Pirmieji dažnai nepastebimi Alzheimerio ligos požymiai: pasikeitusi žmogaus domėjimosi sfera ir apimtis, sumažėjęs reiklumas sau ir aplinkai, suprastėję higieniniai įgūdžiai, pablogėjusi atmintis, sutrikusi uoslė, orientacija erdvėje.

Liga progresuoja negrįžtamai

Skaičiuojama, kad atminties sutrikimai vargina apie 40 proc. vyresnių kaip 65 metų amžiaus žmonių, o 10–15 proc. jų kasmet susiformuoja demencija (silpnaprotystė). Bene labiausiai paplitusi jos forma – Alzheimerio liga, pažeidžianti smegenis ir pasireiškianti atminties, ypač trumpalaikės, praradimu ir intelektinių gebėjimų susilpnėjimu.

Esama daug teorijų, kodėl susergama šia liga. Žinoma, kad pagrindinis susirgimą lemiantis mechanizmas yra progresuojantis neuronų nykimas. Procesas daugiausia apima tas smegenų sritis, kurios yra atsakingos už pažintines funkcijas.

„Deja, šios ligos sustabdyti negalima, galima nebent tik sumažinti jos progresavimo tempą. Alzheimerio ligą galima įsivaizduoti kaip suskilusį veidrodį – iškritus šukei ją sunkiai galima įdėti atgal. Tam reikia daug pastangų ir efektyvaus šios ligos gydymo paieškos šiandien yra didžiausias uždavinys“, – pabrėžė Kauno klinikų Neurologijos klinikos Neurologijos skyriaus vadovas prof. Antanas Vaitkus.


Visuomenei senėjant vis daugiau rūpesčio suvaldant Alzheimerio ligą kyla ne tik gydytojams, bet ir įvairiems socialinės rūpybos padaliniams, slaugos namams.

„Dabartiniai vaistai sergant demencija gali padėti išlaikyti būklę 3–5 metus, tačiau toliau formuojasi tokie pakitimai, kad be slaugos namų ar slaugos personalo bei psichiatro pagalbos neapsieinama. Daugiau lėšų skirti prireikia tiek patiems sergantiesiems prižiūrėti, tiek jų artimiesiems, kurių dalis prisiėmę naštą slaugyti sergančiuosius demencija ir netenka darbo. O namų, galinčių teikti kokybišką pagalbą tiek sergantiesiems, tiek juos prižiūrintiems artimiesiems Lietuvoje nepakanka“, – kalbėjo A. Vaitkus.

Pirmuosius simptomus neretai praleidžia

Pirmieji dažnai nepastebimi Alzheimerio ligos požymiai: pasikeitusi žmogaus domėjimosi sfera ir apimtis, sumažėjęs reiklumas sau ir aplinkai, suprastėję higieniniai įgūdžiai, pablogėjusi atmintis, sutrikusi uoslė, orientacija erdvėje.

„Dažnai įvairios situacijos sužadina sergančiojo pyktį. Tai tiesiog veikia kaip gynybinė reakcija, žmogus nebeišlaiko dėmesio, nebegali suprasti klausimo, suvesti jo pradžios ir pabaigos esmės. Dėl to asmuo ima simuliuodamas juokauti, bando išvengti klausimų, užduočių, nes nebegali jų padaryti“, – aiškino gydytojas.

Pasak jo, vieniems Alzheimerio liga gali pasireikšti sulaukus vos 50–58 metų, kitiems vėliau. „Daug įtakos tam turi genetinis polinkis. Kiek pavyks atitolinti ligą, labai priklauso ir nuo paties žmogaus įdėtų pastangų išsaugoti intelekto lygmenį“, – sakė A. Vaitkus.

Pašnekovas pridūrė, kad nereikia pamiršti, kad ligos požymius pastiprina tokios būklės kaip diabetas, arterinė hipertenzija, antsvoris, rūkymas, buvusios traumos.

„Kuo anksčiau liga „pagaunama“, tuo galima pabandyti kuo ilgiau – net keliolika mėnesių – pratempti kokybiško gyvenimo periodą“, – pastebėjo neurologas.

Padėti gyventi oriai

Ligai progresuojant vis daugiau laiko reikia skirti paciento priežiūrai. Žmogus ilgainiui ne tik tampa nedarbingas, bet ir visiškai priklausomas nuo aplinkinių. Pacientams, sergantiems vidutinio sunkumo ar sunkia demencija, slaugytojo pagalbos reikia visą dieną: padėti atlikti elementarią kasdienę veiklą, spręsti šlapimo nelaikymo problemas, maudyti, maitinti ir padėti judėti, naudotis vežimėliu ar vaikštyne.

