„Dėl šalutinio jų poveikio teko nueiti kryžiaus ir pragaro kelius“, – sako ligą įveikęs septyniasdešimtmetis Juozas.
Faktas
Lėtinė mieloleukemija – tai lėtai augantis baltųjų kraujo kūnelių vėžys, atsirandantis dėl specifinių genetinės medžiagos pokyčių (mutacijų). Lietuvoje yra apie 300 lėtine mieloleukemija sergančių žmonių, o šios formos kraujo vėžys per metus diagnozuojamas 30–40 pacientų. Sergantieji šia liga sudaro 15 proc. visų leukemijos atvejų. Ligos eiga išskiriama į tris stadijas. Pirmoji fazė – lėtinė, antroji – pagreitėjimo (akceleracijos). Ši trunka neilgai, po to liga pereina į ūminę leukemiją, kuri negydoma baigiasi mirtimi.
Tyrimai blogėjo akyse
Juozas lėtinės mieloleukemijos diagnozę išgirdo visai atsitiktinai. Prieš dvejus metus seno pavyzdžio vairuotojo pažymėjimą turėjęs pakeisti nauju vyras privalėjo atnešti sveikatos pažymą. Anksčiau tik kas dvejus metus profilaktiškai pasitikrinti dėl prostatos poliklinikos slenkstį peržengdavusio Juozo šįkart laukė nemalonus netikėtumas.
„Pas šeimos gydytoją retai kada lankydavausi, jokių nusiskundimų neturėjau. Visiškai gerai jaučiausi ir tos patikros metu“, – prisiminė pašnekovas. Tačiau bendrojo kraujo tyrimo rezultatai rodė visai ką kita – buvo stipriai padaugėjęs leukocitų ir trombocitų kiekis. Po kelių savaičių pakartotinai atliktas tyrimas rodė dar prastesnius rezultatus.
Juozas buvo nusiųstas konsultacijos į klinikas. Ten atlikus tyrimus fiksuoti dar blogesni rezultatai. „Jie tiesiog blogėjo akyse, o aš niekuo nesiskundžiau. Todėl pirmiausia gydytojai ieškojo ne onkologinės, o kokios kitos kraujo ligos. Tačiau jų spėjimai vis nepasitvirtino. Galiausiai atlikus kaulų čiulpų tyrimą nustatyta lėtinė mieloleukemija“, – pasakojo vyras.
Laukė pragaro keliai
Kaip gydytojai liepė, Juozas nuosekliai kiekvieną dieną vartojo vaistus. Jau po dviejų savaičių kraujo rodikliai skyrėsi kaip diena nuo nakties. Tačiau nors vaistai padėjo, netrukus vyrą užklupo kitos bėdos.
„Tuomet išties pasijaučiau sergąs. Prasidėjo stiprus vaisto šalutinis poveikis, praktiškai patyriau viską, kas parašyta informaciniame lapelyje. Ir mėšlungis kojas traukė, ir po akimis ratilai pasirodydavo, nuovargis lydėjo, raumenų skausmas. Galiausiai pastebėjau, kad užlipti į ketvirtą aukštą nebepakanka kvapo, pradėjau dusti naktimis. Žodžiu, teko kryžiaus ir pragaro kelius praeiti“, – kalbėjo Juozas.
Dėl tokios organizmo reakcijos vyras atsidūrė ligoninėje. Tik nutraukus gydymą Juozo kvėpavimas grįžo į normalias vėžes. Pašnekovas džiaugėsi, kad paskirti nauji vaistai tokio šalutinio poveikio nebesukėlė.
„Situacija stabilizavosi. Per šešis mėnesius pasiekiau vadinamą didįjį molekulinį atsaką (DMA). Tačiau dėl žiemą užklupusio plaučių uždegimo dviem trims savaitėms vėl atsidūriau ligoninėje, tad gydymą teko nutraukti. Šiuo metu vėl esu priartėjęs prie DMA. Kaip tik po savaitės eisiu tirtis ir, tikiuosi, rodikliai bus normalūs“, – vylėsi pašnekovas.
Nors vaistus turės vartoti dar mažiausiai dvejus metus, Juozas tikisi visam laikui prie medikamentų nebūti pririštas. „Yra specialistų, manančių, kad po dvejų metų galima pabandyti nutraukti vaistą arba bent sumažinti jo dozę. Juk vis dėlto tai yra cheminis preparatas, atsiliepiantis ir skrandžiui, pradėjo varginti refliuksas, kosulys.
Daug šioje srityje dirba genetikai, siekia iškirpti mutuotą geną iš struktūros. Tai leidžia turėti daugiau vilties mano likimo žmonėms“, – sakė Juozas.
