Tiesa, moteris pripažįsta, kad Lietuvoje neketina tęsti karjeros ir tam turi labai daug priežasčių. Apie jas – interviu su slaugytojų interesus ginančia Kristina.
- Kristina, esate diplomuota slaugytoja. Mokslus baigėte čia, Lietuvoje?
- Mokslus baigiau 2006 m., vėliau ėmiausi tęstinių studijų Klaipėdos universitete, kurias baigiau 2009-aisiais. Jos kainavo 10 tūkst. litų. Paskutiniais metais dirbau anesteziste Klaipėdos universitetinės ligoninės operacinėje. Ten praleidau beveik trejus metus.
Darbas man be galo patiko, atlyginimas taip pat buvo neprastas. Klaipėdos universitetinė ligoninė, tuo metu, tikrai mokėjo didžiausius atlyginimus Lietuvoje, tačiau reikėjo, žinoma, dirbti daugiau nei vienu etatu. Dirbau tik naktimis ir per mėnesį gaudavau 2400 litų (695 eurų – 2007 m. 1,25 etato, naktinis darbas) į rankas. Šią dieną 2017 m. KUL operacinės skyriuje slaugytojos į rankas, už etatą gauna 700 eurų (šios pakopos slaugytojai yra geriausiai apmokami, visur kitur algos svyruoja nuo 400 iki 600 eurų į rankas). Kauno klinikose šių specialybių kolegų atlyginimai, į rankas, nesiekia 600 eurų už etatą. Blogiausia situacija nedidelių miestų ligoninėse, ten man pasiūlė šiais metais 450 eurų į rankas (darbas intensyvioje reanimacijoje).
- Jūsų alga buvo nemaža.
- Taip, tuo metu tai buvo pats didžiausias atlyginimas Lietuvoje – tiek slaugytojos negavo nei Vilniaus, nei kitų didžiųjų miestų operacinėse.
- Tad jūsų emigraciją paskatino ne atlyginimas?
- Iš dalies ir atlyginimas – reikėjo būsto. Tais laikais jei norėjai įsigyti gerą odinę sofą, turėjai sumokėti 13 tūkst. litų. Tačiau labiau į Norvegiją išvykau dėl to, kad buvau viešai žeminama visų kolegų akivaizdoje slaugos administracijos. Visa tai mane paskatino toliau mokytis. Magistrantūros studijos Lietuvoje būtų kainavusios 8 tūkst. litų per metus. Net gaunant nemažą algą, tai labai dideli pinigai. Skandinavija suviliojo savo nemokamais mokslais, kultūra ir atlyginimo perspektyvomis, padėsiančiomis įgyvendinti nuosavo būsto planus.
- Kaip pasirinkote konkrečią kelionės kryptį?
- Kreipiausi į agentūrą. Kadangi neturėjau nei vaikų, nei šeimos, mečiau darbą ir priėmiau neblogą agentūros pasiūlymą. Du mėnesius mokiausi norvegų kalbos (dabar reikia 4-6 mėnesius) ir tada, sutvarkius dokumentus, buvau išsiųsta dirbti pagal vienerių metų kontraktą į senelių namus.
- Ar pradžia buvo sunki?
- Kai dirbi „per agentūrą“, dėl darbo ir kalbinio barjero būna kiek lengviau. Gydytojams reikia laikyti kalbos egzaminą (Bergeno testą), slaugytojams reikia B2 lygio kalbos egzamino arba per interviu parodyti savo kalbinius sugebėjimus. Tiesa, kai pati Norvegijoje dirbu beveik 10 metų, pastaruosius ketverius metus pati padedu tautiečiams mokytis norvegų kalbos.
Mano pradžia buvo labai sėkminga. Po kalbos kursų darbą gavau jau po savaitės - dirbau senelių namuose netoli Bergeno. Kolektyvas buvo puikus, metus laiko dirbau vienoje vietoje – man pasisekė, nes kitoms slaugytojoms per šį metų kontrakto laikotarpį neretai tenka keisti darbo vietą.
- Ir kokį atlyginimą gavote šiuos metus?
