Lietuviai įsitikinę: jeigu gydytojai būtų atsižvelgę į gimdyvės skundus, tragedijos būtų išvengta.

Antro vaiko besilaukianti Lina (pavardė redakcijai žinoma, aut. past.) džiaugėsi, kad gimsianti dukra bus aktyvi – iki prasidedant gimdymui nėštumas ėjosi sklandžiai. Kovo 7-osios naktį, nutekėjus vandenims, šeima išskubėjo į Birmingham City Hospital ligoninę. Ten gimdyvė pasiskundė jaučianti skausmus dubens ir sėdmenų srityse, kokių per pirmą gimdymą nejautė. Negana to, moteris nebejautė vaisiaus judesių.

Akušerė, atsakiusi, kad nieko tokio – „vaikas miega“, – išsiuntė šeimą namo laukti dažnesnių sąrėmių bei padėti kūdikiui apsiversti galva į priekį, kas, esą, užtruks iki dviejų parų.

„Tik paskambinus vertėjui akušerė suprato, kiek ir kaip nutekėjo vandenų, bet, atsakiusi, kad nėra laisvų palatų, išsiuntė namo, – pasakoja Lina. – Vyrui paklausus, ar ji prisiims atsakomybę, jeigu kas nors nutiks kūdikiui, vertėjas patvirtino, kad pokalbis yra registruojamas, o ir medikė ramino, jog viskas vyksta sklandžiai.“

Gimdyti teko ant grindų

Kadangi iki lietuvių namų buvo ilgas kelias, jie nutarė laukti priimamajame. Tačiau po kelių ten praleistų valandų Lina sėdėdama nebeiškentė skausmų, o atsigulti nebuvo kur, tad išvyko.

Dar po kelių kančios valandų namuose, sąrėmiams padažnėjus iki reikiamo laiko, šeima grįžo į ligoninę.

„Nuvykus jau dirbo kita gydytojų pamaina. Palatoje nebuvo lovos – tik ant grindų patiesta paklodė, kelios pagalvės ir kėdė. Protu nesuvokiama, kaip ligoninėje galima gimdyti ant tų pačių grindų, kur vaikšto žmonės su batais tiesiai iš gatvės, nėra net vienkartinių antbačių. Ant grindų neturėjau į ką įsikibti, kad galėčiau stipriai stumti“, – graudinosi pašnekovė.

Nors, pasak lietuvių, greta buvusi tuščia palata su lova, jų ten neleido.

Gimdymas buvo sunkus, jo metu vaisiaus širdies plakimas keletą kartų buvo sulėtėjęs, tad lietuviai paprašė medikų skatinti gimdymą vaistais. Šis prašymas patenkintas nebuvo – atkirsta, kad moteris turi pagimdyti natūraliai.

Gimusi mergaitė, kaip minėta, nekvėpavo. Medikai bandė kūdikį gaivinti. Nepavykus, buvo iškviesti specialistai su gaivinimo įranga. Tuomet ir paaiškėjo, kad naujagimis be deguonies išbuvo 14 minučių.

Mažylė nesugebėjo kvėpuoti savarankiškai, tad buvo prijungta prie kvėpavimo aparato. Vėliau, pristigus reikiamos įrangos, pervežta į kitą ligoninę – Heartlands Hospital, kurioje po trijų parų, prižiūrint tėvui, buvo atjungta nuo kvėpavimo aparato ir paskelbta mirusia.

Atlikus skrodimą, gydytojai šeimai pranešė, kad mirties priežastis – hipoksinė išeminė encefalopatija (HIE) bei streptokokinis sepsis (SS).

Hipoksija vadinamas deguonies stygius naujagimio organizme. Hipoksijos stiprumas vertinamas pagal laiką, kurį kūdikis išbuvo be oro. Išsivystyti šis sutrikimas gali dėl motinos turimų ligų, kūdikio būklės arba gimdymo bei jo komplikacijų. Viena iš priežasčių – užsitęsęs gimdymas.

Ilgiau užsitęsus hipoksijai pažeidžiama vaisiaus centrinė nervų sistema, pasireiškia HIE.

Sepsis vaisių pažeisti gali dar nėštumo, per gimdymą arba jau gimus. Tai sparčiai plintanti infekcija, kuria kūdikis gali užsikrėsti dėl gausybės priežasčių arba dėl įgimtos anomalijos.

