Esą, nemalonūs ir baisūs vaizdai vargu ar privers moteris labiau galvoti apie savo sveikatą ir aktyviau įsitraukti į profilaktines patikros programas – veikiau priešingai. Juolab kad baimės ar atmetimo reakcijų krūties vėžio temoje – ir taip per akis.
Krūties vėžys turi daugybę veidų – tuo teko įsitikinti mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Ankstyvoji vėžio diagnostika“, į kurią paklausyti labiausiai prityrusių onkologų rinkosi šeimos gydytojai iš visos šalies. Žiūrint į tai, ką vėžį gydantys specialistai mato nuolat, nevalingai kilo klausimas: kodėl Lietuvos moterys verčiau pūva gyvos, nei kreipiasi savalaikės pagalbos, kuri, šiaip ar taip, didele dalimi pačiai pacientei pinigų nekainuoja?
Į DELFI klausimus atsako pranešimą konferencijoje skaičiusi Nacionalinio vėžio instituto gydytoja onkologė-mamologė med. m. dr. Daiva Gudavičienė.
- Kai pas jus ateina taip atrodančios moterys, kokios mintys apninka ir kaip gydytoją, ir kaip moterį?
- Labai įvairios. Nes tada puikiai suprantu, jog esama įvairių variantų, kaip galima gyventi ir interpretuoti esamą situaciją. Labai įdomu kalbėtis su tomis moterimis. Nebuvo nė vienos, kuri neturėtų argumentų tokiai savo situacijai paaiškinti.
Pavyzdžiui, viena moteris sakė, kad išopėjęs auglys jai netrukdo. Kartais net stebina aplinkinių žmonių tolerancija, nes išopėjusio auglio kvapas toks specifinis ir stiprus, kad jį turbūt jaustų visi laiptinės kaimynai. Kitos turi paaiškinimų, esą giminaitė gydėsi ir vis tiek numirė. Taigi pasiteisinimų girdime pačių įvairiausių.
Labai įvairūs ir žmonių prioritetai. Vienos pergyvena dėl to, kad jei kreipsis į onkologą, nuo paskirto gydymo neteks plaukų. Dažniausiai taip dangstomas nenoras sakyti kitiems, kad serga, nes plaukams nuslinkus jau nebeišeitų pasislėpti.
- Kai kuriose šalyse atlikti vėžio paplitimo tyrimai daro prielaidą, esą krūties vėžys labiau būdingas aukštesnio socialinio sluoksnio moterims, o kita moterų rykštė – gimdos kaklelio vėžys – gyvenančioms prasčiau. Kiek tame tiesos?
- Paradoksas, bet tos moterys, kurios yra žemesnio socialinio sluoksnio, pas gydytojus ateina gana anksti. O gal tiesiog tie atvejai, kai su užleista liga kreipiasi gero socialinio sluoksnio moterys, labiau įstringa atmintyje. Buvo tikrai gerai gyvenančių moterų, kurios atėjo deformuotomis krūtimis, su didžiuliais augliais. Ir, kaip nekeista, argumentai, kodėl delsė gydytis, nuo socialinio sluoksnio, kuriam priklauso moteris, nepriklauso.
Aš manau, šis paradoksas, ko gero, slepia gilias psichologines problemas. Sykį buvo moteris, kurią atvedė vyras. Jie gyvena tikrai puikiai, ji – vienos iš pirmaujančių Lietuvos įmonių bendrasavininkė. Žinoma, į intymųjį gyvenimą neįlįsi, nepasakysi, kokie poros tarpusavio santykiai. Bet jeigu tas vyras būtų matęs savo žmonos krūtį bent prieš pusę metų, tikrai būtų supratęs, kad jo moterį reikia gydyti.
Tarp kitko, nemažai ateina moterų, kurioms auglius krūtyse užčiuopia vyrai. Tad pusiau rimtai, pusiau juokais galima sakyti, kad intymusis asmeninis gyvenimas – svarus argumentas sveikatos naudai.
Remiantis kai kuriose šalyse atliktais epidemiologiniais vėžio stebėjimais, galima daryti prielaidą, kad krūties vėžys dažniau būdingas aukštesnes pajamas gaunančioms, o gimdos kaklelio vėžys – mažiau uždirbančioms moterims. Viena vertus, vėžys yra vyresnių moterų liga, o ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse žmonės gyvena ilgiau, taigi ir jų tikimybė susirgti vėžiu – didesnė. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į mitybos įpročius, nes žmonėms nebereikia sunkiai fiziškai dirbti, kad išgyventų, ir maisto yra greičiau perteklius negu stygius. Dėl to gyvenimo būdas neretai tampa pasyvus, ypač vyresniame amžiuje, ir tai yra rizikos veiksnys.
