O XX a. pradžioje erkės įtrauktos ir į bakterinių ligų platintojų sąrašą. Taip LRT KLASIKOS laidoje „Radijo paskaitos“ sako Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro medicinos entomologė dr. Milda Žygutienė.
Kas yra erkės
Erkės – antrasis pasaulyje žmonių užkrečiamųjų ligų platintojas po uodų. Kiekviena erkių rūšis paplitusi tam tikruose biotopuose ir tai nulemia erkių bei jų platinamų ligų geografinį pasiskirstymą.
Erkės yra krauju mintantys nariuotakojai, parazituojantys kiekvieną stuburinių klasę beveik kiekviename pasaulio regione. Jų savybės (ilgas maitinimosi periodas, neskausmingas įsisiurbimas, nepastebimas šliaužiojimas po kūną, kiekvienoje stadijoje maitinimasis tik vieną kartą, platus maitintojų ratas) padidina ligų platinimo potencialą.
Po Antrojo pasaulinio karo buvo aprašyta daug virusų, pirmuonių ir bakterijų sukeliančių žmonių ir gyvulių ligas, kurias platina erkės. 1980 m. nustatyta , kad Laimo ligą sukelia Borrelia burgdorferi.
Šiuo metu Laimo liga – viena plačiausiai paplitusių Europoje ir JAV transmisinių ligų. Vėliau suaktyvėjus tyrimams, visame pasaulyje aprašyta įvairios erkių platinamos riketsiazės, erlichiazės. Erkės gali būti ne tik sukėlėjų platintojomis, bet ir erkių platinamų bakterijų rezervuaru.
Yra daug erkių rūšių: jos gali būti ir maisto kenkėjos, niežus taip pat sukelia erkė. Tačiau iksodinės erkės – pagrindiniai žmonių užkrečiamųjų ligų platintojai. Suaugusios erkės ir nimfos turi 4, o lervos – 3 poras kojų. Prieš pradėdamos siurbti aukos kraują, jos odą praduria burnos organais, įsitvirtina odoje ir kraują siurbia dantytu straubliuku.
Erkėms būdingas trijų vystymosi stadijų ciklas (lerva, nimfa, suaugėlis), kiekvienoje stadijoje būtinas vienkartinis maitinimasis (tam kraujasiurbys ieško šeimininko, prisitvirtina ir maitinasi keletą dienų). Prisisotinęs parazitas palieka maitintoją, nukrinta ant dirvos paviršiaus ir tinkamoje vietoje virškina kraują bei neriasi į kitą vystymosi stadiją arba šaltuoju metų laiku įpuola į diapauzę (miegą), kurios metu sumažėja medžiagų apykaita, sustoja vystymasis. Patinai maitinasi trumpai ir negausiai arba visai nesimaitina. Poravimasis paprastai vyksta ant maitintojo. Patelė, suvirškinusi kraują, sudeda kiaušinius į palankią jiems aplinką ir žūsta.
Iksodinės erkės >90 proc. savo gyvenimo praleidžia išorinėje aplinkoje be maitintojo. Jų aktyvumui būdingas sezoniškumas – maitintojo pradeda ieškoti, esant tinkamoms aplinkos sąlygoms. Gyvenimo ciklas gali užtrukti 2–3 metus, bet gali trumpėti arba ilgėti, priklausomai nuo aplinkos sąlygų, t. y. temperatūros, santykinės drėgmės, fotoperiodo.
Tinkamos erkei sąlygos
Drėgmė ir temperatūra yra svarbiausi veiksniai, lemiantys erkių aktyvumą ir išgyvenimą. Jų egzistencijai būtina gausiai augalais apaugusi su suirstančios augmenijos danga teritorija, kai drėgmė sausiausiu sezono periodu siekia ne mažiau 80 proc. Esant sausrai ar šalčiui, erkės pasitraukia po paklote tam, kad apsisaugotų nuo išdžiūvimo ar sušalimo. Geografinį Ixodes ricinus, arba europinė miško erkė, kuri yra pagrindinė erkinio encefalito ir Laimo ligos platintoja Europoje ir Lietuvoje, išplitimą į šiaurę apriboja temperatūra, o į pietus – drėgmė. Dėl priklausomybės temperatūrai ir drėgmei skirtingose geografinėse teritorijose stebima jų aktyvumo sezono įvairovė.