- Tai buvo 7 tūkst. litų (2028 eurai į rankas). Mėnesį dirbau, dvi savaitės laisvos. Lietuvoje už laisvas savaites man niekas nemokėjo, o čia toks buvo „grynas“ atlyginimas. Už būstą, telefoną ir transportą mokėjo agentūra.
- Ar darbas tenkino jus? Vienaip ar kitaip, Klaipėdoje dirbote anesteziste operacinėje, o čia pradėjote kitose pareigose.
- Kol neišmoksi kalbos, turi suprasti, kad reikia pradėti nuo žemiausio laiptelio. Kad patektum į ligoninę, kalbos lygis turi būti labai aukštas. Norvegijoje yra daug dialektų, tad išmokus vieną nebūtinai jis pravers kitame šalies regione. Lengviausia mokytis to dialekto, kuriuo kalbama Oslo regione.
- Ką veikėte, kai baigėsi įsipareigojimai įdarbinimo agentūrai?
- Mano tikslas ir svajonė – dirbti pagal specialybę ligoninėje. Kai ėmiau dirbti savarankiškai, persikrausčiau į Floro miestelį, tada, 2010 m. - į Stavangerį, kur yra ligoninė. Po metų pagaliau patekau į Stavangerio ligoninės chirurginį skyrių. Dar po pusės metų įgyvendinau svajonę ir jau dirbau reanimacijos skyriuje. Čia dirbu jau 6 metus.
- Kadangi dirbate tą patį, ką veikėte ir Lietuvoje, ar galite palyginti darbo sąlygas? Kuo jos skiriasi?
- Skirtumai yra dideli. Net Vokietijoje dar nėra tokių sąlygų, kokios yra Norvegijoje. Pavyzdžiui, reanimacijoje mes turime tik vieną pacientą. Mums padeda ne slaugytojų padėjėjai – yra tik slaugytojai (keletas padėjėjų daro visai kitus darbus, nesusijusius su pacientu), tad su pacientu dirba tik specialistai (kalbu tik apie ligoninę dabar). Slaugytojų padėjėjai mokosi profesinėse mokyklose du metus, ir senelių namuose jų dauguma. Lietuvoje tuo tarpu dirba nemažai slaugytojų padėjėju ligoninėse. Lietuvos reanimacijoje turi 4, kartais 6 pacientus, viena slaugytoja ir jai padeda slaugytojos padėjėja. Tai yra nesuvokiama protu. Žmogus turi būti migdomas vaistais, nes viena slaugytoja negali kontroliuoti, kad žmogus ramiai gulėtų, neišsitrauktų kateterių. Kartais, neramūs pacientai turi būti rišami, slopinami vaistais. Operacinėje tiek Lietuvoje, tiek Norvegijoje esi atsakingas už vieną pacientą. Tik ten dar kitaip skirstoma slaugytojų ir gydytojų atsakomybės bazė.
- Ar jūsų darbo vietoje buvo ir kitų lietuvių?
- Taip, šiuo metu ligoninėje dirba nuostabi lietuvė vaikų gydytoja, nemažai slaugytojų, jų vis daugėja. Oslo ligoninėje taip pat pradėjo dirbti kelios lietuvių slaugytojos, kiekvienais metais šie skaičiai auga, o senelių namuose lietuvių dar daugiau.
- Jūs vienaip ar kitaip Norvegijoje buvote imigrantė. Ar jautėte barjerą, sieną su vietiniais gydytojais, galbūt diskriminaciją?
- Ne, jokios diskriminacijos nėra. Viskas priklauso nuo žmogaus, jo asmenybės. Norvegijoje tau vienaip ar kitaip į akis nieko neigiamo nepasakys. Yra vienas darbuotojas – atstovas, į kurį turi kreiptis, jei tau kažkas nepatinka. Kiekvienais metais tavęs klausiama – kas tau nepatinka, ką matei negero, gal ką būtų galima keisti. Neturi teisės kolegai rėkti į akis, šaukti, kad jis kažką ne taip daro, kad tau kažkas nepatinka. Minėtas atstovas turi priimti sprendimą kaip keisti situaciją, o ne tu. Ne tavo sprendimas yra teisti kitus.
