Vis dėlto šiuolaikinėje visuomenėje reikšminga socialinė atsakomybė ir visuomenės narių pagalba vienų kitiems. Kraujo davimas išsivysčiusioje visuomenėje – viena svarbiausių socialinės atsakomybės formų, rašoma leidinyje „Savaitrašis Kaunui“. Apie kraujo donorystę išsamiai pasikalbėjome su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Kraujo centro vadove Jolanta Jeroch.
- Sakoma, kad žmogui kenkia duoti kraujo, iš kur kilo šis mitas?
- Mitais apipintas visas mūsų gyvenimas, ne išimtis ir kraujo donorystė. Dažniausiai baiminamasi, ar kraujo donorystė saugi. Tačiau konkreti informacija išsklaido mitus: juk prieš duodant kraujo gydytojas patikrina donoro sveikatą ir įvertina asmens tinkamumą donorystei, kraujui surinkti naudojamos vienkartinės priemonės, nėra jokio pavojaus užsikrėsti krauju plintančiomis infekcijomis, prie kraujo davimo fiziologiškai nepriprantama, nebent atsiranda įprotis daryti gerus darbus.
Pagrindinis kraujo donorystės principas – jokios žalos donorui ir didžiausia nauda ligonio sveikatai. Kraujo donorų sveikata nuolat stebima ir vertinama. Lietuvos ir kitų šalių ilgametė patirtis rodo, kad nuolatinė kraujo donorystė neturi neigiamos įtakos sveikatai, o atvirkščiai: skatina ląstelių atsinaujinimą, stiprina imuninę sistemą, ugdo organizmo gebėjimą greičiau reaguoti į kraujo netekimą. Kraujo donorystė yra ir puiki proga profilaktiškai pasitikrinti sveikatą: prieš kraujo davimą donorui ištiriama hemoglobino koncentracija kraujyje ir kiekvieną kartą davus kraujo atliekami tyrimai dėl krauju plintančių pavojingų infekcijų: virusinių hepatitų B ir C, žmogaus imunodeficito viruso, sifilio.
- Ar daug kraujo paimama iš žmogaus vienu kartu?
- Vienos donacijos metu paimama standartinė kraujo dozė – 450 ml ir apie 30 ml privalomiems kraujo tyrimams.
- Kas vyksta su duotu krauju? Ar ilgai saugomi kraujo komponentai?
- Surinktas donorų kraujas atvėsinamas ir iš jo ruošiami reikiami kraujo komponentai – eritrocitai, trombocitai, šviežiai šaldyta plazma, krioprecipitatas. Kraujo komponentų saugojimo sąlygos ir galiojimo laikas skiriasi.
Eritrocitai saugomi +2–6 ˚C temperatūroje, o jų galiojimo laikas gali būti 28–49 paros ir priklauso nuo naudojamų pagalbinių medžiagų. Trombocitai laikomi +20–24 ˚C temperatūroje inkubatoriuje-maišytuve ir saugomi penkias paras. Jeigu taikomas patogenų redukcijos metodas, trombocitų galiojimo laikas pailgėja iki septynių parų. Šviežiai šaldyta plazma ir krioprecipitatas saugomi žemesnėje nei -25 ˚C temperatūroje 36 mėnesius.
- Kokiomis ligomis sergant negalima duoti kraujo?
- Dažniausiai pasitaikančios ligos, kuriomis sergant negalima tapti kraujo donoru: kraujotakos ir nervų sistemos ligos, jei dažnai alpstama, ištinka traukuliai, jei vartojami raminamieji vaistai, infekcinės, kraujo ir piktybinės ligos, cukrinis diabetas (kai vartojamas insulinas), autoimuninis tiroiditas, odos ligos, kai yra paūmėjimas ir gydoma hormoniniais preparatais, astma, jei dažni paūmėjimai ir vartojami hormoniniai vaistai; jei pulsas yra daugiau kaip 100 tvinksnių per min., kraujo spaudimas – didesnis kaip 180/100 mmHg arba mažesnis kaip 100/50 mmHg; jei donoras yra peršalęs, sloguoja dėl peršalimo, jei sirgo ir karščiavo mažiau nei prieš dvi savaites iki kraujo davimo, jei po herpes infekcijos nepraėjo daugiau kaip 2–3 savaitės, jei po gripo skiepo nepraėjo mėnuo, o pasveikus nuo tuberkuliozės – dveji metai.
