Paskutinę balandžio savaitę kasmet minima Europos ir pasaulinė imunizacijos savaitė prof. Alvydui Laiškoniui, 45 metus išdirbusiam infektologu, turėtų būti tarsi ir profesinė šventė. Tačiau nūdienos tendencijų fone, kai įvairiose pasaulio šalyse gausėja skiepų naudą ar saugumą kvestionuojančių balsų, profesoriui vis dar tenka nenuilstamai įrodinėti, jog pažabotas vaikų mirštamumas nuo užkrečiamųjų ligų yra būtent visuotinio skiepijimo, o ne vien pagerėjusios mitybos ir higienos rezultatas.
1962 m. kaimo gydytoju Panevėžio rajono Naujamiesčio ligoninėje pradėjęs dirbti prof. A. Laiškonis dar prisimena vaikus, ypač kūdikius, nuo kokliušo užsikosinčius tiek, kad sustoja kvėpavimas, dūstančius nuo difterijos, tymų pažeistomis akimis. Persikėlus dirbti į Kauno infekcinę ligoninę, padėtis esą ne ką skyrėsi nuo matytos kaime: vaikų infekcinė ligoninė nesutalpindavo visų sergančiųjų, ir vaikus guldydavo į suaugusiųjų skyrius, kur taip pat tekdavo matyti mirčių atvejų. Anot profesoriaus, ypač mirdavo išsekę, prieš laiką gimusieji vaikai.
„Jau nekalbu apie tarpukario laikotarpį, kai iš 6–8 šeimos vaikų išgyvendavo 2–3. Kiti mirdavo nuo krupo, tymų, nes gydymas buvo labai brangus arba jo visai nebuvo. Pavyzdžiui, difterinio serumo kaina buvo tokia pati kaip karvės. Esu radęs aprašytą atvejį, kai tėvas pasakė, kad karvė svarbiau už sergantį vaiką, nes karvė išmaitins visą šeimą, o vietoj mirusio vaiko po metų kitų atsiras kitas“, – pasakoja Lietuvos infektologų draugijos vicepirmininkas. Pasak jo, vokiečių okupacijos metais, kai trūkdavo difterinio serumo, kiekvienas gydytojas pas ligonį nešdavosi žąsies plunksną ir peiliuką: jeigu vaikas dusdavo, prapjaudavo kaklą ir įstatydavo ją tam, kad tiesiai į plaučius galėtų patekti oro.
Įtarumas – žmogaus prigimtis ?
„Kalbėdami, kad imunizacija skiepais nėra visavertė, užmirštame milijonus nuo užkrečiamųjų ligų mirusių žmonių. Toji karta, kuri dabar kalba, jog skiepyti nereikia, viso to nematė ir nė neįsivaizduoja, ką tai reiškia. Todėl jiems skiepai atrodo nereikalingas, perteklinis dalykas. Tačiau nė vienas ligų, nuo kurių skiepijama, sukėlėjas gamtoje nėra dingęs – jie visi tebėra, tik dabar negali susargdinti žmonių, nes absoliuti dauguma mūsų turime tiems sukėlėjams imunitetą“, – aiškina beveik pusšimtį metų infekcijų pažinimui skyręs medikas.
Kaip ir užsienio kolegos, prof. A. Laiškonis pastebi, kad visose civilizuotose Vakarų pasaulio šalyse užaugusi skiepytų žmonių karta nebesiorientuoja tikrojoje užkrečiamųjų ligų situacijoje ir mėgina ją pateikti savaip. „Kaip taisyklė, jie yra ne medikai“, – atkreipia dėmesį pašnekovas.
Infektologo nuomone, antivakcininio judėjimo šalininkai dažniausiai yra tie žmonės, kurie nesugebėjo pasireikšti savo profesinėje sferoje. Tačiau skelbdami eretines mintis, audrinančias vaizduotę, nesunkiai atranda pritarėjų. Ir duoda pavyzdį: moteris išeina į gatvę, pasipuošusi nauja suknute. Keturios draugės pasakys, kad ji labai pasipuošusi, o penktoji išvaizdą supeiks. Ir moteris patikės penktąja. „Šį fenomeną man patvirtino ir psichologai, su kuriais teko kalbėti, mat įtarumas – žmogaus prigimtis“, – tvirtina profesorius.
