Kas tie žmonės, kurie ketvirtadienio popietę buvo tūkstantinės minios dalis ir taikiu mitingu rodė savo priekaištus sveikatos apsaugos sistemai ir, nevenkime šio žodžio, apgailėtiniems atlyginimams?
Ateityje bus tik blogiau
Ponia Vida dirba vidaus ligų skyriuje. Jos teigimu, mitingas brendo jau labai seniai – tiek, kiek nespręstros įsisenėjusios sveikatos sistemos bėdos.
„Mitingo labai reikėjo. Mūsų niekas nebegirdi ir nenori klausyti, kas vyksta Lietuvoje. Medicinos pertvarkos laukėme jau 20 metų, nuo Nepriklausomybės. Slaugytoja dirbu jau 40 metų ir mano atlyginimas yra juokingas. Niekas net neįsivaizduoja mūsų sunkaus ir sudėtingo darbo, o slaugytojos alga prilyginama visiškai nieko nebaigusio žmogaus darbui. Tai yra liūdna. Man patikėta žmogaus gyvybė ir tai įvertinta 400-500 eurų“, - pasakojo specialistė.
Jos teigimu, kasdienis darbas yra be galo sudėtingas – pacientų srautas tik didėja, jiems gydyti skirtas laikas yra neadekvačiai trumpas, o medikui kokybiškai dirbti savo darbą stinga tiek jėgų, tiek kitų resursų.
„Pertvarka reikalinga jau seniai. Mediciną reikia pertvarkyti iš pagrindų, o ne tik po truputį šlifuoti“, - pabrėžė pašnekovė.
Priešingu atveju, emigracija bus ne tik žodžiai.
„Čia ne grasinimai, situacija tikrai prasta. Mums labai sunku prisikalbinti ateiti dirbti jaunas slaugytojas. Vos baigusios kolegiją jos iškart masiškai emigruoja. Neseniai ieškojome slaugytojos, atrodė, jau vieną įkalbinome dirbti, tik staiga ji pranešė išvykstanti į Vokietiją. Kita kolegė jau dirba Norvegijoje. Abi buvo nuostabios darbuotojos, paruošėme jas praktikos metu ir dabar jos dirba užsienio valstybėse. Senstant visuomenei, tokie emigracijos mastai mus gąsdina. Ateity nebus kas mus slaugo“, - perspėjo Vida.
Į mitingą - turėdama lėktuvo bilietus
Šiandien mitinge dalyvavusi Laura neslepia, jos kišenėje jau guli skrydžių bilietai, mat Austrijoje suderintas darbo pokalbis. Lietuvoje jaunoji medikė likti neketina.
„Esu jau praktiškai viena koja emigrantė. Simboliška, bet vakar nusipirkau bilietą ir kitą savaitę skrendu darbo pokalbiui į Austriją. Šis sprendimas buvo priimtas jau daugiau nei prieš metus, šeštame kurse buvo tokios nuotaikos ir galiu pasakyti, kad praktiškai visų jos tokios paskutiniuose kursuose, kad arba reikia visai išeiti iš medicinos, arba reikia emigruoti“, - dėstė mergina.
Save ji vadina maksimaliste ir pripažįsta nesidžiaugianti, kad tenka palikti gimtinę, tačiau, jos teigimu, tai yra neišvengiama.
„Kiekvienas, kuris stoja į mediciną, tikisi, kad situacija bus kitokia. Atrodo, kad šešeri metai yra labai daug ir gali įvykti labai daug dalykų ir situacija pagerės, bet, deja, mano nuomone, ji ne tik kad nepagerėjo, bet galbūt netgi šiek tiek regresavo. Ir studijos labai nuvylė iš tiesų. Aš mokiausi Vilniaus universitete. Manau, kad jei būtų apklausiami studentai apie jų psichologinę būseną ir kaip jie jaučiasi, tai nuo pirmo kurso iki paskutinio labai gražiai matosi, kaip jie nusivilia vis labiau ir labiau, ir kaip jie vis mažiau vilčių turi kažką pakeisti ir apskritai nebemato prasmės, kodėl čia reikėtų likti“, - pripažino pašnekovė.
