Išklausęs jos gana piktai, kas tikriausiai tokiomis aplinkybėmis pateisinama, išbertos žodžių tirados, susimąsčiau. Susimąsčiau apie tai, kaip sunku žmonėms sužinoti apie netikėtą artimo žmogaus ligą, kaip sunku ir koks nerimas juos užpuola, kai kitame ragelio gale išgirsta nepažįstamo žmogaus balsą, kuris prisistato skambinąs iš ligoninės ir pasako, jog jų artimas ir dar šįryt į darbą, į mokyklą ar turgų išlydėtas žmogus su jais daugiau nebekalbės. Kokios emocijos juos užpuola? O kokios emocijos juos užpuola, kai ši žinia yra perteikiama neempatišku, mechaniniu balsu, kuris net nebando įsivaizduoti savęs kitame laido gale?
Jums spręsti, ar mano minėtam vyresnio amžiaus vyriškiui pasisekė ar ne, tačiau norėtųsi detaliau papasakoti apie tai, kas vyksta sustojus širdžiai, jo būklę atvykus į ligoninę bei tolimesnę prognozę.
Staigus širdies sustojimas dažniausiai yra išeminės širdies ligos išraiška, kuri, pastūmėta didelio fizinio krūvio, elektrolitų išsireguliavimo ar tiesiog lėtinio progresavimo priverčia širdį sustoti.
Sustojus širdžiai, kraujas nustoja nešti gyvybiškai reikalingas maisto medžiagas į visus organus. Labiausiai ir greičiausiai nuo to nukenčia smegenys, kurioms net kelios minutės be deguonies gali reikšti vienokio ar kitokio lygio negrįžtamą pažeidimą, liaudyje labai dažnai vadinamą koma.
Gydymo metodas, kuris gali vėl atstatyti širdies veiklą yra vadinamas pradiniu gaivinimu, tai yra krūtinės ląstos paspaudimai bei išorinė defibriliacija. Siekiant nupasakoti, kiek yra efektyvus šis gydymo metodas, reikia pasitelkti skaičius. Taigi, galimybė, kad kas nors iš aplinkos Jums pradės taikyti pradinį gaivinimą laiku (t.y. per pirmąsias 6 minutes nuo įvykusio širdies sustojimo) ir jūsų širdis atsities, įvairios literatūros duomenimis svyruoja nuo 1 iki 44 procentų. Tik 15 proc. iš jų išgyvena iki išrašymo iš ligoninės ir tik nuo 3 iki 7 proc. iš jų išvengia hipoksinio smegenų pažeidimo ir grįžta į normalų gyvenimą. Taigi, imant geriausią scenarijų, iš 200 žmonių, kuriems už ligoninės ribų įvyksta širdies sustojimas, į pilnavertį gyvenimą grįžta 1.
Labai daug faktorių, kurie prisideda prie tokios statistikos, tačiau esminiai jų - paciento būklė prieš įvykį, paciento amžius, laikas nuo širdies sustojimo iki krūtinės ląstos paspaudimų pradžios, krūtinės ląstos paspaudimų trukmė iki kraujotakos atsistatymo. Taigi įvertinant, jog mūsų aptariamam pacientui krūtinės ląstos paspaudimai buvo pradėti taikyti praėjus maždaug 8 minutėms po širdies sustojimo, laikas iki kraujotakos atsistatymo - 44 min., atvykus į ligoninę buvo stebimi akivaizdūs smegenų pažeidimo simptomai, pacientas nerodė jokių pastangų kvėpuoti, taip pat jam buvo skiriami medikamentai palaikyti kraujo spaudimą normos ribose - į „laimingųjų” ratą jis nepapuola.
„Taip, viena iš liūdnų ligoninės istorijų, kuri manęs neliečia“ - pagalvosite Jūs, tačiau ar tikrai neturite savo artimoje aplinkoje žmonių, kurie turi didžiulę riziką tokiems įvykiams? Ar kada susimąstėte, jog ir Jus gali ištikti panašus likimas?
Esu žmogus, jaunas medikas, pasirinkęs vieną iš sudėtingiausių specialybių - anesteziologiją ir reanimatologiją. Turbūt skaitovui kils mintis, jog: „Taip, čia tie, kur migdo, kai tikri daktarai operuoja“.
Norėtųsi skaitovą pataisyti, anesteziologas - reanimatologas yra urgentinės medicinos atstovas, turintis dvigubą licenciją, galintis dirbti operacinėse bei atlikti įvairiausias anestezijos rūšis, taip pat dirbti Intensyviosios terapijos skyriuje (reanimacijoje), kur gydomi sunkiausi, kritinių būklių pacientai.
Kritinės būklės - tai didelės traumos, sunkios sisteminės ligos, kuomet laikinai sutrinka vienos ar keleto organų sistemų veikla, grėsmingos infekcijos, intensyvi priežiūra po didžiųjų kompleksinių chirurginių intervencijų, organų transplantacijų. Intensyviosios terapijos skyrius yra vieta, kur sprendžiami gyvybės ir mirties klausimai čia ir dabar.