Trečia, nuolatinis stresas, ypač būdingas darboholikėms moterims, silpnina imunitetą. Be to, veiklioms, ambicingos moterims būdingi tam tikri demografiniai ypatumai: jos gimdo mažiau ir vėlai, nežindo arba žindo trumpiau. Neturtingose šalyse moteris turi daugiau vaikų, ji didelę savo gyvenimo dalį yra arba nėščia, arba gimdyvė, arba žindyvė. Kadangi maisto pertekliaus nėra ir tenka smarkiai dirbti, kad išmaitintų save ir vaikus, tokia moteris nuolat juda, užtat yra liekna. Kita vertus, tokiose šalyse moterys miršta jaunos, tad ir vėžio atvejų nėra tiek daug. Štai tokios įdomios žirklės gaunasi.
- Onkologijos pažanga leidžia manyti, kad net ir paskutinių stadijų krūties vėžys nebėra joks mirties nuosprendis.
- Nulinės vėžio stadijos diagnozė iš esmės nekeičia išgyvenamumo – su ja moteris gyvena tiek, kiek ji gyventų be tos ligos. Nustačius I stadijos krūties vėžį, 5 metų išgyvenamumas yra apie 98 proc., taigi, labai geras. O toliau sulig kiekviena vėžio stadija tikimybė išgyventi 5 metus vis mažėja.
Pastaruoju metu onkologų sluoksniuose vis dažniau šnekama, kad krūties vėžio stadija nebėra pagrindinis ligos eigos veiksnys – daugiau lemia konkretaus vėžio biologija ir kiek agresyvus auglys, kokiam gydymui jis yra jautrus. Krūties vėžio stadiją žmonės vis dar priima kaip nuosprendį. To daryti tikrai nereikėtų. Kartais moterys klausia, kelinta jai stadija, tačiau tas klausimas sukelia daug streso ir kartais – visai nereikalingo.
- Nėštumas ir vėžio diagnozė – dar vienas iššūkis tiek medikams, tiek pačioms moterims.
- Iš tikrųjų išgyvenimai būna labai dramatiški visiems, dalyvaujantiems šiame procese, o labiausiai, be abejo, pacientei ir jos artimiesiems. Vaikelio laukimas, gydymas ir nežinia, kokios įtakos medicininės intervencijos turės vaikelio laukimui, visada baugina. Tokių atvejų gydymo patirtis tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje nėra didelė.
Jeigu nėštumas artėja prie pabaigos, rekomenduojama gimdymą paankstinti ir tik paskui taikyti gydymą. Jeigu nėštumas skaičiuoja pirmąjį ar antrąjį trimestras, vertinama ligos rizika ir tai, koks gydymas reikalingas. Kartais rekomenduojama nėštumą nutraukti, bet ne visos moterys tų rekomendacijų paiso.
Operuoti krūties vėžį galima ir nėštumo metu. Pirmaisiais nėštumo trimestrais rekomenduojama krūtį šalinti, kad nereikėtų taikyti spindulinio gydymo. Kalbant apie chemoterapiją, yra tokių schemų, kurias galima taikyti išsaugant nėštumą. Tarptautinėse konferencijose jau yra skaityta pranešimų, kaip tokie vaikeliai auga, ir kol kas nepastebėta didesnių apsigimimų ar nepageidautino poveikio.
- Išgirdus krūties vėžio diagnozę, bene didžiausią nerimą moterims kelia baimė netekti krūties. Juolab kad jos rekonstrukcija mūsų šalyje iš ligonių kasų neapmokama.
- Gydytojų sprendimą nupjauti krūtį moterys priima skausmingai, tik galbūt ne visos tai pasako. Jauniems žmonėms tikriausiai atrodo, kad 80 metų moteriai toks klausimas galėtų būti ir neaktualus, bet iš praktikos galiu pasakyti, kad taip tikrai nėra. Tenka bendrauti su įvairaus amžiaus moterimis, ir jų reikalavimai kūno estetikai nepriklauso nuo amžiaus.
Įrodyta, kad šiuo metu taikomos vienmomentės krūties ar jos dalies pašalinimo ir atkūrimo operacijos nepadidina ligos atkryčių skaičiaus ir nepablogina išgyvenamumo. Žinoma, tai yra didelės apimties operacija, dažniausiai ji užtrunka ilgiau. Krūčiai atkurti naudojami specialūs implantai ir ekspanderiai (plėstuvai).
Turbūt skaudžiausias klausimas šiuo metu yra tas, kad minėtos priemonės nekompensuojamos. Už pačią operaciją mokėti nereikia, bet implantą arba ekspanderį turi įsigyti pati pacientė. Gydytojas neturi galimybės parinkti jai tinkamesnio gaminio, todėl šiuo požiūriu mes esame truputėlį suvaržyti. Kita vertus, labai baisu po operacijos sulaukti komplikacijų, kai žmogus jau yra sumokėjęs už gaminį nemažus pinigus.
