Idėja Lietuvai – masinis gydytojų išvykimas
Kaip per 6 metus Lietuvos sveikatos sistemą pakeisti neatpažįstamai į gerąją pusę? Visi sutinka, kad viena didžiausių sveikatos problemų, iš kurios kyla ir daug kitų problemų, tai yra maži sveikatos specialistų atlyginimai. Tiems, kurie nesupranta: gydytojas uždirba mažai, reiškia dirba daugiau, kad galėtų normaliai gyvent, tai veda į nuovargį, perdegimą, klaidas ir cinišką požiūrį į pacientą, alkoholizmą, lėtines ligas ir t.t.
Dažniausiai nėra vieno paprasto sprendimo būdo įsisenėjusiai problemai, bet čia ne tas atvejis. Čia yra skausmingas, bet efektyvus (visi efektyvūs būdai skausmingi ir turi nepageidaujamų poveikių) būdas viską išspręsti ir tai nėra peticija.
Kai Lenkijoj pradėjo drastiškai augti gydytojų algos lietuviai vis dar santūriai laikėsi - Lenkijoj vis tiek viskas kitaip: kita kultūra, žmonės kiti, negalima lygintis. Bet kai pasirodė naujienos apie numatomą 80 proc. gydytojo algos kilimą Latvijoje, visi pratrūko - kuo mes blogesni už latvius.
Greitai susibūrė iniciatyvių gydytojų sąjūdis ir nusprendė, kad reikia kažką daryti, likusi gydytojų bendruomenė laukė sulaikę kvėpavimą, ką mūsų šviesuliai nutars. Ir galiausiai išsiveržė balti dūmai pro Siksto koplyčios kaminą – prieitas bendras sutarimas – peticija.
Visi puolė dalintis pasirašinėti per trumpą laiką surinkta dešimtys tūkstančių parašų. Tik niekam neatėjo į galvą, kad peticija yra tiesiog prašymas, neturintis jokios galios. Taip, tai parodys sprendimus priimantiems politikams, kad gydytojai nėra patenkinti esama situacija, bet ar tai ir taip nebuvo aišku? Ministras turbūt galvojo, kad gydytojai Lietuvoje yra patenkinti mažais atlyginimais, nužmoginančiu darbo krūviu ir vis didėjančiu adiministracijos įžūlumu, kai pastaroji ne tik užkrauna dalį savo darbo, bet kartais ir pamoko kaip gydyti. Bet va dabar turėsime peticiją, tai visi žinos, kad mums taip nepatinka. Juokinga ar ne?
Žinau, kad ne, nes tai per daug skaudi ir per gerai žinoma tiesa. Niekas nekels Lietuvoje gydytojams atlyginimų, nes kam juos kelti, kai yra pakankamai dirbančių už tokį, koks jis yra. Taip veikia ekonomika – kaina yra tiek aukšta, kiek už ją sutinka mokėti pirkėjas, atlyginimas yra tiek mažas, kiek už jį sutinka reikiamas kvalifikacijas turintis žmogus dirbti. Jeigu niekas neperka – kaina krenta, jeigu niekas nedirba - siūlomas atlygis kyla.
Be to, valdžia baisiai nenori kelti tų atlyginimų, o kai valdžia baisiai kažko nenori tai dažniausiai to ir nedaro. S. Skvernelis pasakė, kad netoleruos gydytojų streikų, A. Veryga pasidžiaugė, kad studijas pabaigę Lietuvą palieka vos keli procentai gydytojų, o profsąjungos vadovas L. Labanauskas pasakė, kad kiek pakils algos, tiek mums ir bus gerai.
Pakelti algas nebūtų paprasta net ir tada, kai ministrai pasakytų, kad padarysim viską, ir kai profsąjungos vadovas nenurimtų, kol algos nepasieks Europos vidurkio, bet kai matom tokias ambicijas kokios jos yra dabar, vilčių daug nekyla. Tiksliau, nekyla visiškai.