Klimatas tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai veikia erkes, erkių buveines, šeimininkus ir gyvūnus – infekcijų šaltinius. Klimatas keičiasi ir šie pokyčiai gali būti susiję su žmonių užkrečiamomis, erkių platinamomis ligomis.
Ixodes ricinus erkių aktyvusis periodas Lietuvoje trunka nuo kovo iki lapkričio, o kartais ir gruodžio mėnesio pradžios ir tai yra klimato šiltėjimo padarinys. Aktyvumo trukmę nulemia sezono klimatinės sąlygos. Pavasarinio erkių aktyvumo metu didžiausias jų skaičius registruojamas balandžio ir gegužės viduryje.
Erkėms tinkamiausia aplinka – lapuočių ir mišrūs miškai, kuriuose yra pakankamai drėgmės ir gera miško paklotė. Pušynuose taip pat randamos šios erkės, bet čia jų gausa mažesnė. Alkana erkė paprastai tyko ant augalų (nepakildama nuo žemės aukščiau 1–1,5 metro) ir laukia tinkamos aukos. Aktyvioje pozoje erkė iškelia į viršų pirmą porą kojų, kurių letenėlėse yra jutimo receptoriai, reaguojantys į šilumą. Dėl šio ir kitų sugebėjimų erkė gali judėti link aukos.
Kaip erkė maitinasi
Erkės įsisiurbimas neskausmingas, nes jos seilėse yra skausmą malšinančių medžiagų, todėl žmogus ar gyvūnas jo beveik nepajunta, o tai užtikrina erkės maitinimąsi. Mikroorganizmai (riketsijos, virusai), su krauju patekę į erkės organizmą, perduodami transovariniu (patelė perduoda ligų sukėlėjus savo palikuonims) ir transfaziniu (sukėlėjai išsilaiko erkei besineriant iš vienos vystymosi stadijos į kitą) keliu. Tai reiškia, kad erkė, užsikrėtusi bet kurioje vystymosi stadijoje, sukėlėją nešioja visą likusį gyvenimą.
Prieš pradėdama siurbti kraują, erkė suvilgo žaizdelę savo seilėmis. Seilėse, kaip jau minėta, yra skausmą malšinančių, kraujo krešėjimą stabdančių bei cementinį kamštį formuojančių medžiagų. Dėka tokių savybių erkė netrukdoma gali maitintis jai reikiamą laiką: žmogus įsisiurbimo nejaučia, atsitiktiniu judesiu erkės nepašalins, nes ji stipriai įsitvirtinusi odoje. Be to, jei žmogui įsisiurbė lerva ar nimfa, jas sunkiau aptikti dėl mažo dydžio.
Žmonės erkių platinamomis ligomis suserga įkandus infekuotai erkei. Erkiniu encefalitu galima užsikrėsti ir maistui vartojant nepasterizuotą ožkų ar karvių pieną. Lietuvoje beveik kasmet registruojami erkinio encefalito atvejai, išplitę per pieną. Patarimas būtų vartoti tik pasterizuotą pieną (virusas žūsta 70 °C temperatūroje – per 5 minutes).
Lietuvoje erkių platinamomis ligomis kasmet serga 2–3 tūkst. žmonių. 2016 m. užregistruota 633 susirgimai erkiniu encefalitu ir 2 915 – Laimo liga (2006 m. – 462 ir 2029).
Kaip saugotis erkių įsisiurbimo
Labai patikimas apsisaugojimo nuo erkių būdas – skiepai prieš erkinį encefalitą, tinkami drabužiai ir repelentai (erkes atbaidančios cheminės priemonės). Kiekviena priemonė sustiprina apsaugos poveikį.
