Nuo sausio tėvai, norintys leisti vaikus į darželį, privalės pateikti pažymas, kad jų vaikai paskiepyti nuo tymų, raudonukės ir poliomielito. Tačiau supermamytės Lietuvoje bei kitur Europoje juokiasi ir iš medikų, ir iš vienos didžiausių žmonijos pergalių – vakcinų, kurios, dar prieš du šimtmečius sukurtos Edwardo Jennerio ir Louis Pasteuro, išgelbėjo milijonus, o jų atsisakius iš užmaršties prikeliamos, kaip manyta, jau pergyventos ligos.
Begemotas, kuris bijojo skiepų ir pabėgęs iš gydytojo kabineto susirgo gelta, atsirado 1966 m. Tuoj po to, kai 1964-aisiais Lietuvoje buvo pradėta skiepyti nuo tymų. 1974 m. Pasaulio sveikatos organizacijai (PSO) paskelbus imunizacijos programą, maždaug 1980-aisiais Europai ir pasauliui pavyko atsisveikinti su daugeliu infekcijų, kurios iki skiepų kasmet nusinešdavo milijonus gyvybių. 2002 m. Europa išsilaisvino nuo poliomielito, panašiai beveik pavyko nugalėti tymus ir raudonukę.
Tikslą nukauti dvi pastarąsias infekcines ligas PSO tikisi įgyvendinti 2020-aisiais. Kelią susidoroti su tymais ir raudonuke pastojo antivakcininio judėjimo šalininkai: sumažėjus skiepijimo apimtims, susirgimų padaugėjo, tad tikslas likviduoti šias užkrečiamąsias ligas – nukeltas.
Šios PSO programoje išvardytos infekcinės ligos linksniuojamos ir sausį įsigaliojusiame dar ankstesnio sveikatos apsaugos ministro Vytenio Povilo Andriukaičio pasirašytame įsakyme. Pagal jį, į ikimokyklinio ugdymo įstaigas negalės pakliūti nauji vaikai, kurie nėra paskiepyti nuo tymų, raudonukės ir poliomielito. Šis reikalavimas netaikomas, jei vaikas negali būti skiepijamas dėl tam tikros sveikatos būklės.
„Todėl šis įsakymas nėra kategoriškas, absoliutus. Yra tam tikrų išlygų“, – sako sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė, kuri, nors ir kaip įkalbinėta nevyriausybinių organizacijų, šiam įsakymui kelio neužkirto.
Gyvybę išgelbėjo slapta nuo tėvų
Neigiantieji skiepus savamoksliai, saugantys nuo vakcinų savo vaikus, mojuoja, jų įsitikinimu, pritrenkiančiais, internete rastais tyrimais, cituoja „garsius Rusijos mokslininkus“ ir nemirksėdami vardija rykštes, kurias sukelia vakcinos: nuo alergijos visiems maisto produktams iki autizmo ar neįgalumo.
Kitoje pusėje – medikai, uoliai bandantys aiškinti, pagrįsti, įrodyti teiginius apie vakcinas mokslo argumentais. Jie skėsčioja rankomis ir prisipažįsta besijaučiantys lyg ringe, kuriame kovoja balerina ir boksininkas. Dalies tėvų nejaudina nei mokslo sukurtos žinios, nei medicininio išsilavinimo neturintiems suvokiami palyginimai, kad gyvename ne uždaroje gentyje, kurioje nėra ligų bent jau tol, kol nėra atvykėlio, nes nėra ir imuniteto.
45 metų praktikos turintis Lietuvos infektologų draugijos vicepirmininkas prof. Alvydas Laiškonis prisimena maždaug XX a. 8-ojo dešimtmečio atvejį, kai jis drauge su dar dviem medikais išgelbėjo vaikui gyvybę. Tąkart jie pasipriešino tėvams ir slapta perpylė vaikui kraują, nors tėvai, priklausantys sektai, dėl religinių įsitikinimų iškart perspėjo šios procedūros neatlikti.
Kaip tikina specialistai, antivakcininis judėjimas Europoje pirmiausia atsirado būtent religinėse bendruomenėse, vėliau plito ir šiaip tarp savito gyvenimo būdo šalininkų.
