Pastarojo klausimo, tiesa, Lietuvoje kelti nederėtų. Kaip skelbia Sveikatos apsaugos ministerija, mūsų šalyje nėra teisės aktų, reglamentuojančių surogatinę motinystę. Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekte pagalbinis apvaisinimas numatomas tik tarp sutuoktinių.
Todėl nenuostabu, kad alio.lt svetainėje pasirodęs įtartinas skelbimas buvo kaip mat pašalintas. „Ieškoma surogatinė mama. Sveika, iki 35 metų amžiaus, pagimdžiusi sveiką ar sveikus vaikus normaliu būdu, be Cezario pjūvio. Atlyginimas 5000 $“, - buvo rašoma jame.
Apie tai, kas yra surogatinė motinystė, kas dažniausiai tampa surogatinėmis mamomis ir kaip ši praktika reglamentuojama kitose šalyse – pokalbyje su Kauno klinikų gydytoja akušere-ginekologe dr. Egle Drejeriene.
- Pirmiausia, ar galite paaiškinti, kas yra surogatinė motinystė?
- Surogatinė motinystė – vienas nevaisingumo gydymo metodų, kai kūdikį porai išnešioja ir pagimdo „pakaitinė“arba „surogatinė“ mama. „Grynoji“ arba nėštumo surogacija yra tada, kai moteris išnešioja ir pagimdo kūdikį „genetinei“ porai, t.y., porai, kuriai reikia vaiko, ir kuri dėl tam tikrų priežasčių negali jo susilaukti. Grynosios surogacijos atveju kūdikiui pradėti naudojamos genetinių tėvų lytinės ląstelės – kiaušialąstės ir spermijai. Atlikus pagalbinį apvaisinimą laboratorijoje, sukurti embrionai perkeliami į surogatinės mamos gimdą. Taip suteikiama galimybė nėštumui vystytis.
Tokiu atveju kūdikis ir jį nešiojanti moteris genetiniais ryšiais nėra susiję, t. y., surogatinė mama nešioja genetiškai ne savo vaiką. Gimęs kūdikis teisiškai yra „genetinės“ poros vaikas.
Egzistuoja ir kita surogacijos forma, kai surogatinė mama inseminacijos į gimdą metu apvaisinama poros, norinčios vaiko, partnerio sperma. Tokiu atveju surogatinę mamą ir vaisių sieja genetinis ryšys. Dėl neapibrėžto teisinio reguliavimo duomenų apie tokios rūšies surogatinę motinystę mažai.
(Reikėtų paminėti „Senąjį testamentą“ – tarnaitės ,pagimdžiusios ponios vyro vaiką poniai „ant kelių“ faktiškai buvo surogatinės motinos).
- Lietuvoje tokia veika nėra įteisinta, o kaip kitose šalyse?
- Grynoji (IVF) surogacija leidžiama ir taikoma Didžiojoje Britanijoje ( 29 iš 113 licencijuotų klinikų), JAV, Australijoje (skirtinga teisinė reguliacija skirtingose valstijose. Laisvai leidžiama Vakarų Australijoje, Naujajame Pietų Velse, Australijos sostinės teritorijoje, tuo tarpu Pietų Australijoje, Tasmanijoje, Viktorijoje tai nėra draudžiama, bet dėl didelių apribojimų praktiškai sunkiai įmanoma). Europoje grynoji surogacija leidžiama ir taikoma Baltarusijoje, Graikijoje, Izraelyje, Kazachstane, Rusijoje. Daugumoje šalių – draudžiama (Suomijoje, Švedijoje, Danijoje Prancūzijoje, Slovėnijoje, Šveicarijoje, Italijoje irt.t.). Iš 62 pasaulio šalių paminėtų 2013 metų klausimyne apie surogaciją, 19 –oje šalių surogacija buvo leidžiama.
- Gal galite paaiškinti, kokius „už“ ir „prieš“ argumentus naudoja šios praktikos šalininkai bei priešininkai?
- Pateikiant argumentus „už“ surogatinę motinystę reikėtų paminėti medicinines priežastis, dėl kurių šis gydymo metodas gali būti taikomas. Surogatinė motinystė gali būti taikoma moterims, kurios neturi gimdos dėl įgimtos anomalijos arba po atliktos chirurginės gimdos pašalinimo operacijos. Pavyzdžiui, moterys, kurioms diagnozuotas Mayer-Rokitansky sindromas, neturi gimdos dėl įgimto sklaidos defekto, tačiau jų kiaušidžių funkcija normali. Gimda pacientėms gali būti pašalinta dėl naviko, pogimdyminio kraujavimo.