Repelentai – tai cheminės medžiagos, savo kvapu ar skoniu nubaidančios nariuotakojus, graužikus, paukščius, kitus gyvūnus. Paprastai repelentai užgožia žmogaus kvapą arba tai būna kvapas, kurio nariuotakojai natūraliai vengia.
Efektyviausia repelentų veikliąja medžiaga laikoma DEET (N,N-dietil-meta-toluamidas - C12H17NO), įeinanti į skirtingų pavadinimų repelentų sudėtį. Tačiau yra ir kitų (pikaridinas, citrinžolės aliejus, IR3535) veikliųjų medžiagų, suteikiančių apsaugą nuo kraujasiurbių.
DEET yra gelsvos spalvos aliejaus pavidalo skystis. Kaip ir kiti repelentai, naudojamas ant odos ar aprangos. DEET buvo sukurtas JAV kariuomenei ir naudotas Vietnamo bei Artimųjų Rytų karuose. Preparatas nuo 1946 m. buvo bandomas gyvulių fermose, o nuo 1957 m. naudojamas žmonių apsaugai.
Privalumai:
Pasaulyje vertinamas kaip auksinis repelento standartas.
Vertinamas kaip pats efektyviausias ir ilgiausią poveikį turintis repelentas. Priklausomai nuo sudėties, veikimo intervalas gali siekti iki 14 valandų.
Naudojamas daugiau kaip penkis dešimtmečius. Daug kartų tirtas šalutinis poveikis, bet nenustatyta jokia grėsmė žmogaus sveikatai.
Tinkamas vaikams nuo 2 mėnesių, bet ne didesnės negu 30 proc. koncentracijos.
Trūkumai:
DEET yra „plastifikatorius“. Jis gali neigiamai veikti daugelį sintetinių audinių, automobilių dažus, lakuotus paviršius, odą ir plastikus. DEET nepažeis medvilnės, vilnos ar nailoninių audinių.
Nemalonus kvapas. Įdomu tai, kad grynas N,N-dietil-meta-toluamidas neturi jokio kvapo. Tačiau repelento gamybos procese jį maišant su kitomis medžiagomis atsiranda specifinis nemalonus kvapas. Kai kurie gamintojai siekdami sumažinti repelento kvapą jį papildomai filtruoja atskirdami priemaišas, tačiau kvapo visiškai pašalinti nepavyksta.
Kalbant apskritai apie repelentus, reikia paminėti, kad yra ir „natūralūs“ repelentai, bet sintetiniai repelentai veiksmingesni ir ilgesnio poveikio, tačiau kai kurios augalinės medžiagos taip pat gali suteikti efektyvią apsaugą. Eterinių aliejų veiksmingumas trumpalaikis – kol šie išgaruoja. Visų sintetinių repelentų 100-procentinis veiksmingas trunka pirmas dvi valandas, kai gamtinės medžiagos efektyviausios pirmas 30–60 min.
Vaikams nepageidaujamų reakcijų į repelentą tikimybė yra didesnė, tad neleiskite jiems patiems naudotis šiomis medžiagomis, netepkite jų rankų, naudokite tik nedidelius kiekius. Nėščios moterys repelentų turėtų stengtis vengti, kad nebūtų pakenkta vaisiui. Visada būtina perskaityti produkto etiketę ir jį naudoti kaip nurodyta.
Taigi, susiruošus į gamtą, būtina apsivilkti šviesiais drabužiais: viršutinė aprangos dalis turėtų būti su ilgomis rankovėmis ir prispaustais gumele arba užsegtais sagomis rankogaliais; geriausia mūvėti kelnėmis, kurių klešnės sukištos į kojines arba aulinukus; galvą aprišti skarele arba užsidėti prigludusią kepurę, gobtuvą. Tokiu būdu erkei bus sudėtinga patekti prie žmogaus kūno, o, jai šliaužiojant rūbais, bus lengviau ją pastebėti.
