Trūksta informacijos apie tai, kur bus panaudojamos papildomos lėšos, kam jos taupomos, tad kyla pagrįstas sveikatos sistemos profesionalų ir visuomenės nepasitenkinimas. Akivaizdu, kad Lietuvos sveikatos sistema priėjo liepto galą – PSDF biudžeto planavimas turi keistis.
Dar visai neseniai LR Sveikatos apsaugos ministerija išplatino optimistinį pranešimą, jog didėja PSDF biudžetas, taigi, bus galima kompensuoti daugiau sveikatos priežiūros paslaugų, kelti medikų atlyginimus ir kitaip gerinti sveikatos apsaugos sistemos būklę. Visa tai skambėjo per gerai, kad būtų realybė ir šiandien matome, kad realybe šie pažadai taip ir netapo.
Ministrų kabineto patvirtintas ir Seimui perduotas tvirtinti 1,75 mlrd. eurų PSDF biudžeto projektas šiais metais yra 11% arba 173 mln. eurų didesnis nei praeitų metų (tąkart jis taip pat augo 137 mln.). LR Sveikatos apsaugos ministerijos (LR SAM), Valstybinių ligonių kasų ar Vyriausybės nuopelnų, deja, čia nėra – pačios LR SAM spaudos pranešime patvirtinama, kad padidėjusio PSDF biudžeto priežastis - vidutinio darbo užmokesčio augimas bei nedarbo lygio mažėjimas.
Džiaugdamiesi ekonominio pakilimo vaisiais, atrodo, vėl pamiršome ne tik metų metus nesprendžiamas problemas, bet ir vėl protingai nesiruošiame ateičiai.
PSDF biudžeto vaistams planavimo trūkumai ir sprendimai
Sveikatos apsauga – komplikuota sritis: čia pinigų ir reikia, ir nuolat trūksta visur. Šiuo metu sveikatai Lietuvoje skiriama tik apie 6% bendrojo vidaus produkto (BVP). Jei tęsis dabartinės prastėjančios visuomenės sveikatos ir augančių išlaidų tendencijos, situacija ateityje gali būti dar blogesnė – sveikatos apsauga dar daugiau kainuos mokesčių mokėtojams ir pacientams, o gydymo progresyvumu ženkliai atsiliksime nuo kitų ES šalių.
Negalime sakyti, kad tai - išeitis be padėties ar mūsų problemos – išskirtinės pasauliniu mastu.
Spręsti problemoms PSDF biudžetas turi būti pradėtas planuoti ne taip, kaip dabar – buhalteriškai, bet pagal realius šalies poreikius ir toliaregiškai, nusistatant aiškius PSDF biudžeto prioritetus ateičiai – 5, 10, 15 metų į priekį. Tie prioritetai gali būti orientuoti į žmogiškųjų išteklių (sveikatos sistemos darbuotojų) išsaugojimą, inovatyvaus gydymo pacientams didinimą ir panašiai. Prioritetai turi būti aiškūs, apčiuopiami, išgryninti konsultuojantis su įvairių sričių profesionalais.
Be abejonės, neužtenka deklaracijų ir strategijų rašymo, reikia juos ir įgyvendinti. Pavyzdžiui, naujose LR SAM vaistų politikos gairėse rašoma, kad biudžetas vaistams turi didėti tokiu pačiu dydžiu kaip ir bendras PSDF biudžetas. Tačiau nors šių metų PSDF biudžetas padidėjo apie 11 proc., LR SAM sudarytame 2018 m. PSDF biudžete finansavimas vaistams padidėjo tik 6,6 proc.
Nors dabar dėmesio centre – gydytojų atlyginimai, problemų apstu ir vaistų srityje. Kalbant konkrečiai apie PSDF biudžeto vaistų skiltį, matomos keturios esminės problemos.
Pirma problema - nėra aiškūs PSDF biudžeto planavimo kriterijai vaistams, planuojant biudžetą neatliekama poreikių analizė, be kurios neįmanomas aiškus, į ateitį orientuotas, pagrįstas ir visuomenei suprantamas lėšų paskirstymas.
Antra problema - vaistų gamintojų valstybei grąžinamos lėšos (vaistų kainų nuolaidos) negrįžta į vaistų „eilutę“, taip užkertant kelią pacientams kompensuoti daugiau ir efektyvesnių vaistų. Šios vaistų gamintojų valstybei grąžinamos lėšos (apibendrintai galima vadinti jas vaistų kainų nuolaidomis, sutariamomis pagal Valstybinės ligonių kasų (VLK) ir gamintojų sudarytas sutartis) negrįžta į PSDF biudžeto vaistų „eilutę“, o yra išleidžiamos kitur. Taip užkertamas kelias, pavyzdžiui, kompensuoti daugiau inovatyvių vaistų, kurie dažnai yra pagrindinis pirminės sveikatos apsaugos grandies (šeimos arba bendrosios praktikos gydytojų) įrankis. Vaistų trūkumas, kaip ir jų kainos, yra ir vienas dažniausių pacientų nepasitenkinimo šaltinių.
