Tyrimas svarbus ir tuo, kad jis buvo atliktas su labai dideliu respondentų skaičiumi, kas leido iki minimumo sumažinti atsitiktinumų sukeliamų rezultatų svyravimus.
Nuo 2006 metų kovo iki 2010 metų liepos vykusiame tyrime buvo užsiregistravę 502 tūkst. 639 dalyviai gyvenę ne daugiau kaip 40 kilometrų nuo artimiausio vieno iš 22-iejų tyrimų centrų įsikūrusių Anglijoje, Škotijoje ir Velse.
Dalyvių amžiaus vidurkis - 56 metai. Jauniausiems kiek daugiau nei 30 m., o vyriausi siekė 70-ies metų ribą.
Dėl dar didesnio tikslumo iš tiriamųjų sąrašo buvo pašalinti visi tie, kurie tuo metu jau sirgo vėžiu ar buvo patyrę insultą, infarktą ar net gi sirgo angina. Svarbios ligos ribojusios jų judrumą. Po tokios atrankos liko 420 727 stebimieji ir tai vis tiek labai didelio duomenų mąsto generatorius.
Visą stebėjimo laikotarpį dalyviai reguliariai lankėsi pas gydytojus, buvo atliekami tyrimai minant stacionarų dviratį, tikrinant delnu sukuriamą jėgą dinamometru. Analizei labai svarbūs buvo ir kiti faktoriai: kūno masės indeksas, lytis bei žinoma stebimųjų savistabos atsiliepimai.
Tad ką gi reikėjo stebėti? Gydytojai pateikė iš pažiūros labai paprastą anketą su vienu esminiu klausimu: kaip greitai vaikštote?
Reikėjo save priskirti vienai iš trijų kategorijų:
a) lėto tempo vaikščiojimas,
b) ramus/vidutinio tempo judėjimas,
c) spartus ėjimas.
Pagal šiuos atsakymus visi respondentai patys save pasiskyrė į vieną iš trijų stebimųjų grupių. Vėliau jos buvo lyginamos tarpusavyje pagal kitus parametrus.
Rezultatai neparodė, kad vaikščiojimo tempas padėtų nustatyti vėžio atsiradimo galimybę. Tyrimo metu išmatuota jėga, kuria suspaudžiamas delnas, moterų grupei nedavė apčiuopiamos naudos. Vis tik vyrų grupėje šis parametras parodė tam tikrus dėsningumus. Vyrai galintys stipriau suspausti delną, turėjo šiek tiek didesnę riziką susirgti vėžiu.
Tačiau svarbiausias aspektas – širdies ir kraujagyslių ligos. Save prisiskyrę prie lėtai vaikštančiųjų žmonių grupei, viso tyrimo metu ir du metai po jo baigimo vykusio stebėjimo laikotarpiu, pasiekė 2 kartus didesnę riziką susirgti su kraujotaka susijusiomis ligomis. Maža to, jei kūno masės indeksas itin mažas, ta rizika dar labiau išauga. Matyt tai siejasi su mažėjančia raumenų mase, ypač senatvėje.
Įsivaizduokime savo kūną kaip mašinėlę su spyruokle. Kai ji priveržiama kietai, išsilaisvindama ji juda itin greitai, o jos varoma mašinėlė tiesiog skrieja. Kai spyruoklės priveržimas baigia atsileisti, ji sukuria pastebimai mažiau jėgos. Žmogaus kūne širdis lyg ta spyruoklė - variklis. Jei jos galia baigiasi ar yra blokuojama, mes lėtėjame.
„Mes taip pat nustatėme, kad pačių žmonių pastabos apie jų vaikščiojimo greitį koreliuoja su objektyviai išmatuotais fiziniais duomenimis, kas leidžia teigti, kad vaikščiojimo tempas yra geras indikatorius siekiant nustatyti žmogaus fizinį pasiruošimą. Maža to, tai gali parodyti tuos, kurių fizinis pasirengimas yra žemas ir jiems yra aukštesnė rizika numirti. Tai gali duoti šansą paskirtais fiziniais pratimais suteikti reikiamą fizinį krūvį siekiant išvengti artėjančios problemos”, - sakė Lesterio universiteto profesorius, vienas iš tyrimo autorių Tamas Yatesas.
Pradėti bėgioti tikrai nėra būtina, bet jei jaučiate einą iš visų jėgų, tačiau pro jus kiti praeiviai prašvilpia lyg niekur nieko, metas susirūpinti. Ši maža detalė gali rodyti apie prasidedančias bėdas kraujotakoje ar net širdyje. Stebėkite save. Ir sakykite gydytojui, jei jaučiatės nebe taip kaip seniau, tai gali išgelbėti jūsų gyvybę.