Tuo metu Lietuvoje, tenka pripažinti, slaugytojai dar kartais būna žeminami, pacientai neretai jų darbo nevertina.
- Kokios jūsų dabartinės pajamos?
- Dabar vėl dirbu tik naktimis, 75 proc. etato, jei noriu 100 proc., tereikia pasiimti dar keturis budėjimus. Pilnas etatas atskaičius mokesčius būtų 4 tūkst. eurų, aš gaunu 3 tūkst. eurų (turėkite omenyje, kad 35 proc. ir daugiau yra sumokama valstybei mokesčių pavidalu, tad atlyginimas „ant popieriaus“ yra daug didesnis).
- Ar 3 tūkst. pakanka oriam gyvenimui Norvegijoje?
- Tikrai, taip. Sumoki už būsto paskolą/nuomą, maistą, televiziją, kelių mokesčius, draudimus, vaikų darželius ir dar lieka. Jei gyveni vienas, išlaidų daugiau, dviese yra ekonomiškiau gyventi. Jei gyveni vienas, tau lieka taupymui ar kelionėms beveik pusė algos, o poroje žmonės dažniausiai išleidžia vieną atlyginimą, o kitą – taupo.
- Nors uždirbate tikrai neprastai, susitaupote, tačiau minėjote, kad ketinate grįžti į Lietuvą. Kodėl?
- Mano vyras dar nėra dirbęs Lietuvoje, jis nori tai pamėginti. Mes turime tėvelius, kurie nebe jauni, turime sūnų ir norime, kad jis augdamas matytų senelius, pusbrolius, mat mūsų visa šeima likusi Lietuvoje. Jaučiamės jau pakankamai finansiškai stiprūs, turime pasyvių pajamų (iš nuomos).
Norvegijoje jau pasiekėme tokį lygį, kad galėtume ramiai gyventi – turime namus, nuomojamus butus, viskas gerai, bet, matyt, žmogaus psichologija verčia siekti iššūkių. Lietuva ir bus mums tas iššūkis. Visi mus gąsdina ir vadina kvailiais, kad ketiname grįžti. Tačiau aš neketinu Lietuvoje dirbti slaugytoja. Pasidariau tokį grafiką, kad ir toliau dirbsiu Norvegijoje, tačiau grįžinėsiu į Lietuvą. Norvegijoje, prisiminkime, yra už vaiką kas mėnesį mokami „vaiko pinigai“ (100 eurų), o kur dar visos kitos socialinės garantijos, pensijos. Būtų kvaila viską prarasti.
- O jūsų vyras – lietuvis ar norvegas?
- Lietuvis.
- Kaip įvyko, kad jis niekada nedirbęs mūsų šalyje?
- Jis baigė lazerinę fiziką Vilniaus universitete. Jis gavo pasiūlymą mokytis magistrantūros studijose ir dirbti laboratorijoje už 600 litų. Kadangi jis jau nuo jaunystės pasirūpindavo savimi, vykdavo į Ameriką dirbti „juodo darbo“ ir grįždavo susitaupęs 10 tūkst. dolerių, toks variantas - 600 litų - jo netenkino. Jo tuometiniai kolegos gyvenime pasiekė įvairiai – vieni dar gyvena nuomojame būste, kiti yra įmonių vadovai (ne pagal specialybę) ir uždirba normaliai. Visgi jis pasirinko darbą statybų sektoriuje Norvegijoje. Lietuvoje jis dabar studijuoja statybų inžineriją, turi 10 metų stažą statybose, jam patinka šis darbas, tad kelią tęs šiose srityje.
- Kaip suprantu, jūs stebite, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje. Kokias problemas pastebite ir ką reikėtų keisti?
- Problemų yra daug. Kadangi esu slaugytoja, kalbėsiu už jas. Pirmiausia, atlyginimai yra nelygūs. Slaugytojos dirba daugiau nei vienu etatu, o uždirba labai netolygiai. Viena įstaiga moka 400 eurų, kita – 700 eurų. Dauguma slaugytojų gyvena ties skurdo riba ir nemato savo vaikų. Dabar išėjęs iš darbo ir užsirašęs į Darbo biržą gausi tiek pati, kiek ardamas tokiu dideliu krūviu. Jei pardavėjas gauna daugiau, slaugytojai kyla natūrali mintis – gal geriau eiti dirbti kitur, be streso, be nenormalaus nuolatinio krūvio.
