Tačiau tai tik pirmas jausmas. Septintus metus kasdien bendrauju su žmonėmis, sergančiais onkologine liga ir per šiuos metus išmokau paprastą taisyklę – „Žmogus – tai ne tik jo liga“. Žmogus – tai džiaugsmo ir skausmo istorijos, patirtys, šypsenos ir ašaros, ryšys su šeima ir draugais, bendravimas, juokas sunkiausiose situacijose, meilė kiekvienam metų laikui, begalinė drąsa, kuriai ribų nėra, grožis, slypintis ne kūne, o meile gyvenimui spindinčiose akyse. Ir dar daug galėčiau rašyti apie žmogų, paliestą ligos.
Kasdienybėje, kurioje iš žurnalų puslapių ar interneto, į mus žvelgia tobulos išvaizdos moterys ir vyrai, kai nuolat pateikinėjamos taisyklės, kaip turime atrodyti ir grožis garbinamas kur tik pasisuksi, tikrai labai sunku būti kitokios išvaizdos. Dažnai iš savo onkologinių pacientų girdžiu – „jaučiuosi lyg už borto“, „jaučiuosi lyg atstumtasis“, „slepiu savo pliką galvą po skarele ir jaučiu kitų žvilgsnius, nukreiptus į mane“. Tikiu, kad ir Tu, į gyvenimą atėjus nelauktai viešniai – ligai keistu vardu Psoriazė – gali išgyventi panašius jausmus – jausmą, jog esi kitoks, pažymėtas, lyg su trūkumu, tarsi turėtum slėptis. Tikiu, kad Tau tenka atlaikyti įkyrius aplinkinių žvilgsnius, kuriuose gali atsispindėti baimė užsikrėsti, pasibjaurėjimas, nuostaba ir smalsumas. Tuo metu gali norėti susigūžti ir pasislėpti, bėgti kuo toliau nuo jų visų, arba, priešingai, su pykčiu akyse pagauti žvilgsnį ir laikyti jį tol, kol praeivis pats iš gėdos nudelbs akis.
Prisimink, tai, ką perskaitome kito žvilgsnyje, nukreiptame į mus, dažnai yra sukelta mūsų pačių jausmų. Jeigu mes bjaurimės savo kūno, galime ir kitų akyse matyti tą pasibjaurėjimą, jeigu mums baisu ir neramu, kaip mus priims kiti, galime kito žvilgsnyje matyti tą atstūmimą, nepriėmimą, dėl kurio taip nerimaujame. Tačiau jeigu mes priimame save su liga, tačiau neleidžiame ligai užgožti mūsų asmeninių savybių, stipriųjų pusių, kuriomis galime didžiuotis (o jų, neabejok, tikrai kiekvienas turime!), tai bet koks žvilgsnis mums bus tik žvilgsnis minioje. Gal suvirpins minutei kitai, gal nurausi ar prisidengsi ranka ligos paliestą kūno lopinėlį, bet po akimirkos prisiminsi, kad Tu – ne tik Tavo liga.
Tau gali kilti klausimas beskaitant, bet kodėl žmonės taip reaguoja, kodėl jie išsigąsta pamatę Tavo ligą? Mes dažnai bijome to, ko nežinome, apie ką nesame girdėję ar ko nesame matę. Apskritai, kiekvieno iš mūsų akį bent trumpai akimirkai patraukia kitaip atrodantis žmogus. Daugeliui aplinkinių tiesiog gali trūkti informacijos – Kokia tai liga? Ar ji užkrečiama? Jokiu būdu, nenoriu pasakyti, kad visiems aplinkiniams turėtum dalinti lankstinukus apie savo ligą, tačiau artimiausiems – draugams, kolegoms, tiems, kuriems nori – gali šiek tiek praverti nežinomybės šydą ir papasakoti apie savo ligą. Tu neprivalai pateikti daug informacijos, kiek norėsi pasakyti – tai tik Tavo asmeninis pasirinkimas.