Kraujo donorystė draudžiama, kai vartojami intraveniniai narkotikai, anaboliniai steroidai. Norėtume atkreipti dėmesį, kad persirgus hepatitu A kraujo donorystė galima.
- Teko girdėti, kad 40 kartų davęs kraujo žmogus gali gauti valstybės 2-ojo laipsnio pensiją, tačiau ne visiems tai pavyksta dėl įvairių biurokratinių dalykų. Ar yra tokių Garbės donorų jūsų centre?
- Garbės donoro vardas suteikiamas donorui, neatlygintinai (nemokamai) davusiam kraujo ne mažiau kaip 40 kartų ar plazmos 200 kartų ir ne mažiau kaip 10 metų aktyviai dalyvavusiam neatlygintinos donorystės veikloje. Garbės donorų vardai Lietuvoje teikiami nuo 2008 m. ir iki 2016 m. buvo suteikti 123 kraujo donorams. Kauno klinikos kasmet pateikia sveikatos apsaugos ministerijai 3–4 kandidatus gauti Garbės donoro vardą.
Kauno klinikų Kraujo centre kiekvienais metais apdovanojami Garbės donorai. Pagal Garbės donoro vardo suteikimo tvarką, patvirtintą Vyriausybės nutarimu 1999 m., toks asmuo turi teisę gauti valstybinę pensiją. Kauno klinikų Kraujo centro donorai dar jauni ir kol kas mums nežinomas nė vienas Garbės donoras, kuriam jau būtų galima skirti valstybinę pensiją. Kadangi Kauno klinikų Kraujo centras veiklą vykdo dar tik 4 metus, siūlome apdovanoti kraujo donorus, pateikusius Kauno klinikų Kraujo centrui duomenis apie savo dalyvavimą neatlygintinos kraujo donorystės veikloje ir kitose kraujo donorystės įstaigose.
- Kaip tapti garbės donoru – ką reikėtų žinoti (reguliariai lankytis, praktikuoti sveiką gyvenseną ir panašiai)?
- Svarbiausia – noras dalyvauti savanoriškoje neatlygintinos kraujo donorystės veikloje ir tapti nuolatiniu kraujo donoru. Pavyzdžiui, 10 metų reguliariai duodant kraujo (4 kartus per metus, vyrai gali duoti kraujo ir 6 kartus per metus) jau galima pretenduoti, kad būtų suteiktas garbės donoro vardas.
Tačiau tam reikia ne tik 40 kartų duoti kraujo neatlygintinai, dar privalu ir ne mažiau kaip 10 metų aktyviai dalyvauti neatlygintinos kraujo donorystės veikloje, pavyzdžiui, propaguoti kraujo donorystę visuomenėje (tarp bendradarbių, pažįstamų, artimųjų), savanoriauti kraujo donorystės akcijose ar kitaip dalyvauti neatlygintinos kraujo donorystės veikloje. Žinoma, norint būti kraujo donoru reikia rūpintis sveikata, kad ligos nesutrukdytų siekti šio kilnaus tikslo – padėti sergančiajam.
- Pakomentuokite anketą, kurią prašote užpildyti būsimų kraujo donorų. Kai kurie klausimai labai netikėti, pavyzdžiui, apie vyro santykius su vyru, preparatus iš žmogaus organų, gyvenimą užsienyje, Creutzfeldto-Jakobo ligą...
- Klausimai kraujo donoro apklausos anketoje būtini vertinant asmens, kaip kraujo donoro, rizikos veiksnius, tikimybę, kad jo kraujyje nebūtų užkrato, kad kraujo davimas nepakenktų pačiam donorui. Labai svarbu, kad būtų išsiaiškinta kuo daugiau faktų apie donoro sveikatą ir gyvenimo būdą, pavyzdžiui, dėl seksualinės elgsenos kyla didelė rizika užsikrėsti infekcine liga (tarkime, ŽIV), kuri gali būti perduodama per kraują.