Interviu
VUL Santaros klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytoja hematologė Ilma Tavorienė:
– Kas turi padidintą riziką susirgti lėtine mieloleukemija?
– Lėtinę mieloleukemiją (LML) sukelia genetinis pokytis tarp dviejų – 9 ir 22 – chromosomų (neatsitiktinai ligos žinomumo diena ir minima rugsėjo 22-ąją). Skilusios jų dalys susiliejusios suformuoja tą geną, kuris ir skatina nevaldomą baltųjų kraujo kūnelių (leukocitų) dauginimąsi. Priežastys, kas paskatina ligą, iki šiol nėra aiškios.
Deja, nuo jos nėra apsaugotas bet kokio amžiaus žmogus, nors dažniau serga suaugusieji. Yra įvardijamos tik bendros, visų navikinių ligų riziką didinančios priežastys – jonizuojančioji spinduliuotė, cheminių medžiagų (pavyzdžiui, benzolo) įtaka, elektromagnetinių laukų pokytis, netinkama mityba.
– Esama specifinių simptomų, kurie leistų įtarti šią kraujo ligą?
– Tai daugiau bendro pobūdžio simptomai – silpnumas, naktinis prakaitavimas, svorio kritimas, greitai užklumpantis nuovargis, skausmas kairiojo pašonkaulio srityje dėl didėjančios blužnies. Retesniais atvejais pasitaiko neaiškios kilmės karščiavimų. Paprastai dėl tokių skundų kreipusis į gydytoją ir atlikus bendrą kraujo tyrimą padidėjęs leukocitų kiekis iškart užfiksuojamas.
Aišku, jis gali padidėti ir dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, infekcijos). Tačiau atlikus pakartotinį tyrimą ir tokiems rodikliams laikantis ilgesnį laiką, pacientai netrunka patekti pas mus. Klinikose ligą aptinkame ir diagnozuojame jau sudėtingesniais metodais. Liga formuojasi ne dienomis ir savaitėmis, bet mėnesiais, tad reguliariai tikrinantis kraują ją šiandien dažniausia pavyksta diagnozuoti laiku, t.y. dar pirmos stadijos.
– Kokia šiandien yra šių pacientų išgyvenamumo prognozė?
– Iki dutūkstantųjų prognozė susirgus LML buvo labai bloga, nes nebuvo specifinio gydymo. Bet kokie taikyti metodai tik laikinai pagerindavo kraujo rodiklius, bet nekeitė ligos prognozės iš esmės. Situacija kardinaliai pasikeitė po metų įregistravus naujus vaistus – tirozinkinazės inhibitorius (mūsų šalį šie vaistai pasiekė 2007 m., o kompensuojami visiems susirgusiesiems tapo prieš šešerius metus).
Ši vadinamoji taikinių terapija yra nukreipta į konkretų ligą sukeliantį geną, jį užblokuoja ir tokiu būdu stabdo ląstelių dauginimąsi. Šių vaistų atsiradimas klinikinėje praktikoje visiškai pakeitė ligos sampratą. Iš blogos prognozės ir negydomos ji tapo visiškai kontroliuojama. Aišku, kol kas pacientams šiuos vaistus tenka vartoti visą gyvenimą.
– Pasitaiko atvejų, kada gydymas jais būna neefektyvus?
– Apie 10–15 procentų pacientų pirminis gydymas būna nepakankamai efektyvus. Taip nutinka ne tik dėl paciento kaltės (nepakankamai reguliaraus vaistų vartojimo), bet ir biologinių priežasčių – organizme atsiranda atsparumą vaistams lemiantys pokyčiai, t.y. ligą sukeliančio geno mutacijos.
Apskritai gydant šią ligą labai svarbus ne tik vaistų paskyrimas, bet ir atitinkamas atsakas į gydymą tam tikrais momentais laiko prasme. Ligą diagnozavus pirmoje stadijoje taikoma taikinių terapija. Pagreitėjimo stadijoje skiriamas toks pats gydymas, tačiau itin atidžiai stebimas jo efektyvumas.
Jeigu atitinkamu laiku nuo gydymo pradžios nėra pasiekiamas reikiamas rezultatas, gydymas yra keičiamas, skiriami kitos kartos vaistai. Kitu atveju nepasiekus norimo efekto ir ligai toliau sparčiai progresuojant yra svarstomas alogeninės kaulų čiulpų transplantacijos klausimas. Tačiau jei anksčiau tai buvo vienintelis ligos prognozę ir išgyvenamumą keičiantis gydymo būdas, šiandien ji taikoma išimtinais atvejais.
Jei LML nustatoma paskutinės – ūminės leukemijos – stadijos, yra taikoma intensyvi chemoterapija su visomis galimomis komplikacijomis ir tik pagerėjus situacijai atliekama transplantacija.