Sunku įrodyti medikų kaltę

Birminghamo ligoninės medikai situaciją „Tiesos“ žurnalistei komentuoti atsisakė dėl vidaus politikos bei konfidencialumo. Kitose įstaigose dirbantys ginekologai bei akušeriai taip pat nesiėmė vertinti situacijos, teigdami, kad tam reikia nuodugnaus tyrimo, visos ligos istorijos bei kad tuo užsiima medicinos ekspertai.

Lietuvių šeima, kaltinanti medikus aplaidumu, tvirtina sieksianti tą įrodyti, tačiau teisininkai neslepia – tokios bylos būna ilgos ir labai sudėtingos.

Teisininkų kompanijos „Litkraft“ traumų dėl medikų aplaidumo specialistė Diana Juozapavičienė tokiais atvejais tėvams pirmiausia pataria kreiptis į ligoninę, kurioje įvyko gimdymas.

„Visų pirma reikėtų kreiptis į savo ligoninę ir pateikti skundą. Skundas turėtų būti adresuojamas vyriausiajam gydytojui arba vadovui. Jie turi 30 dienų atsakyti į tokį skundą. Skunde reikėtų išdėstyti visus faktus bei iškelti klausimus: ar to nebuvo galima išvengti, ar gydytojai padarė viską teisingai, kad neatsitiktų tai, kas atsitiko, ir ar nemano, kad jeigu būtų iškart sureagavę į pacientės skundus, naujagimį būtų buvę įmanoma išgelbėti“, – aiškino specialistė.

Psichologės Jolantos Bogušienės teigimu, pasitaiko, kad išgyvenant netektį ir patiriant šoką ieškoma kaltųjų, nesuvokiama, kas nutiko.

„Išgyvenamas netekties šokas gali prasidėti praėjus kelioms valandoms po fakto ar kelioms savaitėms. Šiuo laikotarpiu išgyvenamas skausmo pikas, jaučiama tuštuma, kartais atitrūkstama nuo realybės, sunkiai patikima tuo, kas įvyko. Pastebimos dėmesio koncentravimo problemos, laiko jausmo praradimas, sunku realiai vertinti situaciją ir priimti sprendimus, dažni emocijų protrūkiai. Dažnai pyktis nukreipiamas į gydytojus, nesugebėjusius užkirsti kelio nelaimei“, – sako J. Bugošienė.

Kalbintos teisininkės D. Juozapavičienės teigimu, jei tėvai visgi pasiruošę ieškoti teisybės, turėtų apsišarvuoti kantrybe ir suvokti, kad procesui reikės nemažai laiko.

„Medikų aplaidumo bylos yra be galo sudėtingos. Jos gali užtrukti 4–5 metus. Vien advokatų tyrimas – informacijos, dokumentų surinkimas, nepriklausomo eksperto išvados – gali užtrukti iki pusantrų metų, ir tik tada išsiunčiamas ieškinys ligoninei, į kurį medikai turi atsakyti per 4 mėnesius. Tyrimo metu nepriklausomas medicinos ekspertas, remdamasis medicininiais išrašais, įvertina gydytojų veiksmus, vedami konferenciniai pokalbiai su nukentėjusiaisiais, renkama papildoma informacija“, – vardijo medikų aplaidumo bylų ekspertė.

Žuvusių kūdikių apstu

Vertinti, ar yra pagrindo bylai, advokatai gali tik pamatę skrodimo išvadas bei gavę atsakymą į pateiktą skundą iš ligoninės.

D. Juozapavičienės teigimu, daugelis bylų išsprendžiamos nepasiekusios teismo, mat pavyksta susitarti. Tačiau neradus sprendimo, kreipiamasi į teismą.

Statistiniais duomenimis, kasdien Jungtinėje Karalystėje 15 kūdikių gimsta negyvi arba miršta iškart po gimimo. Dažniausios to priežastys yra gimdymo komplikacijos, vaisiaus anomalijos arba priešlaikinis gimdymas. Statistikos, kiek kūdikių žūsta dėl medikų kaltės, nėra.

Tiesa, „Litkraft“ teisininkės teigimu, į juos gana dažnai kreipiasi šeimos, manančios, kad jų kūdikiai buvo sužaloti ar neišgyveno dėl medikų aplaidumo.