Pasirinkau šią specialybę, nes labai noriu padėti žmonėms. Taip pat įdėtų pastangų rezultatus mėgstu pamatyti greitai ir aiškiai. Negana to, žmogus dirbantis intensyviojoje terapijoje turi sugebėti mąstyti aiškiai, greitai ir kompleksiškai, jis turi sugebėti priimti sprendimus detaliai pasvėręs rizikos ir naudos santykį tiksliai numatydamas ligos eigą ateityje, o norint tai atlikti nepakenkiant pacientams, privalu turėti didžiulį žinių bagažą apie visas organų sistemas bei jų tarpusavio santykius. Šie Intensyviosios terapijos bruožai mane ir patraukė.
Kadangi noriu paliesti jautriai priimamą visuomenėje mirties temą, norėčiau, kad skaitytojas suprastų, kaip funkcionuoja žmogaus organizmas ir kada gydytojai Intensyviojoje terapijoje gali padėti ir kada tiesiog ne.
Paanalizuokime kaip žmogus sveiksta. Žmogaus organizmas yra gyva būtybė, kuri pati save remontuoja. Remontas užtrunka. Remontui reikia laiko ir pastangų - paties organizmo pastangų.
Medikai, pasitelkę vaistus, tik nukreipia organizmą sveikimo linkme. Kritinėmis ligomis sergantiems žmonėms kai kurios organų sistemos veikia prastai arba visai nustoja veikti. Būtent tada įsikišame mes - intensyviosios terapijos gydytojai - pasitelkę labiausiai pažengusias technines galimybes pavaduojame organų sistemas (dirbtinė plaučių ventiliacija, pakaitinis inkstas, pagalbinės širdies sistemos), kol suveikia vaistai/išgydoma infekcija/praeina ligos ūmus periodas. Kitais žodžiais tariant, Intensyvioji terapija veikia kaip kredito bendrovė, pagelbėjanti tada, kai jūsų piniginės rezervas dėl vienokių ar kitokių priežasčių išseko. Be abejo ši pagalba vėliau kainuoja dalį to paties rezervo.
Būtina išskirti dvi pacientų kategorijas - tie, kurių piniginė išseko dėl iš anksto nenumatytų, ūmių priežasčių, tačiau įplaukos išlikusios ir jie galės nesunkiai atiduoti kreditą, bei tie, kurių finansinis rezervas sumažėjo palengva, neturint įplaukų ir jokių galimybių atsistatyti. Antroji kategorija yra lėtinėmis, terminalinėmis ligomis sergantieji. Deja, šios ligos labai dažnai veda takeliu tik į vieną pusę, be galimybės sugrįžti - tai vadinama natūraliu mirties procesu. Sveikatos priežiūra šiais laikais yra labai gerai išvystyta ir natūralią žmogaus baigtį gali labai atitolinti išlaikant gerą gyvenimo kokybę, tačiau, deja, ji nėra visagalė ir mirties nugalėti negali.
Pabandykime įsivaizduoti 74-erių metų vyriškį, kuriam dėl ilgalaikių ligų nebeveikia kvėpavimo mechanizmas - plaučiai. Šis pacientas nebegali vaikščioti, nes nuolat dūsta, namie jis nuolat apraizgytas vamzdeliais, per kuriuos tiekiamas deguonis, kad organizmas galėtų bent kiek funkcionuoti, bendrauti su artimaisiais, matyti kaip auga vaikai ir anūkai. Bet jo liga galų gale laimi ir jis atvežamas į ligoninę. Skaitytojau, ką, Jūsų nuomone, gydytojai gali padaryti šitokioje situacijoje?
Nepaisant taikomo maksimalaus gydymo, nebėra vilties, kad šio vyriškio plaučiai bent kiek nors pasveiks. Ar yra bent menkiausia prasmė atlikti didžiulę riziką turinčią procedūrą ir sukėlus dirbtinę komą šį vyriškį pasiųsti į dirbtinės plaučių ventiliacijos prieglobstį? Techniškai tai padaryti galima, tačiau ar tai kur nors veda? Šis žmogus bus prijungtas prie dirbtinės plaučių ventiliacijos, negalės kalbėti su savo artimaisiais, negalės mąstyti, turės būt maitinamas per vamzdelį... O kokia baigtis, paklausite Jūs? Dovanokite už tiesmukumą, tačiau šitokio paciento mirtis bus nė truputėlio nepanaši į tas, kurias matome serialuose, kai žmonės užgęsta savo namuose, artimųjų apsuptyje, be skausmo, su veide matoma susitaikymo šviesa. Deja, nebus ten nei artimųjų, nei beskausmio susitaikusio veido. Gausybė iš visų natūralių angų kyšančių vamzdelių, cypiantys aparatai, išsekęs, pragulomis nusėtas kūnas...
