Legioneliozė – tai ūminė infekcinė liga, pasireiškianti ūminės pneumonijos ar ūminės respiracinės ligos klinikiniais simptomais.
Šiai ligai būdingos dvi kliniškai ir epidemiologiškai susijusios ligos formos: pirmoji – Legionierių liga, kuriai būdingas karščiavimas, mialgija, kosulys, pneumonija ir antroji – Pontiako karštligė, pasižyminti lengvesne ligos eiga be pneumonijos.
„Žmogus legionelioze užsikrečia aerogeniniu būdu – įkvėpdamas Legionella bakterijų. Legionelioze neužsikrečiama geriant vandenį ar vartojant jį maisto ruošimui. Legionierių liga paprastai neplinta nuo žmogaus žmogui“, – aiškino ULAC direktorius prof. dr. Saulius Čaplinskas.
Nėra nustatyto tikslaus Legionella bakterijų skaičiaus, kurias įkvėpus išsivystys liga, tačiau didesnę riziką susirgti legionierių liga turi asmenys, kurių imunitetas yra nusilpęs, vyresnio amžiaus asmenys, rūkantieji, asmenys, sergantys cukriniu diabetu, lėtinėmis plaučių ligomis, onkologinėmis ligomis ir esant kitoms ligoms, sukeliančioms imunosupresinę būklę.
Legionella bakterijoms daugintis palankiausia vandens temperatūra 20–45 ºC.
Legionella bakterijos nesidaugina žemesnėje nei 20 ºC ir aukštesnėje nei 60 ºC temperatūroje.
Pirmuonys, nuosėdos, rūdys, dumblas, biofilmas (biologinė plėvelė) pagerina sąlygas Legionella bakterijoms daugintis.
Legionella bakterijos gali daugintis karšto ir šalto vandens sistemose, vamzdžiuose, kur pilnai ar visai neteka vanduo, purvinuose, korozijos apimtuose vamzdžiuose, dušuose ir čiaupuose, vandens šildytuvuose, guminėse žarnose.
Kiti galimi infekcijos šaltiniai – Legionella bakterijomis užkrėsti fontanai, gydomosios vonios, baseinai, tualetų bakeliai, vandens garų kondensatoriai ir kt.
Paleidus karštą vandenį, po 1 minutės karšto vandens temperatūra čiaupuose turi būti ne mažesnė kaip 500 C.
Šalto vandens čiaupuose vandens temperatūra turi būti mažesnė kaip 20 0C, nuleidus vandenį 2 min.
Esant mažesnei nei 50 ºC temperatūrai sudaromos palankios sąlygos vandens sistemoje apsigyventi bakterijoms.
Vandens nukenksminimo būdai parenkami atsižvelgiant į kiekvienos sistemos ypatumus.
Praktikoje taikoma terminė dezinfekcija.
Po terminės dezinfekcijos atlikimo turėtų būti atlikti kontroliniai tyrimai Legionella bakterijų nustatymui vandens sistemoje.
Esant nepatenkinamam rezultatui, procedūra gali būti kartojama.
Jei negalima taikyti šio būdo, vandenį galima dezinfekuoti aprobuotais ir registruotais chloro ar kt. preparatais.
Literatūroje nurodomi kiti galimi alternatyvūs karšto vandens sistemų dezinfekcijos būdai: dezinfekcija UV spinduliais, jonizacija vario ir sidabro jonais, specialūs filtrai ir kt.
Taip pat būtina periodiškai valyti karšto vandens saugojimo rezervuarus ir vandens šildytuvus, šalinti susikaupusias nuosėdas ir nešvarumus.