„Gana dažnai gauname gimdyvių nusiskundimų ir nebūtinai dėl mirties atvejų. Pasitaiko skundų dėl įvairiausių per gimdymą patirtų traumų. Turime atvejų, kai dėl per gimdymą patirtos traumos naujagimis tapo neįgalus, gauname skundų dėl apsinuodijimo vaisiaus vandenimis ir panašiai. Yra atvejų, kai pačią gimdyvę dėl nukraujavimo ištiko koma. Tačiau kad byla galėtų būti sėkminga, reikia įrodyti, jog padaryta ilgalaikė žala sveikatai dėl netinkamo ar aplaidaus gydymo.“

Psichologė J. Bogušienė taip pat apgailestavo, kad kasmet į ją pagalbos kreipiasi bent viena vaiko netekusi šeima bei kelios per nėštumą ar po gimdymo mažylį praradusios moterys. Pašnekovės manymu, didžioji dalis tėvų bando patys kovoti su netekties skausmu ir nesikreipia pagalbos toliau šeimos rato, mat dabartinėje visuomenėje nepriimta demonstruoti silpnumo ir jausmų. Panašios tragedijos atveju psichologė pataria nieku gyvu neužsisklęsti, dalytis savo jausmais, nebijoti ašarų, mat ilgalaikis skausmas gali privesti prie rimtų psichinių sutrikimų.

Kaip išgyventi vaiko netektį?

Mirusios mergaitės tėtis „Tiesai“ sakė labai besijaudinantis dėl žmonos, mat ši išgyvenanti košmarą. Medikams ją teko raminti vaistais, ilgą laiką Lina negalėjusi miegoti, nuolat isteriškai verkė.

Psichologės teigimu, vyrams sudėtingiau pakelti moters skausmą, kai negali niekuo padėti, tačiau svarbiausia pagalba tokiu atveju – nebijoti kito žmogaus jausmų, būti su juo ir palaikyti. „Kiekvienas poroje turi paklausti savęs, ar nebijo priimti stiprių ir nemalonių netektį išgyvenančiojo jausmų. O jei sunku atsakyti sau į šiuos klausimus, visada galima kreiptis pagalbos į specialistus, kurie padės išreikšti kartu jaučiamus jausmus, – kalbėjo J. Bogušienė. – Netektį išgyvenančiam žmogui labai svarbu kalbėti apie tai, kas įvyko, nes poreikis išsikalbėti leidžia tarsi pakartotinai grįžti prie skaudaus išgyvenimo jaučiant ir išgyvenant tam tikras skaudžias detales, faktus, taip pat išreikšti susikaupusius stiprius jausmus, taip mažinant emocinę įtampą viduje.“

Psichologė pabrėžia, kad tai paspartina susitaikymo su netektimi laikotarpį, nors pripažįsta: nė vienas jos kolega nepasakys konkretaus laiko, per kurį žmogus susitaiko su praradimu.

J. Bogušienės profesionalia patirtimi, vaiko netekusios mamos skausmas gali tęstis iki dvejų metų. Jei per tą laiką neįveikiamas, jis gali tapti patologišku išgyvenimu.

Kaip ir kiekvienos netekties atveju, mama išgyvena keturis periodus, kol galiausiai susitaiko. Pirmuoju – šoko laikotarpiu dažniausiai nesuvokiamas netekties faktas, ieškoma kaltų, prarandamas laiko pojūtis, atitrūkstama nuo realybės. Antruoju periodu moteris dažnai ima kaltinti save, ieškoti priežasčių, kodėl taip nutiko, išgyvena siaubingą ilgesį, jaučiasi vieniša. Tai, pasak psichologės, bene sunkiausias laikotarpis, kurį būtina išjausti ir išreikšti aplinkiniams, kad būtų pasiektas trečiasis periodas – dezorientacija. Tuo metu moteris jau suvokia netektį, tačiau atsiranda noras užsisklęsti, nevisavertiškumo jausmas. Kartais moterys bijo išprotėti. Ketvirtasis periodas – susitaikymas. Jis vyksta nuo 18 iki 24 mėnesio po netekties fakto. Moteris suvokia netektį, pradeda galvoti apie ateitį, gerėja emocinė būklė.

„Priimdamos skausmą ir jį išgyvendamos, kažką praradusios moterys tarsi atranda kažką naujo, kitoks tampa požiūris į save, į gyvenimą, į kitus žmones. Manau, tam reikia laiko, o kiekvienam jis skirtingas. Svarbu nebėgti nuo kančios ir jos neužgniaužti“, – patarė J. Bogušienė.

Daugiau naujienų saviems Jungtinėje Karalystėje - tiesa.com.