Tačiau kol likęs pasaulis manė, kad jis yra gyvas, dabar paaiškėjo, kad šis vyras iš tikrųjų mirė dar prieš kelis mėnesius, kai pasirodė minėta ataskaita, rašo svetainė iflscience.com.
Studija, praėjusį mėnesį paskelbta žurnale „Current Biology“, rodė, kad gydytojai taikė nervo klajoklio stimuliaciją, kad sukeltų sąmonės ženklus 35 metų vyrui, kuris po vienos autoavarijos 15 metų buvo vegetacinės būklės. Po tokio gydymo pacientas galėjo šypsotis, judinti akis, pasukti galvą ir reaguoti į pagrindines komandas.
Tačiau studijoje nebuvo užsiminta, kad 2017 metų birželį šis vyras mirė. Jo mirtis viešai buvo pripažinta tik praėjusią savaitę per interviu Prancūzijos laikraščiui „Le Parisien“, kuriame profesorius Marcas Guenot tvirtino, kad paciento mirtis nebuvo susijusi su minėtu gydymu.
„Deja, šis vyras šiemet mirė. Tai buvo plaučių komplikacija, - praėjusią savaitę „Le Parisien“ sakė M. Guenot. – Tai jokiais būdais neturi nieko bendra su elektrine stimuliacija“.
Paklaustas, ar jis nebūgštauja, kad panašaus likimo ištiktoms šeimoms kelia nepagrįstas viltis, profesorius M. Guenot atsakė: „Tai nekelia klausimų. Šio 35 metų vyro šeima buvo įspėta… Tokių pacientų smegenų sužalojimai yra negrįžtami“.
Mokslininkai savo pokalbiuose su spauda taip pat vartojo formuluotes, kurios leido manyti, kad vyras tebėra gyvas. Pavyzdžiui, tyrimo vadovė Angela Sirigu rugsėjo mėnesį „The Guardian“ sakė: „Jis tebėra paralyžiuotas, jis negali kalbėti, bet gali reaguoti. Dabar jis yra sąmoningesnis“. Tačiau dauguma šio projekto mokslininkų yra prancūzai, todėl gali būti, kad jų pareiškimuose tiesiog įsivėlė vertimo klaidos.
Nepaisant to, tas faktas, kad jie nepasakė visos tiesos, sukėlė klausimų dėl mokslo skaidrumo etikos. Mokslininkai tvirtina nusprendę neatskleisti tiesos apie vyro mirtį iš pagarbos velionio šeimai, taip pat bijodami, kad žmonės dėl jo mirties pradės kaltinti gydymo metodus.
Dar vienas šios studijos mokslininkas, profesorius Jacques Luaute iš Liono universiteto „Le Monde“ teigė: „Mes aptarėme šį klausimą su jo šeima. Kartu nusprendėme, kad tai skatins žmones susieti stimuliaciją su jo mirtimi. Padarėme išvadą, kad jo mirtis – nesusijusi su šiuo eksperimentu – yra privatus šeimos įvykis“.
„Tačiau tai buvo klaida, nes buvo akivaizdu, kad sulauksime klausimų, kaip jaučiasi pacientas“, - pripažino jis.
