Tačiau šeima nė neketina pasiduoti ir, kaip DELFI pasakojo Laura, turi idėją, kaip vyrą vėl „pastatyti ant kojų“. Apie išties sudėtingus iššūkius šeimai, vilties paieškas ir nuoširdų kreipimąsi į visuomenę – interviu su Aurimo žmona.
- Kaip klostėsi jūsų gyvenimas šiuos daugiau kaip pusę metų? Papasakokite apie kasdieną, rūpesčius?
- Šis pusmetis emociškai mums visiems buvo labai sudėtingas. Susigyventi su nelaime nepavyko iki šiol. Tiesiog praėjus pusei metų į situaciją reaguojame ramiau. Žinoma, vis dar būna ir tikiu ilgą laiką bus silpnumo akimirkų. Tačiau po šitiek laiko jau rečiau tikiesi, jog pabusi iš blogo sapno ir viskas bus kaip buvę. Šis laikas padėjo apsiprasti su padėtimi, suvokti jos sudėtingumą ir privertė ieškoti išeities, kadangi susitaikyti su situacija ir pasiduoti neketinome net daug kartų iš įvairių gydytojų girdėdami jų prognozes.
Daug medikų matė medžiagą apie vyro traumą - ir iš jų vis girdėjome tą patį scenarijų, jog Aurimas niekada su tokia sudėtinga trauma nepakils. Kadangi Lietuvoje niekas vilčių neteikė, aktyviai ėmėme ieškoti informacijos, ką įmanoma padaryti po tokių traumų už Lietuvos ribų.
Per gydymo laiką ne kartą iš personalo, dirbančiu su Aurimu, girdėjome patarimus, jog neverta investuoti didelių sumų į brangiai kainuojančią reabilitaciją, o pinigus geriau paskirti namų pritaikymui. Tačiau dar pirmą kartą prašydami žmonių pagalbos žinojome, jog mūsų tikslas – ne prisitaikyti prie esamos padėties, o kiek įmanoma sustiprinti Aurimą ir padėti jam tapti savarankišku. Todėl Aurimo stiprėjimas, nors ir nedidelis jo progresas, mums yra kur kas svarbesnis negu prisitaikymas. Suprantame, kad namų pritaikymas ateityje bus neišvengiamas, tačiau šiai dienai esame susikoncentravę į savo didžiausią svajonę, kurios link ir keliaujame.
Per šiuos pusę metų dažni tiek mano, tiek sūnelio susirgimai, sunkumai namų buityje ar kitos smulkmenos - niekis, palyginus su tuo, jog vyras nemato pačių gražiausių sūnaus augimo etapų. Didžiausias sunkumas, su kuriuo susidūrėme po vyro traumos - tai jo nebuvimas šalia. Labai jo trūksta tiek sūneliui, tiek man. Abiems su vyru sunkiausia, kad visus šiuos pusę metų jis nemato, kaip auga mūsų berniukas. Šis laikas toks gražus... O ir matau, koks sūneliui svarbus tėtis. Tik pamatęs jo nuotrauką ar išgirdęs skambutį visada nušvinta ir šaukia tėtį. Dažniausiai sūnelis ir būna priežastis, dėl ko nesulaikome emocijų.
- Kaip laikosi jūsų vyras? Tiek fiziškai, tiek emociškai?
- Vyras nusiteikęs labai pozityviai. Tvirtai įsitikinęs, kad nieko nėra neįmanomo ir viskas bus gerai. Labai daug pozityvios energijos skleidžia artimieji, draugai, kurie lygiai taip pat net neabejoja, kad viskas bus gerai. Tokia visų gera emocija, tikiu, jog padeda Aurimui. Yra sakoma, kad tikėjimas gydo. Ir kai dažnai girdi padrąsinimus, skatinimus ir toliau taip atkakliai stengtis dėl savo svajonės, dar labiau tiki, jog tikrai stebuklas įvyks.
Per šį laiką taip pat pamatėme, jog atsiranda ne tik tie, kurie palaiko, bet taip pat nemažai ir skeptikų. Labai greitai supratome, kad per daug jautriai reaguojame, analizuojame negatyvų požiūrį į mūsų pastangas, atkaklumą ir tai mums tikrai nepadeda. Tikiu, skeptikų atsiras ir dabar, kai nusprendėme, vyrui daryti šią labai brangią operaciją, tačiau stengiamės negirdėti negatyvo ir susikoncentruoti tik į savo tikslą - tuomet lengviau jo siekti.
Manau, emocinė Aurimo būsena, pozityvus nusiteikimas lėmė ir tai, kad jis gerokai sustiprėjo. Lyginant, koks buvo iškart po traumos ir dabar - tai lyg diena ir naktis. Pradžioje jis negalėjo net rankos iki galvos pakelti, na, o dabar jis jau gerokai tvirtesnis. Ilgą laiką gali išsėdėti vežimėlyje. Na taip, deja, iki šiol vis dar nesulaukėme stebuklo požymių, tačiau tai, ką jis per šį laiką pasiekė, yra labai daug, kadangi situacija tikrai labai sudėtinga.