Pasak prof. A. Laiškonio, medikų luomo atstovas yra publikavęs tik vieną mokslinį straipsnį, kuris, išspausdintas prestižiniame medicinos žurnale „New England Journal“, sukėlė tikrą audrą: jame teigta, esą skiepai nuo hepatito B sukelia autizmą. Vėliau straipsnyje pateikta informacija nepasitvirtino, tačiau paskleista žinutė plačiai paplito ir tiražuojama iki šiol.
Ką apie tai mano vakcinų efektyvumo ir saugumo klausimus keliantys visuomenininkai, pavyzdžiui, asociacijos „Objektyviai apie skiepus“ atstovai, sužinoti nepavyko. „Deja, turime labai blogos patirties bendraudami su žurnalistais žodžiu. Esame iškraipomi, iškarpomi, pateikiami kaip prieš vaikų sveikatą pasisakantys radikaliai mąstantys tėvai. Jei straipsnis užsakomasis, ar galima sužinoti, kas finansuoja? Kokia straipsnio tema, problema? Bet kuriuo atveju, džiaugiamės, kad kreipiatės ir, kaip bebūtų, atsakymus raštu būtinai pateiksime“, – elektroniniuose laiškuose iš pradžių žadėjo asociacijos prezidentė Lina Rutkauskienė, atsisakiusi duoti interviu telefonu arba gyvai.
DELFI žurnalistei patikinus, jog straipsnis rengiamas išimtinai redakcijos iniciatyva bei replikavus, nejaugi naiviai galvojama, kad labai norint atsakymų raštu neįmanoma iškarpyti ar iškraipyti, tolesnis susirašinėjimas nutrūko.
Skiepai patobulėjo, bet požiūris blogėja
Prof. A. Laiškonis kelia klausimą, kokios naujienos kaskart sukrečia Lietuvą, ir pats atsako: mirtys nuo skiepais kontroliuojamų ligų, nes tų mirčių paprasčiausiai galėjo nebūti. Paprastai po tokio rezonansinio įvykio esą siūbteli norinčių skiepytis banga.
Anot pašnekovo, praėjusiais metais, po kelių mirties nuo meningokokinės infekcijos atvejų, tėvai nuo šio užkrato paskiepijo apie 15 000 vaikų, nors vakcina – brangi ir nekompensuojama, už ją tenka mokėti iš savo kišenės. „Kai miršta vaikai, kai įvyksta tragedija, kurią ryškiai nušviečia žiniasklaida, iš karto pakyla skiepijimosi banga. Paskui naujiena pasimiršta, ir vėl viskas grįžta į senas vėžes“, – konstatuoja profesorius.
Sovietmečiu skiepai buvo privalomi – tie, kam dabar 30–40 ir daugiau metų, puikiai pamena buvę paskiepyti neklausiant tėvų sutikimo. Tada visuotinai vaikus vakcinavę medikai buvo aprūpinti tik geriau ar prasčiau paruoštomis vakcinomis, bet neturėjo duomenų, kiek jos iš tikrųjų apsaugos. Dabar jau esama vadinamųjų atokiųjų rezultatų, kurie rodo, kad visuotinė vakcinacija pasiteisina – mirčių nuo užkrečiamųjų ligų beveik nebepasitaiko. O tais atvejais, kai vaiko gyvybės išgebėti nepavyksta, pasak infektologo prof. A. Laiškonio, visada paaiškėja, kad vaikas arba buvo paskiepytas ne pilnai, pavyzdžiui, tik 1 doze, arba neskiepytas išvis.
Nepaisant išties puikių kovos su užkrečiamosiomis ligomis rezultatų, įtariai žiūrinčių į skiepus nemažėja: kvestionuojamas vakcinų saugumas, jų dozės, skiepijimo dažnis, įvairių vakcinose naudojamų priedų poveikis vaiko raidai ir sveikatai apskritai.
Prof. A. Laiškonis primena, kad priešingai nei sovietiniais laikais, kai dauguma skiepų buvo gaminami iš pilno ligos sukėlėjo, dabar vakcinoms naudojami tik antigenai, sukeliantys nesunkios formos ligą, kurios metu pasigamina antikūnų. Taip pat atsisakyta daugelio stabilizuojančių, konservuojančių medžiagų – jos pakeistos paprastesnėmis arba išvis nebenaudojamos. „Tačiau žmonių atmintyje užsifiksavę visa tai, kas vyko prieš keliasdešimt metų, ir iš to kyla baimė“, – vėl prie žmogiško įpročio nepasitikėti sugrįžta pašnekovas.