Surogatinė motinystė taip pat galėtų tikti ir tais atvejais, kai moterys patiria daugybinius pasikartojančius persileidimus arba kai gydymas pagalbiniais apvaisinimo būdais yra nesėkmingas (tai situacijos, kai į gimdą perkeliami procedūros metu sukurti geros kokybės embrionai nesiimplantuoja; po 6-8 tokių nesėkmingų procedūrų gali būti siūloma surogatinė motinystė). Dar viena grupė pacienčių, kurioms gali būti siūloma surogatinė motinystė – tai sunkiomis ligomis sergančios ligonės (inkstų, širdies), kurioms nėštumas pablogintų sveikatos būklę ir sukeltų pavojų gyvybei.
Surogatinė motinystė – kontraversiškas gydymo metodas, todėl reikalinga griežta teisinė reguliacija. Pagrindinės problemos, su kuriomis gali būti susiduriama:
ą) Surogatinė mama gali nenorėti atiduoti vaiko genetinei porai.
b) Jei gimsta nesveikas vaikas, jo gali atsisakyti ir genetinė pora, ir surogatinė mama.
c) dažnai iškyla klausimas – ar etiška mokėti surogatinei motinai už pagalbą. Jei mokėti, tai kiek?
d) Šiuo metu nėra duomenų apie vaikų, gimusių surogatinėms motinoms, ilgalaikių sveikatos bei psichologinės būklės stebėjimų rezultatų. Taip pat nėra aiški surogatinės motinystės įtaka pačios surogatinės mamos bei genetinių tėvų psichologijai.
- Kas dažniausiai tampa surogatinėmis mamomis?
- Surogatines motinas genetinės poros dažniausiai susiranda pačios. Dažnai surogatinė motinystė būna “altruistinė”. Kas tampa pakaitinėmis mamomis:
a) Giminaitės:
- sesuo – seseriai - 35%
- sesuo - brolienei– 20%
- podukra – pamotei – 5%
b) Draugė – draugei – 15%
c) Iš spec. orgnizacijos (altruistinė) – 25%.
Šiuo metu surogatinės motinystės naudojimas dėl karjeros ar socialinių priežasčių nėra pateisinamas. Galimas socialiai silpnų moterų išnaudojimas.
- Kalbant teoriškai, ar galima apeiti surogatinės motinystės draudimą Lietuvoje?
- Dėl pačios procedūros atlikimo – tai priklauso nuo pagalbinį apvaisinimą atliekančių įstaigų veiklos skaidrumo. O jei procedūra atlikta kitoje šalyje, pvz., Rusijoje, ir gimdo surogatinė mama?..Turbūt patartų geras teisininkas.
Teisinis reglamentavimas reikalingas
Išsamų pranešimą apie surogatinę motinystę parengė ir tarptautinė konferencijoje Kazachstane pristatė Klaipėdos m. pirmojo notarų biuro notaras Marius Stračkaitis. Visą tekstą galite rasti čia, o žemiau paaiškinami svarbiausi argumentai bei teisinis reguliavimas kitose šalyse.
Lietuvoje atlygintina surogacija galėtų būti prilyginta prekybai žmonėmis ir taikomos baudžiamosios atsakomybės priemonės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 147 str. „Prekyba žmonėmis“ (baudžiama laisvės atėmimu nuo 2 iki 10 metų); baudžiamojo kodekso 157 str. „Vaiko pirkimas arba pardavimas“ (baudžiama nuo 3 iki 12 metų)).
Užsienio valstybės
– Užsienio valstybėse daugiausia įstatymais yra bandoma sureguliuoti iš surogacijos kylančias problemas, susijusias su civiliniais klausimais: tėvystės nustatymu, vaiko pilietybe, įvaikinimu ir pan. Tačiau pagrindinis valstybių keliamas klausimas yra susijęs su tuo, ar surogacija turėtų būti uždrausta kaip reiškinys, prieštaraujantis gerai moralei ir visuomenėje nusistovėjusioms normoms, ar priešingai – ją reikėtų legalizuoti, sureglamentuojant su šia technologija susijusius klausimus. Akademikai sutaria vienu klausimus – šios srities palikti įstatymiškai nesureguliuotos negalima. Tokios pačios pozicijos laikosi ir teismai.
– Tose šalyse, kur surogatinė motinystė yra leidžiama, yra nustatyti du teisiniai požiūriai:
1) visos teisės į kūdikį, kurį pagimdė surogatinė motina, priklauso kūdikio genetiniams tėvams;
2) genetiniai tėvai gali būti registruoti kūdikio tėvais tik sutikus surogatiniai motinai.
