Karališkosios Marsdeno ligoninės gydytojai išanalizavo paciento mėginius ir pastebėjimus apie konkretų ligos atvejį, kurie buvo išsaugoti Londono muziejuje, pavadintame šio gydytojo vardu – „Hunterian Museum“.
Vėžio tyrėjų komanda ne tik patvirtino minėtą diagnozę, bet ir mano, kad J. Hunterio kelių šimtmečių senumo pavyzdžiai gali suteikti užuominų apie tai, kaip vėžys keičiasi bėgant laikui.
„Viskas prasidėjo kaip šiek tiek smagus tyrinėjimas, tačiau mes buvome nustebinti Johno Hunterio įžvalgos“, – sakė mokslų daktarė Christina Messiou „BBC News“ interneto svetainei.
J. Hunteris 1776 metais tapo karaliaus Jurgio III chirurgu. Jis laikomas vienu iš tų chirurgų, kurių dėka ši medicinos sritis iš skerdimo perėjo į mokslo lygmenį.
Taip pat sklando gandai, kad rašydamas knygą apie venerines ligas jis nusprendė atlikti eksperimentą ir apsikrėtė gonorėja. Milžiniška jo medicinos kolekcija dabar saugoma „Hunterian Museum“, kuris įsikūręs Karališkajame chirurgų koledže. Čia galima rasti ir įdomias pastabas, kuriose aprašomas į Švento Jurgio ligoninę 1786 metais atvykęs vyras su kietu augliu apatinėje šlaunies dalyje.
„Tai pasirodė esąs kaulo sustorėjimas, kuris greitai didėjo… Ištyrus pažeistą dalį buvo nustatyta, kad ji sudaryta iš medžiagos, juosiančios apatinę šlaunikaulio dalį, primenančios naviką, kuris atrodo išaugęs iš paties kaulo“, – rašė J. Hunteris.
Chirurgas J. Hunteris amputavo sergančiojo koją ir jis trumpam – maždaug keturioms savaitėms – atsigavo. „Nuo tada jis pradėjo mesti svorį ir palaipsniui silpo, kvėpuoti jam darėsi vis sunkiau ir sunkiau“, – toliau dėstė medikas.
Pacientas mirė po operacijos praėjus septynioms savaitėms. Skrodimas parodė, kad kaulingi navikai išplito į jo plaučius, širdies sienelę ir šonkaulius. Daugiau nei po dviejų šimtų metų paciento mėginius apžiūrėjo Ch. Messiou.
Ji sakė: „Vien pažvelgus į mėginius labai greitai man atėjo į galvą osteosarkomos diagnozė, o Johno Hunterio aprašymas buvo stebėtinai nuovokus ir atitinkantis tai, ką mes žinome apie šios ligos eigą. Dideli naujų kaulinių darinių kiekiai ir pirminio auglio išvaizda iš tiesų yra būdingi osteosarkomai“.
Ji norėjo išgirsti savo kolegų iš Karališkosios Marsdeno ligoninės centriniame Londone nuomonę. Nedarbo valandomis ligoninėje jie pasinaudojo šiuolaikine skenavimo technologija ir šimtmečių senumo diagnozė buvo patvirtinta.
Ch. Messiou, kuri specializuojasi sarkomoje, BBC sakė: „Manau, kad jo diagnozė išties kelia įspūdį ir iš tikrųjų pacientui taikytas gydymas atitinka panašius principus, ką mes darytume šiais laikais“.
Ekspertė teigia, kad labiausiai jaudinanti tyrimo dalis vis dar laukia ateityje. Dabar jie ruošiasi palyginti daugiau istorinių J. Hunterio mėginių su šiuolaikiniais augliais – ir mikroskopiniame, ir genetiniame lygmenyje – ir pažiūrėti, ar esama skirtumų.
Ch. Messiou BBC sakė: „Tai daugiau nei du šimtus metų trunkančios vėžio evoliucijos tyrimas ir, jeigu sąžiningai, iš tiesų mes nežinome, ką atrasime. Būtų įdomu išsiaiškinti, ar galime sieti gyvenimo būdo rizikos veiksnius su kokiais nors skirtumais, kuriuos galime nustatyti tarp istorinių ir šiuolaikinių navikų“.
„British Medical Journal“ išspausdintame straipsnyje medikų komanda iš Karališkosios Marsdeno ligoninės atsiprašė už uždelstą 1786 metų mėginių tyrimą, tačiau atkreipė dėmesį, kad jų ligoninė buvo pastatyta tik 1851 metais.