Grįžus iš miško, būtina gerai apžiūrėti savo kūną. Erkės būna įsisiurbusios į tas vietas, kur švelnesnė oda, plaukuotose kūno dalyse, dažnai už ausų. Ypač vaikams. Patartina iššukuoti plaukus, išsimaudyti po dušu, nes kol erkė suranda įsisiurbimui vietą, gali praeiti net valanda. Vilkėtus drabužius reikėtų pakabinti negyvenamoje patalpoje arba saulėtoje vietoje (sausame ore erkės išgyvena labai trumpai).
Aptikus įsisiurbusią erkę, ją reikia pašalinti nedelsiant. Erkė suimama kaip galima arčiau odos ir ištraukiama staigiu truktelėjimu. Nereikia erkės tepti riebalinėmis arba alkoholio turinčiomis medžiagomis. Įsisiurbimo vieta patepama dezinfekciniu tirpalu. Kalendoriuje pažymima įsisiurbimo data. Stebime save visą mėnesį.
Erkinis encefalitas
Jei po erkės įkandimo odoje atsiranda rausva, nuo kelių iki keliolikos centimetrų skersmens plintanti dėmė, galvos skausmai, raumenų skausmai, temperatūros pakilimas ar bendras silpnumas, būtina kreiptis į gydytoją ir neužmiršti nurodyti apie kontaktą su erke. Tai gali būti Laimo ligos ar erkinio encefalito pradiniai simptomai, tuomet būtina kreiptis į gydytoją.
Erkinis encefalitas – pavojingiausia erkių platinama liga, galinti pažeisti smegenis. Trečdalis sirgusiųjų ligos pasekmes jaučia visą gyvenimą. Erkinio encefalito virusu užsikrėtęs žmogus po dviejų ar trijų savaičių gali pajusti panašius į gripo simptomus: galvos skausmą, nedidelį karščiavimą ir maudžiančius kūno skausmus. Šie simptomai trunka apie savaitę, paskui pasijuntama geriau. Tačiau jei virusas išplito ir pasiekė smegenis, po 2–7 dienų vėl pakyla kūno temperatūra, atsiranda stiprus galvos skausmas, vėmimas, galvos svaigimas, gali būti pusiausvyros, sąmonės sutrikimų, paralyžius.
Deja, specialaus gydymo nuo šios ligos nėra. Maždaug trečdaliui užsikrėtusiųjų pavyksta visiškai pasveikti, kitam trečdaliui atsigauti prireikia 1–3 metų, o likusiam trečdaliui visam gyvenimui išlieka psichoneurologiniai simptomai: galvos skausmas, miego, dėmesio sutrikimai, emocinis dirglumas, elgesio pokyčiai. Apie 9 proc. susirgusiųjų tampa nedarbingi. Persirgus erkiniu encefalitu, įgyjamas imunitetas šiai ligai. Veiksmingiausia prevencija – skiepai.
Pagrindinę skiepijimosi schemą sudaro trys dozės: po pirmosios dozės praėjus 1–3 mėnesiams, skiepijamasi antra doze, o po jos praėjus 5–12 mėn. – trečiąja. Vėliau pirmoji palaikomoji dozė įskiepijama po 3 metų po bazinės vakcinacijos. Kitos palaikomosios dozės įskiepijamos kas 5 metus žmonėms iki 60 metų amžiaus ir kas 3 metus vyresniems nei 60 metų.
Boreliozė, arba Laimo liga
Kita liga – boreliozė, arba Laimo liga – nėra tokia pavojinga, tačiau daug dažniau pasitaikanti nei erkinis encefalitas. Jai būdingiausias simptomas – odos bėrimas įkandimo ar kitoje vietoje praėjus 1–4 savaitėms. Bėrimas būna didesnis nei 3 cm skersmens ir plinta toliau. Tačiau bėrimo gali ir nebūti. Žmogui gali skaudėti galvą, raumenis, sąnarius, gali kilti temperatūra, imti svaigti galva. Taip pat kai kuriems pasireiškia nervų sistemos, sąnarių, širdies, kraujagyslių sistemos pažeidimo simptomai. Užsikrėtus šia liga net ir po kelerių metų įkandimo vietoje gali pakisti odos spalva.