Manančius, kad užkrečiamųjų ligų protrūkius pavyko pažaboti ne skiepais, o pagerėjusia mityba, gyvenimo ir higienos sąlygomis, galų gale – ištobulėjusiomis medicinos galimybėmis, profesorius grąžina į realybę: mikroorganizmų pasaulis žmogui vis dar mažai pažinus. „Užmirštame, kad ligų sukėlėjai geba labai gerai prisitaikyti prie esamų sąlygų. Turiu omenyje jų atsparumą antibiotikams, cheminiams preparatams. Dabar gydant infekcija sergantį žmogų yra didžiulis uždavinys išaiškinti sukėlėją ir jo jautrumą – turime begalę sukėlėjų, kurie visiškai nebejautrūs antibiotikams.
Priešindamiesi skiepams, žmonės apie tai nesusimąsto“, – infektologų kasdienybės iššūkiais dalijasi prof. A. Laiškonis.
Skiepais abejojančiųjų teigimu, sveika imuninė sistema turi gebėti atsispirti ligos sukėlėjui ir jį įveikti, tad raginama verčiau ne skiepytis, o stiprinti vaikų imunitetą. Tačiau taip galvojantiems profesorius turi paprastą klausimą: kaip įvertinti tos imuninės sistemos sveikumą? Ilgametė mediko praktika rodo, kad, pavyzdžiui, nuo meningokokinės infekcijos miršta ne sergantys ar paliegę, o stiprūs, tinkamai išsivystę vaikai.
Meningokokas, pasak pašnekovo, kaip taisyklė neliečia ligašių, išsekusių vaikų – jis griebia sveiką, stiprų vaiką ir pasiglemžia jį per kelias valandas. Ir turi tam mokslinį paaiškinimą: kuo stipresnė imuninė sistema, tuo jos reakcija į mikroorganizmą yra stipresnė. Deja, kovos rezultatas kartais būna mirtinas.
Kas sukėlė epilepsiją ir autizmą?
Neurologų diagnozė trenkia tarsi perkūnas iš giedro dangaus: epilepsija. Mylimiausias šeimos vaikas, visiškai išnešiotas ir be galo lengvai gimęs, išmaitintas motinos pienu beveik dvejus metus serga liga, kurios, kiek siekia giminės atmintis, niekas nėra turėjęs. „Kriptogeninės kilmės“, – randu sausą įrašą, kuris išvertus į lietuvių kalbą reiškia, kad niekas man negali pasakyti, kas sukėlė ligą.
Laimei, treji metai nesudėtingo ir labai sėkmingo medikamentinio gydymosi pagaliau baigiasi remisija. Liga graikišku pavadinimu atsitraukia, neurologai triumfuoja, aš paskubomis pakuoju vaistų likučius ir skubu tarsi blogą prisiminimą atiduoti į artimiausią vaistinę sunaikinimui. Tik laiks nuo laiko viešojoje erdvėje šmėkštelinti informacija apie traukulius, kuriuos vaikams galimai išprovokuoja skiepas nuo tymų, raudonukės ir kiaulytės (MMR), neduoda ramybės protui, o atmintis vis grįžta į tą purviną ankstyvo pavasario dieną, kai ką tik paskiepytas vaikas užmigo kone dviem paroms.
Dalinuosi savo įtarimais su prof. A. Laiškoniu. „Suprantu kiekvieną tėvą ir motiną, klausiančius, kodėl taip nutiko jų sveikam vaikui, – balse girdėti atjauta. – Skiepas gali sukelti vietinę ir bendrinę reakciją, jos visos yra registruojamos. Tikimybė, kad po metų pasireiškusią epilepsiją sukėlė MMR skiepas, labai maža.