„Kiaurą parą reikalinga užtikrinti slauga tampa didžiule našta šeimai. Sergančiojo slaugymas – ypač sunkus fizinis darbas, reikalaujantis ne tik fizinių jėgų, bet ir psichologinio bei medicininio pasirengimo“, – pastebėjo VUL Santaros klinikų Slaugos studijų centro vadovė Aldona Mikaliūkštienė.

Be to, ne vienu tyrimu įrodyta, kad pablogėja pačių slaugančių savo sergančius šeimos narius artimųjų gyvenimo kokybė, padidėja įvairių ligų, konfliktų su kitais namiškiais rizika.

„Kitą kartą slaugant demencinėmis ligomis sergantį žmogų susiduri su tokiomis situacijomis, kai jam padedi, viską padarai, o jis tavęs net neatpažįsta, net ima kaltinti, kad dingsta daiktai ir pan. Iš šalies žiūrint, tai gali pasirodyti net komiška, tačiau tai – juokas pro ašaras“, – kalbėjo A. Mikaliūkštienė.

Bet kuriuo atveju slaugant tokius ligonius specialistai pataria išmokti būti kantriems, elgtis su sergančiuoju pagarbiai ir oriai: padėti jam apsirengti, pamaitinti, nueiti į tualetą, išvesti pasivaikščioti. Kalbėti su asmeniu lėtai ir aiškiai, naudoti paprastus žodžius, palaukti, kol žmogus sureaguos. Būtina įvertinti ir pasirūpinti buities sąlygomis, kad jos nekeltų pavojaus sergančiajam ir jo aplinkiniams.

Kas padėtų sumažinti ligos progresavimo tempą?

Žmogus turėtų turėti kuo daugiau į priekį (bent savaitę) suplanuotų dienų. Svarbi ne darbų gausa, tačiau tai, kad žmogus nuolat turėtų užimtumą, neužsidarytų savyje. Tuomet, ypač gyvenant daugiabučiuose, mažėja žmogaus interesų ratas ir aktyvumas, o tai lemia daug greitesnį ligos progresavimą. Kovoje su demencija valstybė, savivaldybės turėtų finansuoti ir įtraukti asmenis, ypač jau nedirbančius, į socialinio užimtumo, pažintinių funkcijų silpnėjimą mažinančias programas.

Komentaras

Lietuvos Alzheimerio ligos asociacijos prezidentė Daiva Andriulienė:

– Deja, taip jau yra, kad mūsų valstybėje viskas gerai yra ant popieriaus, o realybėje susikalbėjimo labai trūksta. Su didelėmis problemomis susiduriama tiek kalbant apie sergančiųjų Alzheimerio liga slaugą, tiek pagalbą į namus, tiek neįgalumo nustatymą.

Kai žmogui neveikia smegenys, jam labai sunku suvokti, ką jis daro, pamatyti, kad sumaišo tualetą su spinta, druską su cukrumi, padeda ant plytos tuščią puodą, dėl kurio kyla ir gaisras. Tokioms šeimoms nuolat tenka gyventi įtampoje.

Juo labiau ne ką geresnė išeitis yra sergantįjį paguldyti į slaugos ligoninę ar slaugos skyrių. Tokie ligoniai negali būti būti laikomi su kitomis demencijomis sergančiaisiais ar fiziškai neįgaliaisiais. Savo ruožtu specializuotų namų sergantiesiems Alzheimerio liga beveik nėra. O jei ir yra, tai jie didžiajai daliai tokių šeimų finansiškai neįkandami.

Liūdina dėl įvairių slaugos priemonių kompensavimo ne itin pasistūmėję reikalai. Jei esant sunkiai ligos stadijai žmogus jau guli patale ir yra nesavarankiškas, pagal higienos normas jam būtinos bent trejos sauskelnės per dieną. Tačiau valstybė kompensuoja tik vieną vienetą dienai. Tai yra per mažai. Taip pat slaugant tokį pacientą būtinai reikia investuoti į neperšlampamą paklodę. Kitu atveju čiužinys, lova permirks, jausis nemalonus kvapas.

Žmogui nuolat gulint neišvengiamai atsiranda ir daug kitų problemų – virškinimo, odos, pragulų, atrofuojasi raumenys.Labai svarbu susidūrus su tokia artimojo diagnoze pirmiausia perkaityti vaistų anotacijas, įsigilinti, ar vieni vaistai neprieštarauja kitiems. Mūsų tinklalapyje yra daug informacijos iš gyvenimo praktikos, tiesiog abėcėlė, ką daryti, jei artimasis susirgo Alzheimerio liga.