Šis atvejis nėra išgalvotas. Tokių ir panašių situacijų yra daugybė, net nepradedant kalbėti apie onkologines ligas. Kol esame jauni ir sveiki, apie tai nepagalvojame, tačiau kai liga ištinka mūsų artimąjį, pabuvoti panašios situacijos akivaizdoje tenka ne vienam. Šis fenomenas nėra naujiena viso pasaulio sveikatos sistemoms – toks gydymas yra įvardijamas, kaip „užsispyrėliškas gydymas”.
Skaitytojas paklaus: „Jeigu tai yra tokia aiški problema, kodėl su tuo nėra tvarkomasi?” Gydytojai tai supranta, tačiau šiuo atveju problemą sukelia netobula įstatyminė bazė, kuri įpareigoja „daryti viską visada“. Ir nesilaikant šio principo medikai tampa sistemos įkaitais, kai balansuojama ant savo moralinių vertybių, duotos Hipokrato priesaikos bei įstatymo rankos. „O kodėl negalime sutvarkyti įstatyminės bazės?” Atsakymas gana keblus. Šie klausimai balansuoja šalia eutanazijos ribos, todėl yra labai jautrūs visuomenei, jos ideologinėms vertybėms.
Visose diskusijose atsiranda besibaiminančių, jog Lietuva virs kita Šveicarija, su savo „mirties klinikomis“ ir ta baimė sustabdo bet kokį progresą. Tačiau derėtų pabrėžti, jog „užsispyrėliško gydymo“ netaikymas NĖRA eutanazija, tai suprantama kiekvienam iš arti susiduriančiam su tokiomis situacijomis. Netgi mokslininkai, dirbantys teologijos srityje, randa aiškią takoskyrą tarp šių dviejų savokų. Cituojant prof. A. Narbekovo straipsnį „Pasyvios eutanazijos ir užsispyrėliško gydymo netaikymo skirtumas“ - „Yra moraliai leistina tam tikromis sąlygomis atsisakyti vadinamojo užsispyrėliško gydymo, t.y. nebetaikyti tų medicinos procedūrų, kurios nebeatitinka realios ligonio padėties dėl šių priežasčių: 1) kada gydymas yra neefektyvus arba 2) kada toks gydymas pačiam ligoniui yra nepakeliamas. Šiais atvejais tam tikros priemonės nėra taikomos, neturint intencijos sukelti mirtį, bet tikslu nutraukti neefektyvių arba ligoniui nepakeliamų priemonių naudojimą. Taigi tų veiksmų negalime vadinti eutanazija.”
Kalbant apie teisinį reglamentavimą ir jo stygių šioje vietoje, priartėjame prie pačios esminės dilemos. Pabandykime įsivaizduoti abu pateiktus klinikinius atvejus ir jų baigtį. „Mirtis“. Atsakysite.
„Taip“. Pritarsiu aš, tačiau remiantis šiuo metu galiojančia įstatymine baze, kuri apibrėžia kritines būkles, netaikyti krūtinės ląstos paspaudimų leidžiama, kai: 1) yra neabejotinų mirties požymių: negrįžtamai nutrūkusi kraujotaka ir kvėpavimas, lavoniškas atšalimas, lavoniškas sustingimas, yra lavondėmių ir kitų ankstyvųjų bei vėlyvųjų lavoniškų reiškinių; 2) jeigu pacientas įstatymų nustatyta tvarka yra pareiškęs nesutikimą, kad būtų gaivinamas, ir yra gydytojų konsiliumo pritarimas; 3) tais atvejais, kai gaivinimas kelia tiesioginę grėsmę kritinę būklę nustačiusio asmens gyvybei, leiskite išversti – tiek 94-erių metų senoliui, turinčiam negrįžtamų, funkcionuoti neleidžiančių organų pažeidimų, tiek 74-erių metų vyriškiui, kurio plaučiams pasveikti nėra galimybių – ištikus širdies sustojimui, kas yra natūrali silpstančių ir nebepajėgiančių tinkamai veikti organų pasekmė, visi gydytojai privalės taikyti krūtinės ląstos paspaudimus, pagal įstatymą galvojant apie pasveikimą, tačiau visomis savo medicininėmis žiniomis suvokiant, kad tokio kelio tiesiog nėra. Lūžtančius šonkaulius ir kitas su šiuo gydymo metodu susijusius šalutinius poveikius paliksiu įsivaizduoti skaitytojui…
Gal jau būtų laikas ir mūsų šaliai, bent po 27-erių metų nepriklausomybės pradėti sekti vakarų pavyzdžiais ir koreguoti įstatyminę bazę, kuri leidžia žmogui oriai pasitraukti iš gyvenimo, nesukuriant teisinių ir moralinių dviprasmybių gydytojams, kurie padėti nebegali?
Galbūt būtų tikslinga pradėti galvoti apie sėkmingai kitose Europos šalyse veikiantį išankstinį pacientų grupavimą nustatant gydymo lubas atsižvelgus į jų ligas, lūkesčius, gydymo prognozes ir galimybes pasveikti? O galbūt derėtų pradėti galvoti apie mirtį kaip apie vieną iš gyvenimo dalių ir tiesiog atvirai apie tai pasikalbėti?