Lietuvos mastu tos sumos, kurių reikėtų moterų krūtų implantams ar ekspanderiams, santykinai yra išties nedidelės. Todėl, manau, vienas iš uždavinių ir tikslų būtų siekti, kad onkologinėmis ligomis sergančioms moterims šie gaminiai būtų kompensuojami.
Be to, daugėja profilaktinių krūtų šalinimo operacijų, kai nėra vėžio, bet nustatytos genų mutacijos, lemiančios didžiulę vėžio riziką. Tokios operacijos gali būti atliekamos moters pageidavimu, po jų taip pat turėtų būti dedamas implantas. Šioms moterims, manau, minėtieji gaminiai irgi turėtų būti kompensuojami.
- Kiek naudos onkologai jaučia iš nemokamų patikros programų?
- Naudos iš tokių programų tikrai yra. Profilaktinės patikros lemia, kad dabar mes išoperuojame daugiau kaip 50 proc. nečiuopiamų darinių; dalies iš jų būna čiuopiamas tik fragmentas, o kiti pakitimai nėra matomi. Tais laikais, kai krūties pašalinimas (mastektomija) buvo vienintelis krūties vėžio gydymo būdas, moterys dažniausiai kreipdavosi tik su čiuopiamais, dideliais augliais, tad ir tokia operacijos apimtis būdavo pateisinama. Dabar mes operuojame 4–7 milimetrų dydžio auglius, kuriuos gali pagauti tik tuo atveju, jei moteris ateina pasitikrinti nieko nejausdama.
Šios patikros prieinamumas pagal programą yra pats geriausias, nes šiaip pakliūti pas krūtų ligų specialistą – gana sudėtinga. O tikrinantis pagal programą eilių nėra, tenka palaukti vos kelias savaites. Tai išties optimalus variantas, kuriuo pasinaudoti programinio amžiaus moterims turėtų siūlyti visi šeimos gydytojai.
- Tačiau, sutikite, eilės – išties opi mūsų sveikatos apsaugos sistemos organizavimo problema. Vien dėl jų dažna moteris sako apskritai neinanti pas jokius gydytojus. Ką jau kalbėti apie onkologus, prie kurių durų, kiek teko matyti, tvyro tikra apgultis.
- Pasakytina, kad jeigu pas onkologus būtų siunčiamos tik tos moterys, kurioms įtariamas vėžys arba vėžio diagnozės atmesti negalima, mes tų eilių neturėtume. Bet dabar sulaukiame didžiulio srauto profilaktinių pasitikrinimų, kai moteris nori tiesiog būti apžiūrėta onkologijos specialisto, nors nieko blogo nejaučia.
Kartais būna tokių siuntimų, kuriuose rašoma, kad padaryta mamograma be pakitimų, o moteris veržiasi pas mus konsultacijai skubos tvarka. Ir kai jos klausi kodėl, atsako, kad šeimos daktaras sakė, jog bus ramiau, jei patikrins mamologas-onkologas. Kartais siuntime būna parašyta „čiuopiamas 3 cm darinys“, o tu čiupinėji ir nieko nejauti. Imi abejoti savo rankomis, klausi moters, gal buvo, bet išnyko. O ji sako, kad šeimos gydytojas jos net nebuvo nurengęs. Štai taip mes ir užtvinstame. Todėl labai norėtųsi prašyti šeimos gydytojų sąžiningai rašyti siuntimus, o ne siųsti pas mus skubos tvarka tas, kurioms mūsų paslaugų visai nereikia. Eilėje prie onkologo durų tikrai laukia moterų, kurioms labiau reikia konsultacijos.
Pirminei patikrai labai siūlau išnaudoti poliklinikas. Pavyzdžiui, Vilniuje tokios patikros atliekamos Centro, Antakalnio, Šeškinės, Karoliniškių poliklinikose, kuriose puikiai daromos mamografijos, echoskopijos, o radus pakitimų – nukreipiama pas mus. Štai tokiais siuntimais mes, onkologai, labai džiaugiamės.
„Gal kartais ne šalikėlis ar gėlytė, o tiesiog pokalbis su mama ir nuoširdus pasidomėjimas, ar ji pasitikrino dėl krūties vėžio, ar rado tam laiko ir galimybių, turėtų būti didžiausia dovana Motinos dienos proga“, –pokalbį pasvarstymu baigė onkologė-mamologė med. m. dr. Daiva Gudavičienė.
Šį sekmadienį buvo Motinos diena. Paklauskite savo mamos, ar ji norėtų dovanų sveikatos.