Paprašyta papasakoti, su kokiomis darbo sąlygomis susiduria, Laura vardijo - darbas sunkus, atsakingas, labai didelis stresas, darbo krūvis didelis – naktiniai budėjimai, o atlyginimas juokingai mažas.
„Jei rezidentas įstoja į nemokamą vietą, tai jis gauna atlyginimą ir stipendiją, dabar negaliu tiksliai pasakyti skaičių, bet tai yra apie 700 eurų. Jei rezidentas įstoja į mokamą vietą, tai jis ne tik kad per metus susimoka pats už tai, kad dirba toje ligoninėje, ir jis tuomet gauna tik minimalų atlyginimą – po Naujų metų, kiek girdėjau, jis sieks 400 eurų. Padalinus kiekvieną mėnesį gaunasi, kad jis į minusą eina ir dirba dar ligoninėje, ir dar pats už tai susimoka“, - piktinosi jaunoji medikė.
Laura neslėpė – užsienyje jos laukia daug didesni pinigai.
„Dauguma kalba apie tai, kad atlyginimų skirtumas yra milžiniškas, ir jis iš tiesų toks yra. Pavyzdžiui, Austrijoje tokiai kaip aš, pradedančiai gydytojai, prasideda atlyginimas apie 3000 eurų. Jis tik kyla kiekvienais metais, bet tai yra ir visai kitos darbo sąlygos. Tu turi ir galimybę pailsėti oriai. Aš esu mačiusi, kaip Santariškėse rezidentai nešasi miegmaišius ir miega ant sofos naktį. Austrijoje tu turi savo poilsio kambarį, tavo darbo valandos yra griežtai reglamentuotos, tau net neleidžiama dirbti viršvalandžių, tu gauni visas darbo priemones, kokių tau reikia. Aš kalbu elementariausiai apie aprangą. Nežinau, ar Lietuvoje yra bent viena ligoninė, kuri suteikia aprangą arba bent jau ją išskalbia už savo lėšas. Dabar medikai turi neštis savo chalatus namo ir skalbti su savo bendrais rūbais. Austrijoje tokie dalykai yra nesuprantami“, - pasakojo jaunoji medikė.
Ji neatmeta galimybės kažkada grįžti į Lietuvą, tačiau tokį sprendimą turėti lemti esminiai pokyčiai.
„Man labai gaila dėl tokios situacijos, bet aš visiems savo draugams ir tėvams sakau, kad tai yra irgi protesto forma. Aš protestuoju taip, kad aš išvažiuoju. Galbūt, ateityje aš grįšiu, bet dirbti rezidentūroje čia aš tikrai nenoriu. Tai yra 5-6 metai darbo nežmoniškomis sąlygomis su praktiškai jokia galimybe, kad tavo darbo užmokestis didės. Kai tu esi tame amžiuje, kai tau labiausiai reikia pinigų, kai tu kuri šeimą, nori įsigyti būstą, galų gale, normaliai, oriai gyventi“, - reziumavo ji.
Pusė kurso jau užsienyje
Vilnietis Darius pasakojo, kad pasikeitus valdžiai, nuotaikos šiek tiek pagerėjo.
„Prieš tai dirbusi nomenklatūra dar labiau negirdėjo medikų, dar prasčiau tvarkėsi. Mes kalbame jau ne apie pirmą dešimtmetį ir besitęsiančias problemas. Medikų sąjunga 2005 m. taip pat organizavome streiką. Tačiau visi tapo profesoriais, administratoriais ir pasidarė vangūs. Dabar atėjo nauja karta, turinti sukurti naują, visiškai kito lygmens mediciną. Manau, kad mes pasikeisime ir kas, jei ne šie jauni žmonės, sukels pokyčius?“, - retoriškai klausė jis.
Chirurgu dirbantis Darius, paklaustas apie atlyginimus, piktinosi, kad jie negarbingai žemi.