Per tą laiką vaikas galėjo persirgti bet kokia kita užkrečiamąja liga, paliečiančia centrinę nervų sistemą, pavyzdžiui, kad ir tuo pačiu gripu ar kataru. Skiepo sukelta reakcija įvyksta arba iš karto, arba pasireiškia per artimiausias 7–10 dienų. O yra labai daug ligų, kuriomis persergame nė nepajutę, kad sirgome, ir kurios gali paveikti centrinę nervų sistemą.ׅ“
Ir netikėtai atveria skausmingą savo paties istoriją: šeimos artimoje aplinkoje yra nustatytas vadinamasis Retto sindromo atvejis – tai pati sunkiausia autizmo forma, paliečianti vien tik mergaites. Vaikas buvo skiepytas, jo raida ėmė atsilikti nuo pusės metų amžiaus. Atvejį esą buvo galima kuo laisviausiai susieti su skiepais, bet ištyrus genetiškai, paaiškėjo, kad abu tėvai yra Retto sindromo geno nešiotojai. Susisiekęs su pačiu sindromo atradėju, infektologas gavo patvirtinimą, kad ši būklė, pasitaikanti vienam vaikui iš milijono, jokio ryšio su skiepu neturi – tiesiog kartais taip sutampa genai. „Mes medicinoje dar daug ko nežinome ir negalime paaiškinti. Gal po 20 metų ir bus koks paaiškinimasׅ“, – ramiai dėsto į ragelį. Ir ta ramybė, pagalvoju, yra užkrečiama.
Kodėl homeopatai nesiskiepija
Rinkdama medžiagą šiam straipsniui peržiūriu beveik 14 valandų amerikietiškos dokumentikos apie skiepus. Vienoje iš serijų diplomuota homeopatė pasakoja apie galimą skiepų alternatyvą – imunizaciją homeopatiniais preparatais, kurie ne švirkščiami, o girdomi žirneliais. Skubu domėtis, ar taip pasiskiepyti galima ir Lietuvoje.
Homeopatas Simonas Stankūnas iš pradžių nenoriai leidžiasi į kalbas: „Homeopatinės imunizacijos pats nepraktikuoju, ir apskritai nemanau, kad kažkuris išsilavinęs gydytojas ir sveiko proto homeopatas imtųsi tokios atsakomybės. Kiek sulaukiau pacientų klausimų dėl homeopatinės imunizacijos, tiek atsisakiau to imtis“. Pasak jo, pasaulinės homeopatijos organizacijos – tiek gydytojus homeopatus vienijanti Europos homeopatijos komitetą, tiek klasikinių homeopatų organizacijos ar asociacijos – nė viena nepropaguoja homeopatinės imunizacijos, nes patys homeopatai ją vertina prieštaringai.
Pokalbis pamažu sušyla ir sužinau, kad Kuboje neseniai buvo atliktas eksperimentinis homeopatinis gyventojų skiepijimas nuo leptospirozės – endeminės ligos, kurios protrūkiai paūmėja liūčių sezono metu. Nors vietos medikus ir sintetiniais skiepais nepatenkintus aktyvistus nudžiugino gauti rezultatai, pasak pašnekovo, likusiems homeopatams norėtųsi sulaukti nuodugnesnių tyrimų, kurie leistų objektyviai vertinti tokių skiepų patikimumą.
„Į homeopatinę imunizaciją žiūriu skeptiškai pirmiausiai dėl to, kad pati homeopatija iš esmės yra individualizuota terapija, t. y. čia nėra nė vieno vaisto ar recepto, skirto visiems. Kaip ir dantų protezai, kurių pas mus nepardavinėja turguje, o kokioje Indijoje gali laisvai nusipirkti, taip ir homeopatija negali būti masinė. Negali homeopatas apsiskelbti, kad dalina kažkokius skiepų žirnelius, tinkamus visiems, nuo kurių visi nesusirgs ta ar ana liga. Tai jau būtų ne visai homeopatinė praktika, o praktika su komerciniu aspektu“, – tvirtina S. Stankūnas.
Kita vertus, homeopatas pastebi, kad dalis homeopatų homeopatinę imunizaciją naudoja sau ir, pavyzdžiui, keliaudami į egzotines šalis, neretai įprastomis vakcinomis nesiskiepija. Tačiau taip, pasak pašnekovo, daro todėl, kad gerai pažįsta savo kūną, žino jo reakcijas ir turi po ranka tam tikrą preparatų arsenalą. „Bet pagal savo homeopatijos supratimą aš visuotinės homeopatinės imunizacijos netaikyčiau, nes tai jau nebeindividualuׅ“, – dar kartą pabrėžia savo poziciją.