Valdžia mąsto pagal aukščiau paminėtą ekonomikos modelį, o Lietuvos gydytojai – pagal provincijos gražuolės pasakomis remto mąstymo modelį, kuri tikisi, kad greitai ateis turtingas princas ir ja susižavėjęs apipils turtais.
Realybė nėra pasaka ir stebuklų čia nebūna. Žmonės nedaro sprendimų, jeigu jų niekas nemotyvuoja ir neverčia daryti tų sprendimų. Jeigu norite priversti valdžią, mąstančią ekonomiškai, priversti didinti gydytojams atlyginimus, tai tų gydytojų turi pradėti trūkti ir smarkiai.
Streikas čia nepadės, nes gydytojų streikas jau vien pagal pavadinimą yra oksimoronas. Streikas turi skaudėti. Kai streikuoja oro linijos, žmonės neišskrenda į atostogas, nespėja grįžt į darbą, praleidžia svarbius susitikimus, griūna gyvenimai. Gydytojai gali streikuoti, bet tik taip, kad neskaudėtų. Jie vis tiek yra įpareigoti teikti būtinąją pagalbą, nes atsisakymas ją teikti yra nusikaltimas.
Streikas neteikiant planinės pagalbos sukelia tik nedidelius nepatogumus, o kartais ir visai nejuntamas. Pacientui nėra didelio skirtumo, ar planinės operacijos laukti du mėnesius, ar du mėnesius ir vieną streiko savaitę. Vienintelė efektyvi ir konstruktyvi išeitis yra išvykimas dirbti į kitą šalį, kur visi peticijos punktai jau seniai išpildyti.
Puiki proga ne tik šiek tiek užsidirbti, bet ir profesiškai patobulėti, susipažinti su kita kultūra ir sveikatos sistema, išbandyti savo jėgas nepažįstamoje aplinkoje. Jeigu kritinė masė gydytojų ir kitų sveikatos specialistų išdrįstų priimti tokį sprendimą, pasikeitimų ilgai laukti nereikės. Kai teks uždarinėti skyrius dėl personalo trūkumo ir gydytis važiuoti į kaimynines šalis – bus aiškus stimulas kažkaip pritraukti specialistus atgal.
Iš pradžių valdžia pabandys ieškoti pigios darbo jėgos Ukrainoje ir Baltarusijoje, bet greitai teks suprasti, kad kaimynai slavai nėra tokie kvaili ir patys renkasi vakarų Europą, kur takai jau praminti.
Tada valdžia pabandys prievarta keliems metams įdarbinti valstybės finansuojamas studijas pabaigusius jaunus gydytojus, bet šie irgi greitai suras, kaip tai apeiti, nes vėlgi nėra tokie kvaili, kokiais juos laiko.
Ir galiausiai nelikus kitos išeities po šešių metų sveikatos sistemos krizės bus sukurta gydytojams palanki aplinka ir galėsim džiaugtis sugrįžtančiais tarptautinės patirties turinčiais specialistais ir specialistėm. Taip, sveikatos rodikliai smuks žemyn per tą laiką. Daug žmonių negalės išvis patekti pas gydytoją, bet tai padės suprasti, kad sveikatos priežiūra nėra duotybė, ją reikia išsikovoti, ginti ir saugoti. O šeši siūlomi „emigracijos“ metai tiesiog todėl, kad tiek užtrunka dauguma rezidentūros programų Europoje.
Apie autorių
Esu ortopedijos traumatologijos rezidentas, išvykau dar šiais metais ir kol kas esu patenkintas. Vokietija – nuostabi šalis, bet nėra rojus žemėje, visur savos problemos ir kuo ilgiau, dirbi tuo daugiau jų matai, bet čia reikėtų atskiro teksto apie tai. Nesu nusistatęs prieš Lietuvą ir nemanau, kad viskas Lietuvoje yra tik blogai.