Trečia problema - biudžeto išlaidos vaistams nesikoreliuoja su rezerviniu vaistų sąrašu, ką reiktų taisyti užtikrinant, kad kai planuojamas kiekvienų metų PSDF biudžetas, būtų atsižvelgta į didėjantį lėšų poreikį kompensuoti tokius vaistus, kurie jau yra įrašyti į rezervinių vaistų sąrašą.
Ketvirta problema – valstybė už neapdraustus asmenis moka mažiau nei dirbantieji moka už save. Kai kuriais skaičiavimais, už draudžiamą asmenį valstybė moka tris kartus mažiau nei vidutinė vieno dirbančio asmens PSD įmoka.
Apskritai atrodo, kad sprendimai planuojant biudžetą priimami padrikai arba remiantis “patvirtintomis praktikomis”, net jei jos – seniai nebeefektyvios. Štai padidėjus PSDF biudžetui nuspręsta sudaryti darbo grupę, kuri spręs, kokioms konkrečiai paslaugoms turės būti didinami paslaugų įkainiai, o kokias naujas paslaugas reiks kompensuoti. Kyla klausimas – kas toje grupėje bus, kokias kriterijais grupėje esantys žmonės vadovausis ir kokią atsakomybę už tai prisiims, ar nereiktų įprastos jos sudarymo praktikos peržvelgti.
Kalbant bendrai apie vaistus, norint gerinti vaistų biudžeto planavimą, Lietuvai būtina aiškiai apsibrėžti ir prioretizuoti valstybės kompensuojamų medikamentų poreikį ir vertę, naudotis sveikatos technologijų vertinimo sistemos principais bei taikyti kuo įvairesnius kompensacijų mechanizmus, pavyzdžiui, stebėti gydymo atitinkamais vaistais efektyvumą ir tik pagal pasiektus klinikinius rezultatus juos kompensuoti.
Biudžeto planavimas turi būti pagrįstas objektyviomis planavimo gairėmis, principais ir konkrečiomis priemonėmis, kitaip vėl bus užkertamas kelias efektyviam lėšų panaudojimui ar galimam lėšų sutaupymui atsirasti.
Turbūt nereikia aiškinti, kad biudžeto tinkamo, strateginio ir ilgalaikio planavimo nebuvimas, kaip ir politinės situacijos nepastovumas, ypatingai kenkia valstybės verslo klimatui ir dažnai yra viena esminių kliūčių verslo subjektų investicijoms į Lietuvos sveikatos sektorių. Dėl šių priežasčių Lietuvos sveikatos sistema praranda milijonines investicijas, o pacientai – galimybę gauti laiku naujausius ir efektyviausius gydymo būdus, paslaugas, vaistinius preparatus.
PSDF biudžeto planuotojai teoriškai teisūs sakydami, kad biudžetas planuojamas “atsižvelgiant į fiskalinės drausmės įstatymą”, „teisingai“ ir panašiai. Tačiau to neužtenka. Didėjančios išlaidos, negerėjanti visuomenės sveikatos būklė signalizuoja apie dar grėsmingesnę situaciją ateityje, jei jai nebus ruošiamasi iš esmės.
Epilogas: dabartinis pilietinis karas sveikatos sistemoje – įsisenėjusių problemų rezultatas
Būtų sunku dėl dabartinės situacijos Lietuvos sveikatos sistemoje kaltinti dabartinę valdžią. Gydytojų ir, apskritai, visuomenės nepasitenkinimas – lyg ilgus metus brendęs ir dabar trūkęs pūlinys. PSDF biudžeto planavimas, jo kriterijai ilgus metus buvo apgaubti paslapties, neaiškumo, nekonkretumo šydu, kuris kelia pagrįstą visuomenės ir sveikatos sistemos profesionalų nepasitenkinimą.
Didžiuliai strateginiai pokyčiai sveikatos sistemoje galimi tik, pirma, pradėjus drąsiai kalbėti apie egzistuojančias problemas (ne tik vykdymo, bet ir biudžeto planavimo srityje), antra, atvirai priimant naujausias, inovatyviausias biudžeto planavimo praktikas, trečia, aktyviai komunikuojant apie tai sveikatos sistemos darbuotojams ir visuomenei. Visi nusipelnėme atsakymų, kur Lietuvos sveikatos sistema eina apskritai.