- Kokios procedūros jam buvo taikomos šį laikotarpį? Ar matote pokytį?
- Jam taikytos procedūros Palangoje - tai kinezeterapija, ergoterapija, elektrostimuliacija, masažai ir kitos procedūros, pagal poreikį. Tačiau šios pagrindinės ir joms skiriama daugiausiai laiko. Tiek kinezeterapija, tiek ergoterapija vyksta du kartus per dieną. Šios procedūros labiausiai reikalingos, norint kuo labiau sustiprėti. Tikiu, kad Aurimas per visą šį laiką pasiekė tikrai daug pagal savo traumos rimtumą. Tikrai labai visą šį laiką stengėsi ir jam didžiausias liūdesys būna, jei pakilus temperatūrai tenka dieną praleisti be sporto ir gulėti lovoje. Kaip ir minėjau, pokytis tikrai ženklus. Aurimas daug tvirtesnis, tačiau pažeidimas buvo toks sunkus, kad net gerokai sustiprėjęs Aurimas labai daug ko negali atlikti pats - šiandien jis vis dar negali nieko savarankiškai paimti į rankas, kas visiškai apriboja jo savarankiškumą.
- Papasakokite apie planus vykti į Tailandą. Ką ten tikitės pasiekti? Ką jie siūlo, ko nėra čia, ar kažkur arčiau?
- Po Aurimo traumos tiek internete, tiek spaudoje ieškojome informacijos apie galimus gydymo variantus. Taip pat susisiekėme su įvairioms užsienio ligoninėmis, gydytojais, bendravome su pacientais, kurie yra anksčiau patyrę tokio pobūdžio traumą ir yra surinkę daugiau naujausios medicininės informacijos. Galiausiai suradę informaciją apie epidūrinę stimuliaciją bei kamieninių ląstelių terapiją Tailande, siekdami išsiaiškinti šio gydymo patikimumą, susisiekėme ir su šį gydymą patyrusiais pacientais iš Jungtinių Amerikos Valstijų bei Didžiosios Britanijos, kurių buvome paraginti, jeigu tik yra galimybė, būtinai ten vykti.
Šiuo metu Aurimas yra patvirtintas kaip tinkamas kandidatas atlikti epidūrinio stimuliatoriaus implantacijos procedūrą balandžio mėnesį – stimuliatorius bus implantuotas žemiau stuburo smegenų pažeidimo vietos ir siųs signalus tai stuburo smegenų daliai, kurioje signalai dabar „nepraeina“ dėl patirtos traumos. Mūsų žiniomis, šiuo metu pasaulyje tik Liuisvilio Universitetas, Jungtinėse Amerikos Valstijose, nuo 2010 m. vykdo tokio pobūdžio mokslinį tyrimą apie epidūrinę stimuliaciją, o Tailande ši procedūra jau yra pasiekiama tiems pacientams, kurių finansinės galimybės tai leidžia, bei patys pacientai atitinka tam tikrus kriterijus. Aurimas būtų pirmasis lietuvis, kuriam būtų taikomas būtent šis gydymas.
Gydytojų teigimu, implantavus šį stimuliatorių, jam esant įjungtam, Aurimas galės atlikti tokius judesius kaip pusiausvyros laikymas sėdint, stovėjimas, kojų lenkimas, klubų judinimas, kas galiausiai suteiktų galimybę intensyvios reabilitacijos pagalba prisišaukti stebuklą, kad Aurimas vėl vaikščiotų. Žinoma, tai bus labai ilgas, daug pastangų, užsispyrimo, darbo reikalaujantis procesas, bet bus reali galimybė savo atkakliu darbu pasiekti norimą rezultatą.
Be minėtos operacijos Tailande vyktų ir intensyvi 40 dienų reabilitacija bei kamieninių ląstelių terapija, leidžiant ląsteles keliais būdais. Dėl kamieninių ląstelių terapijos taip pat girdėjome ne vieną skeptišką atsiliepimą, tačiau, tikime, kad yra ši terapija galėtų padėti bendram Aurimo būklės pagerėjimui, o gal ir net jo pirštų funkcijos atsistatymui.
- Kiek šiuo metu turite pinigų ir kiek tiksliai dar trūksta?
- Operacijos kaina – 80 000 eurų. Gerų žmonių, draugų bei artimųjų pagalbos dėka pavyko surinkti pusę operacijai reikalingos sumos. Žinome, kad turime išnaudoti šią galimybę ir pabandyti. Tikriausiai, tai ir bus vienintelis mūsų bandymas. Bet mes labai juo tikime. Ir jei nepabandysime, žinau kad šis klausimas – „o gal operacija būtų viską pakeitusi?“ - mus lydėtų kasdien. Todėl bandysime. O bus taip, kaip likimo sudėliota.
Aš nenustoju tikėti, kad šį išbandymą mums atsiuntė tam, kad jį sėkmingai įveiktume.
Neabejingus šios šeimos dramai ir galinčius padėti žmones kviečiame tai padaryti čia (per tam tikslui sukurtą A. Vėbros labdaros ir paramos fondą). Juridinio asmens kodas – 304588486, banko sąskaitos nr. LT524010051003994211, AB Luminor bankas.