– JAV dauguma valstijų turi išleidusios savo įstatymus, susijusius su surogacija, tačiau teisinis reglamentavimas varijuoja nuo visiško surogacijos draudimo ir jos kriminalizavimo iki pakankamai liberalaus požiūrio (vienose valstijose (Mičigano, Vašingtono, Kolumbijos) – griežtai uždrausta; kitose – griežtai reglamentuojama (Arkanzase, Floridoje, Ilinojuje, Nevadoje, Teksase, Jutoje, Virdžinijoje. Liberalus požiūris – Alabamoj ir Ajovoj).
– Europos Sąjunga: net 19-oje iš 28 valstybių valstybių narių nėra surogacijos sritį reglamentuojančių įstatymų (2008 m. duomenimis). Šešiose valstybėse surogacija yra uždrausta, keturiose iš jų numatyta baudžiamoji atsakomybė. Griežčiausiai už surogaciją yra baudžiama Italijoje. Italijoje šios veiklos subjektu yra pripažįstami tarpininkai, vaisingumo klinikos ir jose dirbantys gydytojai. Šiems asmenims už surogacijos procedūros organizavimą ir įgyvendinimą numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 3 mėnesių iki 6 metų ir bauda nuo 600 000 iki 1 000 000 eurų. Tarpininkai, kaip nusikalstamos veikos subjektai, yra pripažįstami ir Prancūzijoje. Vokietijoje įstatymai baudžiamąją atsakomybę numato tiems, kurie atlieka dirbtinio apvaisinimo procedūras surogatei. Vienintelėje Portugalijoje baudžiamoji atsakomybė yra numatyta ir surogatei. Nei vienos iš minėtų valstybių įstatymuose nėra konkrečiai įvardijama, kas laikoma nukentėjusiuoju pagal šią nusikalstamą veiką. Surogatinė motinystė uždrausta Austrijoje, Lenkijoje.
– Liberalus požiūris į surogaciją yra Jungtinėje Karalystėje, Graikijoje, Danijoje. Šiose šalyse yra leidžiama altruistinė surogacija, tačiau ji griežtai reglamentuota. Graikija iš šių šalių išsiskiria tuo, kad poroms, siekiančioms pasinaudoti altruistine surogacija, pirmiausia reikia gauti teismo leidimą. Toks reikalavimas įsigaliojo nuo 2002 m., siekiant geriau užtikrinti surogačių teises bei įvertinti, ar moteris sutinka tapti surogate laisva valia ir niekieno neverčiama. Graikijoje, priešingai, nei kitose valstybėse, yra numatyta ir baudžiamoji atsakomybė tiems, kurie nesilaiko Graikijos įstatymų, t.y. siekia pasinaudoti surogacija, už atlygį tarpininkauja tarp surogatės ar būsimųjų tėvų, skelbiasi už atlygį sutinkančios tapti surogatėlis.
– Altruistinė surogacija leidžiama: Australijoje, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Ispanijoje, Kanadoje, Nyderlanduose ir kai kurios JAV valstijos, Gruzijoje, Švedijoje.
– Atlygintinė surogacija leidžiama: Ukrainoje, Rusijoje, Indijoje, Čekijoje, Pietų Afrikoje.
– Belgijoje, Airijoje ir Suomijoje surogatinių motinų dalyvavimas nevaisingumo gydymui nėra sureguliuotas teisės aktais, tačiau egzistuoja praktikoje.
– Indijoje surogacija legalizuota nuo 2002 m. („reprodukcinio turizmo“ šalis). Izraelyje, kaip ir Indijoje, leidžiama bet kokios rūšies surogacija (tačiau visos surogacijos sutartys privalo būti patvirtintos teisme; sutikimas dėl surogatinės motinystės turi būti patvirtintas specialaus komiteto, susidedančio iš socialinių darbuotojų, gydytojų ir religinių veikėjų.). Izraelis – pirmoji valstybė pasaulyje, kuri valstybės lygmeniu ėmėsi reguliuoti šią prieštaringai vertinamą sritį.
– Įstatymai Armėnijoje, Kirgizijoje nustato standartus, kad surogatinės motinos neturi teisės atsisakyti atiduoti kūdikį asmenims ar susituokusioms poroms, kurie naudojo apvaisinimo technologijas ir yra sudarę susitarimą. Specialūs šių šalių įstatymai numato surogatinių motinų atsakomybę šioms pažeidus sutarties sąlygas.