Laimo liga išlieka labiausiai paplitusia nariuotakojų platinama liga šiaurinio pusrutulio vidutinio klimato juostos regione, nepaisant didelių pastangų per pastarąjį dešimtmetį pagerinti šios ligos priežiūrą ir kontrolę. Erkių užsikrėtimo lygis Laimo ligos sukėlėjais yra labai skirtingas ne tik šalyse, bet ir nedidelėse administracinėse teritorijose. Naujausios epidemiologinės priežiūros duomenų metaanalizė parodė, kad Europoje bendras erkių užsikrėtimas borelijomis yra 13,7 proc. (0–49,1 proc. ribose).
Didesnis borelijų paplitimas stebimas suaugusiose erkėse (18,6 proc.) nei nimfose (10,1 proc.). Erkių sugebėjimą įvairiems šeimininkams platinti borelijas lemias daugybė veiksnių, įskaitant tik erkėms būdingus (aukos paieškos elgesys, diapauzės trukmės, šeimininko prioritetai, poravimosi strategija, erkių gausa) bei išorinius biotinius ir abiotinius faktorius (klimatinės sąlygos, augalijos tipas ir jos tvarkymas, šeimininkų elgesys, imlumas, gausa, erkių kaip rezervuaro kompetencija). Erkės ir šeimininko tarpusavio sąveika ypač svarbi borelijų plitimo dinamikai. Perdavimo efektyvumas gali varijuoti dėl borelijų genotipo bei šeimininko užsikrėtimo trukmės.
Europinėse erkėse dažniausiai cirkuliuoja B. afzelii ir B. garinii genotipai, rečiau aptinkama B. burgdorferi s.s. ir B. valaisiana. Erkėse tuo pačiu metu galima aptikti kelis borelijų genotipus. Nors visi patogenai gali sukelti erythema migrans, skirtingi genotipai siejami su skirtinga ligos klinika: B. burgdorferi s.s. dažniausiai siejama su artritais ir neuroborelioze, B. garinii su neuroborelioze, B. afzelii su lėtiniu atrofiniu akrodermatitu. Genotipų pasiskirstymas varijuoja tiek vietiniu tiek regioniniu mastu ir laike ir erdvėje.
Laimo ligos rizika yra tiesiogiai susijusi su erkių gausa ir kontakto su jomis galimybe, ypač tai liečia laisvalaikio praleidimą medžiojant, grybaujant, uogaujant bei dirbant miškuose ir fermose.
Vakcinos nuo Laimo ligos nėra, jos ateitis nėra aiški.
Veiksniai, paremti detaliomis žiniomis apie šeimininko-parazito ciklą vietinėje, regioninėje ir Europos teritorijoje, borelijų genotipų paplitimą ir pasiskirstymą, supratimą apie simptomų sąsajas su borelijų genotipu, padeda tobulinti Laimo ligos epidemiologinę priežiūrą, ligą veikiančių abiotinių ir biotinių faktorių įvertinimą, pagerina rizikos įvertinimą ir profilaktikos priemonių tikslingumą.
Laimo liga gydoma antibiotikais. Tačiau ja persirgus imunitetas neįgyjamas.
Kaip ištraukti erkę
Nepastebėta erkė kraują siurbti gali net savaitę. Kuo greičiau pastebėsite, kad ji įsisiurbė – tuo geriau. Taip galima išvengti potencialių ligos sukėlėjų.
Teisingai erkė ištraukiama taip:
Pincetu reikia sučiupti erkę kaip galima arčiau galvos ir truktelėti atgal, jokiais būdais nesukiojant.
Žaizdelę nuplauti vandeniu su muilu ar dezinfekcine priemone.
Jei liko erkės dalelė, nedraskyti žaizdelės – kūnas pašalins ją pats.
Į gydytoją būtinai kreipkitės, jei pastebėjote paraudimą, blogai pasijutote.
Po erkės įkandimo save stebėti reikėtų 4 savaites.