Kartais į klausimus apie ligą gali atsakyti labai trumpai: „Aš turiu odos ligą pavadinimu psoriazė. Ji tikrai nėra užkrečiama, todėl tu negali užsikrėsti“. Kalbėjimas labai dažnai daro stebuklus – sutvirtina santykius, paskatina abipusį atvirumą, išsklaido baimes, slypinčias mūsų vaizduotėje, kartais išgydo skaudžiausias širdies žaizdas. Pamenu, vienos savo pacientės žodžius, kad sergant labiausiai reikalingos klausančios ausys. Tos, kurios nepuls raminti, kartoti „nesijaudink, viskas bus gerai“, nelieps mąstyti pozityviai, kai verkia širdis, neskubės dalinti patarimų, o tiesiog nuoširdžiai klausysis Tavęs. Tomis klausančiomis ausimis gali būti artimasis ar draugas, kuriuo pasitiki, su kuriuo Tau lengva kalbėtis, kuriam nebijai parodyti ašarotų akių, su kuriuo gali, kai reikia, patylėti. Erdvė kalbėjimui gali būti ir psichologo kabinetas ar savitarpio paramos grupė, į kurią susirenka panašią ligos patirtį turintys žmonės.
Leisk sau jausti ir išreikšti jausmus. Kiek daug sutinku žmonių, kurie pravirkę atsiprašinėja, su virpančia lūpa sako, kad visai nieko nebijo, neleidžia sau net trumpam, kelioms akimirkoms pabūti jautriems. Leisk sau būti pažeidžiamam, leisk sau nerimauti, pabijoti, pasimesti, susigraudinti. Mes nesame robotai. Mes žmonės ir visos emocijos, kurios užplūsta netikėtai į gyvenimą atėjus ligai, gyvenant kasdien su liga yra natūralios mūsų reakcijos į sergantį kūną bei jo pokyčius. Leisti sau atvirai jausti, parodyti jausmus – didi drąsa.
Gyvenant su liga, esant jos paūmėjimams arba bent šiek tiek stengiantis jų išvengti, svarbūs du dalykai. Pirma, jausti, kad bent šiek tiek kontroliuoji savo ligą. Kaip gali sustiprinti kontrolės jausmą?
Domėkis savo liga, pasirink informaciją, kuri Tau asmeniškai priimtina, klausk gydytojų, jei kažkas neaišku, pagalvok, kokius gyvenimo būdo įpročius galėtum pakeisti dėl savo sveikatos ir geresnės savijautos. Gal daugiau poilsio ir miego? Gal sveikesnė ir visavertė mityba? Gal daugiau fizinio aktyvumo? Antra, labai svarbu auginti savyje vidinį atsparumą visokiems išoriniams vėjams, siaučiantiems aplink – stresams, įtampoms, konfliktams, pykčiams, pernelyg dideliam krūviui, bemiegėms naktims.
Tikrai neįmanoma 100 proc. nuo visko save apsaugoti ir nuolat vaikščioti su šypsena, tačiau pabandyk atsakyti į keletą klausimų: Kas Tave priverčia nusišypsoti net tada, kai labai liūdna? Kas Tau įkvepia drąsos ir vilties sunkiausiomis dienomis? Kokios veiklos Tave džiugina ir gali suteikti jėgų bei energijos, reikalingos kiekvienam žmogui? Kas Tavo gyvenimui suteikia prasmės? Kokiais savo pasiekimais gali didžiuotis? Kokie žmonės Tave labiausiai palaiko ir su kuriais Tau gera? Kokį komplimentą sau gali pasakyti šiandien? Už ką jautiesi dėkingas šiuo metu? Atsakyk sau atvirai į šiuos klausimus ir tai jau bus Tavo sveikatos receptai, padedantys gyvenant su liga bei ugdantys vidinį apsaugantį atsparumą.
Ir pabaigai, būk sau ir savo kūnui švelnesnis. Atjauta sau – tai vienas iš svarbiausių vaistų, kurį drąsiai kiekvienam išrašyčiau. Mes taip įpratę save pabarti, pamoralizuoti, reikalauti iš savęs per daug, gėdytis savęs ir savo kūno, apkaltinti save už menkiausias smulkmenas, Apkabink save ir savo kūną bei padėkok už tai, kiek daug visko atlaikei. Apkabink savo artimą ir padėkok jam už pagalbą.
Daugiau informacijos apie psoriazę galima rasti interneto tinklalapyje www.svarioda.lt.
Nuoširdžiai,
Eglė Urbutienė
Medicinos psichologė