Kažkaip apie tai Lietuvoje daug nekalbama, tačiau slaugytojų ima trūkti vis labiau. Naujų neateina, dabar dirbančios kažkada išeis į pensiją, arba jau ir dabar dirba pensijinio amžiaus moterys – tai ypač akivaizdu mažuose miestuose. Ką darysime tada? Valdžia užmerkia akis ir tiesiog likusioms slaugytojoms kelia krūvį, liepia aptarnauti daugiau pacientų. Jau nekalbu apie darbo kokybę – dokumentacijos, naujų technologijų įdiegimai, nieko to nėra. Slaugos srityje Lietuva yra atsilikusi nuo to, ko reikalauja Europos Sąjunga. Trūksta elementarių priemonių, vaistų, apsaugos, drabužiai perkami iš savo atlyginimo, bakterijos nešamos namo, ten skalbiami rūbai. Tai yra baisu, kiekvieną dieną sekina. Jei dar nepatenkintas gydytojas, administratorius ar kolega tau išsako kritiką, tave žemina, tai vėl papildomas stresas.
- Kas visa tai pakeistų?
- Pirmiausia noriu kalbėti apie slaugytojų profesinę sąjungą, į kurią negali patekti visi norintys. Aš turiu galiojančią lietuvišką licenciją, tačiau kadangi dirbu Norvegijoje, negaliu prisijungti. Profsąjunga turi atstovauti visas lietuviškas licencijas turinčias slaugytojas, studentus, o dabar yra didelė atranka. Pirmininkas sprendžia, kas yra parankus, o kas ne. Ir tokia profsąjunga atstovauja visų slaugytojų balsą Lietuvoje. Dabar situacija tokia, kad daug slaugytojų išstojo iš tokios profsąjungos, nepasitiki niekuo. Mes organizuosime streiką, bet jį turi daryti stipri profsąjunga. Juk tam reikia ir stipraus biudžeto (streiko metu mokėti streikuojantiems darbuotojams algas), reikia turėti advokatus. O dabar atsimušame į sieną. Vieną dieną „pastreikavęs“ žmogus nieko nepasieks. Streikas yra dialogas su valstybe ir įstaigų vadovais. Dabar tik skamba pažadai, tačiau niekas nedaroma. Profsąjunga neburia, neturi naujų lyderių, paskui kuriuos visi eitų.
- Tai, sakote, kad streikas bus?
- Taip. Gal jo nebus šį mėnesį ar kitą, bet jis bus. Dabar sprendžiame, ar gaivinsime esamą struktūrą, ar ieškosime kitokių priemonių, kaip suburti visas slaugytojas – tiek gyvenančias Lietuvoje, tiek dirbančias užsienyje. Būtent pastarosios galės labiau paremti fondą, nes streiko metu tikrai reikės pinigų. Kviečiu visas slaugytojas prisijungti feisbuke prie grupės „Slaugytojai“, kur deriname visus klausimus. Mes bendradarbiausime su Norvegijos slaugytojų profsąjungomis, remsimės jų pavyzdžiu, kaip jos kontroliuoja situaciją, kaip pasiekė dialogą su valdžia. Bet pirmiausia turime susitvarkyti savo šiukšles čia, Lietuvoje. Dabar reikia nuspręsti, ar pavyks dirbti su esama profsąjunga, ar reikės kurti naują. Mūsų yra 24 tūkst. Lietuvoje. Tai yra didesnis darbuotojų skaičius nei gydytojų. Esame didelė jėga – ne tik kiekybiniu klausimu, bet ir kokybės atžvilgiu. Todėl mūsų situacija turi keistis. Mes negalime be gydytojų, bet gydytojai ir negali be mūsų. Taip pat mes negalime be valytojų, slaugytojų padėjėjų, administratorių, buhalterių ir kt. Visi mes tai komanda ties vienu tikslu – pacientu.
