismo įvykiui, nukentėjusysis visais atvejais gauna draudimo išmoką arba iš kaltininko draudimo bendrovės, arba iš Draudikų biuro specialaus fondo, jeigu kaltininkas nerastas arba įvykis nedraudiminis (tokį privalomą visoje ES reguliavimą lemia ES direktyva 2009/103/EB). Bet argi sveikatos apsaugos sistema yra mažiau svarbi nei transporto?

Tačiau politinio populizmo vėjai ne pirmą ir ne paskutinį kartą užgožia tikrai svarbias problemas. Kol kas profesionalų vyriausybė profesionaliai atlieka tik vieną dalyką – maskuoja savo neveiklumą. O gydytojams, svarstantiems, kaip jie galėtų apsisaugoti nuo galimų finansinių problemų, belieka dar kartą priminti, kad sveikatos priežiūros įstaigos civilinę atsakomybę galima apdrausti ne tik minimaliu privalomuoju, bet ir papildomu savanorišku draudimu, todėl verta pasidomėti, kokia apimtimi savo atsakomybę yra apdraudusi kiekviena konkreti darbovietė ir kokia žalos rizika joje kyla.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)