Todėl prieš duodant kraują pildoma išsami anketa ir atliekami tyrimai. Lietuvoje pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas siekiama 100 proc. neatlygintinos kraujo donorystės, kad donorui nebūtų paskatos slėpti duomenis apie save.
Dauguma norinčiųjų duoti kraujo mano, jog kelionės po Europą ar Šiaurės Ameriką neturi reikšmės kraujo donorystei, tačiau net ir šiuose žemynuose yra regionų, kuriuose galima užsikrėsti tam tikromis atogrąžų ligomis ir jos nebūtinai pasireiškia tuojau pat. Todėl kartais tenka atidėti donorystę iki 28 d. grįžus iš kelionės, o jei keliaujama į egzotinius kraštus – iki pusmečio. Tokios ligos kaip Creutzfeldto-Jakobo yra labai retos, jei donoro aplinkoje pasitaikytų, greičiausiai jis tai žinotų. Jeigu neaiškūs anketos klausimai, visada galima pasikonsultuoti su kraujo donorystės centruose dirbančiais gydytojais. Taip pat ir dėl vartojamų gydomųjų preparatų.
- Kuo skiriasi pati procedūra duodant kraują, plazmą, trombocitus, eritrocitus ar dvigubą eritrocitų dozę?
- Kraujas paimamas per 6–10 min. į kraujo surinkimo sistemą (plastikinį maišelį). Vienos ar kelių dozių kraujo sudėtinių dalių (eritrocitų, trombocitų, plazmos) surinkimas specialiu aparatu, kai kitos kraujo sudėtinės dalys grąžinamos donorui, vadinamas afereze. Ši procedūra užtrunka ilgiau: eritrocitų – 20–35 min., trombocitų – 1,5–2 val. Kraujo galima duoti kas 2 mėn., trombocitų, plazmos – kas 2 sav., eritrocitų (2 vnt.) – kas 4 mėn. vyrams ir kas 6 mėn. moterims.
- Kaip ruošiatės naujai įsigaliosiančioms kraujo donorystės įstatymo pataisoms nuo 2017 liepos 1 d.? Kaip tai palies būsimus kraujo donorus?
- Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigalios Kraujo donorystės įstatymo pakeitimas, numatantis, kad prieš imant kraują ar jo sudėtines dalis turi būti patikrinta donoro sveikata, atlikta hepatito ir Kraujo donorų registro duomenų patikra. Šiuo metu kiekvieną kartą prieš duodant kraujo ar jo sudėtinių dalių atliekama donorų medicininė atranka ir patikra Kraujo donorų registre.
Kiekvienos donacijos kraujas tiriamas dėl krauju plintančių infekcijų siekiant nustatyti, ar nėra pavojingų infekcijų sukėlėjų: hepatito B ir C, žmogaus imunodeficito virusų ir sifilio sukėlėjo. Nuo 2012 m. visi privalomų kraujo donorų tyrimų, tarp jų ir dėl infekcijų žymenų (hepatito B bei C), rezultatai saugomi Kraujo donorų registre. Nuo 2017 m. duomenys apie asmenis (tarp jų ir kraujo donorus), užsikrėtusius virusiniu B ir C hepatitu, bus įrašomi į Hepatito registrą. Donorų medicininės atrankos metu atliekant Hepatito registro duomenų patikrą bus sužinoma, kuriems sergantiesiems krauju plintančiomis užkrečiamomis ligomis (taip pat ir hepatitu B bei C) kraujo donorystė visam laikui uždrausta.
Kaune – pirmieji kraujo perpylimai
Dar ne taip seniai medikai negalėjo perpilti kraujo, todėl daugeliu atvejų operacijos nepavykdavo ar negalėjo būti atliekamos. Pirmieji kraujo perpylimai gydymo tikslais tarpukario Lietuvoje padaryti Kaune – 1923 m. kraujo perpylimą atliko gydytojas chirurgas prof. Vladas Kuzma, o 1926 m. ir gydytojas akušeris-ginekologas prof. Pranas Mažylis. Šiuo metu Kauno klinikose kasdien (įskaitant švenčių dienas ir savaitgalius) vidutiniškai atliekama daugiau kaip 160 operacijų.