„Net sunku apie tai kalbėti, kokie jie neadekvatūs. Žmogus 12-13 metų į save investuoja mokydamasis. Po tiek laiko, jis turi gauti tokį atlygį, kad pralenktų tuos, su kuriais startavo mokyklos suole, ir dar matytų interesą dirbti šioje srityje. Mes iš mokyklų surenkame pačius protingiausius vaikus, stojimo konkursai – aukščiausi, ir ką tada darome? Atiduodame tas pačias sąlygas kaip žemiausios kvalifikacijos specialistams. Labai gaila. Pinigai, neslėpkime, yra vienas motyvatorių, lemiančių emigraciją. Mano kurso 50 labai gerų, aukščiausios kvalifikacijos specialistų dirba užsienyje“, - pasakojo jis.
Savarankiškai neišgyventų
Su vaiku ant rankų į mitingą atėjusi gydytoja rezidentė Dominyka savo pajamas vadino juokingomis.
„Atlyginimas – labai juokingas. Aš esu jaunesnioji rezidentė, tai gaunu 300 su trupučiu eurų „į rankas“, šiuo metu stipendijos negaunu, nes auginu vaiką“, - pasakojo Dominyka
„Padeda tėvai, padeda vyras, pati savęs ir vaiko aš neišlaikyčiau. Aišku, yra labai gėda, kai tau – 27 metai, o tau tėvai padeda tiek su būstu, tiek su mašinomis, tiek su viskuo“, - sakė Dominyka.
Jauna moteris neslėpė, kad tenka taupyti. „Atostogoms arba jei kažką nori nusipirkti reikia taupyti“, - teigė Dominyka.
Protestuotoja labiausiai norėtų, kad stipendija būtų sujungta su atlyginimu, ir kad kiltų atlyginimas.
Į mitingą – su vežimėliu rankose
Mitingo eisenos priekyje su tikriausiai vienu jauniausių protesto dalyvių žygiavo ir vaiko vežimėlį su kūdikiu stūmusi jaunoji gydytoja su drauge.
„Mes palaikome Medikų sąjūdžio iniciatyvą. Esame gydytojos rezidentės, auginame vaikus ir norime, kad ateinančios kartos galėtų lengviau priimti tokius sprendimus. Mūsų netenkina tokia situacija, nes su minimalia vaiko auginimo išmoka sunku išgyventi“, – viena per kitą kalbėjo Eglė ir Justina.
Jaunosios medikės neslėpė, kad jei ne papildomos darbovietės, vien iš rezidentūros algos sunkiai būtų išsivertusios.
„Jeigu ne kitos darbovietės, kurias turėjome be rezidentūros, tai finansai pirmais vaiko auginimo metais būtų 200-300 eurų per mėnesį. O antrais metais – gal 180 eurų. Net nėra galimybės vaiką auginti dvejus metus, nes finansai yra nepakankami, kad būtų galima pragyventi šeimai“, - sakė Eglė ir Justina.
Pusė mokosi vokiečių kalbos
24-erių Andrius studijuoja bendrąją mediciną, dabar yra šeštame kurse. Jis į sostinėje vykstantį mitingą atvyko net iš Plungės.
„Atvykau palaikyti šalies medikų, juk patys matote, kokia šiandien yra sveikatos sistemos situacija. Noriu bent taip prisidėti prie pokyčių“, - sakė būsimasis medikas.
Pašnekovas atvirai pripažino pirmame kurse dar normaliai nesupratęs, kokios problemos jo laukia ateityje.
„Dabar, kai pamatau, kad atlyginimai bus vos didesni už minimumą, kad su tiek pajamų negali pasiimti paskolos net nebrangiems buitiniams prietaisams – baisu. Metų man jau nemažai, dar laukia daug studijų metų, o geresnės sąlygos nenusimato“, - niūriai kalbėjo jaunuolis.
Andrius sakėsi linkęs likti Lietuvoje, ypač, jei pagaliau pajudės valdžios žadami pokyčiai šioje sistemoje. Jei ne – kelias tik vienas.
„Rugsėjo mėnesį grupėje kalbėjome, kad daugiau nei pusė jų mokosi vokiečių kalbos. Patys supraskite, kokiems tikslams jie panaudos šias žinias. Kiti svarsto apie Italiją, Norvegiją. Jei visi jie išvyks, neliks kam dirbti“, - teigė jis.