Nuo ko verta skiepytis
Ilgamečiai moksliniai stebėjimai parodė, kad skiepais suformuotas imunitetas ne visada išlieka visam gyvenimui. Pavyzdžiui, dabar jau žinoma, kad nuo kokliušo ir difterijos reikia skiepyti pakartotinai. Šios vakcinos nemokamai gali būti sušvirkščiama visiems pageidaujantiems suaugusiems, kuriems nuo paskutinio tokio skiepo jau yra praėję 5–10 metų. „Ir aš juo skiepijausi, kadangi sode dirbuׅ“, – sako prof. A. Laiškonis, o aš skubu paantrinti, kad ir pati pasinaudojau šia nemokama proga. „Ir nuo to skiepo nieko blogo nei man, nei jums nepasidarė“, – priduria pašnekovas, o man belieka su juo sutikti.
Ilgamečio infektologo teigimu, Lietuva yra endeminis erkinio encefalito židinys tiek Baltijos šalių, tiek visame Europos regione. Todėl, jo galva, skiepą nuo šios ligos laikui bėgant reikėtų padaryti nemokamą, nors skiepijimosi mokamai skaičius ir didėja. „Labai dažnai sakau seneliams ir artimiesiems: nepirkite vaikams nereikalingų dovanų, verčiau duokite tuos 30 eurų pasiskiepyti nuo erkinio encefalito, nes trečdalis susirgusiųjų šia liga lieka neįgaliais, valstybei ir artimiesiems užkrauna didžiulę išlaikymo naštą“, – tvirtina pašnekovas.
Profesorius skaičiuoja, kad 4 asmenų šeimai per šešerius metus skiepai nuo erkinio encefalito kainuotų ne daugiau kaip 7–8 eurus per mėnesį. Jie nuo ligos apsaugotų skiepijimosi laikotarpiu ir dar 5 metus į priekį, o vėliau kas 5 metus būtų reikalinga skiepytis pakartotinai viena doze. Prof. A. Laiškonio manymu, labai protingai padarė latviai, plačiai paskiepiję vaikus nuo erkinio encefalito – dabar kaimyninėje šalyje sergamumas šia liga esą ryškiai sumažėjo.
Valstybinė ligonių kasa primena, kad šiuo metu visi šalies vaikai yra nemokamai skiepijami nuo 12 infekcinių ligų pagal Vaikų profilaktinių skiepų kalendorių, parengtą vadovaujantis Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis. 2016 m. įvairiomis vakcinomis, apmokamomis iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto, buvo paskiepyta beveik 140 tūkst. vaikų.
Rizikos grupėms priskiriami suaugusieji, apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu, yra skiepijami nuo gripo, pneumokoko.
Nuo gripo skiepijami vyresni nei 65 metų žmonės ir bet kurio amžiaus sergantieji lėtinėmis ligomis (onkologinėmis, širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo takų, inkstų, ir kt.), nėščios moterys, taip pat gyvenantieji globos ir slaugos įstaigose bei medicinos darbuotojai, kuriems tikimybė užsikrėsti gripu ypač padidėja bendraujant su sergančiais žmonėmis. Pernai nuo gripo paskiepyta beveik 90 tūkst. suaugusiųjų.
Pneumokoko vakcina skiepijami žmonės, įrašyti į rizikos grupių sąrašą, kurį įsakymu yra patvirtinęs sveikatos apsaugos ministras. Tai, pavyzdžiui, gali būti žmonės, sergantys onkologine liga.
Taip pat suaugusieji gali būti nemokamai skiepijami nuo stabligės ir difterijos. Pasak specialistų, revakcinacija (ankstesnio skiepijimo sustiprinimas) nuo šių ligų rekomenduojama kartą per 5–10 metų. Prireikus suaugusieji gali būti nemokamai skiepijami nuo pasiutligės. Įkandus bet kokiam gyvūnui, rekomenduojama kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą, kur gydytojas, įvertinęs situaciją, skirs pasiutligės vakcinacijos kursą.
Visoms Imunoprofilaktikos programos priemonėms iš PSDF biudžeto buvo išleista 8,7 mln. eurų. Šiemet šioms priemonėms skirta apie 8,68 mln. eurų.