Dalis skeptiškai vertinančiųjų vakcinas pateikia ir kitą argumentą – esą kam skiepytis nuo ligų, kurios liko užmarštyje, praėjusiame neišsivysčiusios medicinos amžiuje. Tačiau dėl skirtingo požiūrio ar priežasčių sumažėjusios skiepijimo apimtys būtent ir lėmė kai kurių infekcijų sugrįžimą, protrūkius.
Pavyzdžiui, tymai, su kuriais Europa lyg ir susidorojo, PSO duomenimis, pernai kas 13 valandų pasaulyje nusinešė po gyvybę. Iki 1980 m., kol pasaulyje masiškai buvo imta skiepyti nuo šios ligos, dėl tymų kasmet mirdavo 2,6 mln. žmonių.
Vilniuje susirgimų tymais nuo 2002-ųjų nebuvo registruojama keliolika metų. Tačiau 2013-aisiais kilo šios ligos protrūkis, buvo užfiksuoti 35 tymų atvejai, 34 iš jų – Vilniaus apskrityje. Negalutiniais duomenimis, pernai Lietuvoje užregistruota 50 tymų atvejų. Pagal susirgimų gausą Lietuva Europoje – devinta tarp šalių, kuriose pernai būta susirgimų tymais. Vengrijoje, kur skiepai privalomi norint ateiti į kolektyvą, nebuvo užfiksuota nė vieno tymų atvejo.
Sveikatos apsaugos ministrė primena, kad tam tikrų skiepų reikalavimai yra įprasta daugelio Europos valstybių praktika. Štai 2010 m. atliktas tyrimas, kuriame, be 27 ES šalių, dalyvavo Norvegija ir Islandija, rodo, kad bent vienos vakcinos skiepai buvo privalomi 14 šalių, 12 šalių privaloma skiepyti nuo poliomielito, o reikalavimą skiepyti nuo tymų ir raudonukės taikė 8 šalys. Visi šie skiepijimai vaikams privalomi 4 šalyse – Vengrijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ir Kroatijoje.
Į darželį – tik paskiepyti vaikai
Sausio 1-ąją įsigaliojusiu įsakymu pasipiktinę tėvai atšauna, kad vaikai yra diskriminuojami, atimama jų teisė į mokslą, ir klausia, kokią ugdymo alternatyvą turi neskiepyti vaikai. O ministrė nukerta pozicijos nekeisianti, nes prioritetas – vaikų sveikata.
„Kai kurios nevyriausybinės organizacijos kelia klausimą, kad bus pažeista vaiko teisė į ugdymą. Penkerius metus dirbusi vaiko teisių apsaugos kontroliere, sakyčiau, kad svarbiausia yra vaiko teisė į sveikatą. Jei nepaskiepytas vaikas susirgs viena iš šių infekcinių ligų, jis gali likti neįgalus, gali neišgyventi, juk tokių pavyzdžių Europoje yra, – įspėja R.Šalaševičiūtė. – Jei tėvai principingai nusistatę prieš skiepus, vaiko ugdymą gali patikėti auklei, kitam žmogui, kuris tai padarytų geriausiai. Tačiau jei nepaskiepytas vaikas lankys darželį, jis susirgs ir užkrės kitus vaikus, neskiepytus dėl kontraindikacijų. Mano pozicija tokia ir aš jos nekeisiu, nebent tam nepritartų Seimas ar Vyriausybė.“
Medikai tokiu sprendimu džiaugiasi, bet priduria, kad jis galėjo būti priimtas gerokai anksčiau. Be to, dalis medikų tikisi, kad jį lydės ir priemonės, numatančios tėvų atsakomybę už tai, kad šie atsisako skiepyti vaikus. Apie atsakomybę, net baudžiamąją, buvo daug kalbama 2012 m., kai mirus kūdikiui po daugiau nei metus trukusio tyrimo paaiškėjo, kad jis mirė nuo kokliušo, nuo kurio skiepytas nebuvo, nes tam prieštaravo jo mama.
R.Šalaševičiūtė, primena, kad netrukus dėl tėvams numatomos administracinės atsakomybės atsisakant skiepyti vaikus – iki 115 eurų baudos – svarstys Vyriausybė.
Ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovų asociacijos prezidentė ir Vilniaus darželio-mokyklos „Dainorėliai“ direktorė Liucija Milašauskienė sako, kad kol neprasidėjo priėmimas naujiems mokslo metams, dar anksti prognozuoti, kaip reaguos vaikų skiepyti neketinantys, bet vietos darželyje norintys tėvai. „Bet šio nutarimo reikėjo – keliaujame, migruojame, daug ligų galime parsivežti, – sako direktorė. – Juolab kad iki nepriklausomybės atgavimo darželyje turėjome specialistų, kurie skiepijo vaikus pagal grafiką, slaugių, kurios juos apžiūrėdavo.“
Skiepai – žemiau rekomenduojamos ribos
Pernai nuo tymų ir raudonukės buvo paskiepyta 93,4 proc. vaikų (1,6 proc. mažiau, nei turėtų būti). Bet dar 2008-aisiais Lietuvos rezultatą buvo galima laikyti pavyzdiniu: 97 proc. vakcina nuo tymų, raudonukės ir epideminio parotito paskiepytų vaikų.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) Imunoprofilaktikos skyriaus vedėja gydytoja epidemiologė Daiva Razmuvienė sako, nemažai neskiepytų vaikų yra ne tik nacionaliniu lygiu: apskrityse ir savivaldybėse skiepijimo apimtys dar mažesnės nei šalies vidurkis: „Todėl įsakymas, kad norintys lankyti darželius vaikai turi būti paskiepyti nuo tymų, raudonukės ir poliomielito, įsigaliojo labai laiku. Toks reikalavimas yra būtinas norint suvaldyti infekcijas.“
D.Razmuvienė primena, kad neigiamas lūžis dalies tėvų sąmonėje įvyko 2009-aisiais, kai kilus gripo pandemijai viešojoje erdvėje pasklido daug negatyvios informacijos apie skiepus ir dalis žmonių nusistatė prieš bet kokius skiepus, ne tik saugančius nuo gripo. Būtent šiuos metus galima laikyti atskaitos tašku, kai dalis visuomenės ėmė neigti bet kokių skiepų naudą. Iki pirmojo tymų protrūkio Vilniuje laukti reikėjo ketverius metus.
„Būtent vakcinos padaro, kad žmonės neserga, o tada dalis jų ima galvoti, kam skiepytis, jei ligos nėra. Dėl tokio požiūrio po 11 metų pertraukos Vilniuje turėjome tymų protrūkį, prasidėjusį šeimoje. Kai susirgo pirmas vaikas, mama puolė skiepyti kitas atžalas, bet laikas, kad vakcina suveiktų, buvo per trumpas, tad visi šeimos vaikai susirgo. Medikams, nors ir sunkiai, pavyko juos išgelbėti. Tymų virusas yra lakus, neturint imuniteto tikimybė juo užsikrėsti lygi 100 proc. Be to, jis plinta labai greitai: gali atkeliauti iš kitoje patalpoje esančio užsikrėtusio žmogaus per ventiliacijos angą“, – komentuoja Vilniaus visuomenės sveikatos centro Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus vedėjo pavaduotoja Biruta Zdanevičienė.
Ligos, jei nuo jų nesisaugoma vakcinomis, gali grįžti. Ne veltui PSO iškėlė siekiamybę 2018–2020 m. likviduoti raudonukę ir tymus, kaip dar 2002-aisiais pavyko nugalėti poliomielitą, kai Europoje buvo užregistruotas paskutinis šios ligos atvejis. Tačiau visiškai saugūs jaustis negalime: rizika parsivežti šios infekcijos sukėlėją išlieka, nes Afganistane, Pakistane vis dar registruojamas laukinio poliomielito virusas, šiose šalyse susirgimo atvejai dažni, o skiepijimo apimtys mažos.
„Tai galioja kalbant ir apie raudonukę, tymus. Europoje nebuvo registruojama šių ligų atvejų, kol prieš aštuonerius metus tapo madinga neskiepyti vaikų dėl religinių ar kitokių įsitikinimų. Nepaskiepytų vaikų daugėjant, susirgimus tymais imta registruoti dešimtimis tūkstančių, tarp jų yra ir mirties atvejų. 90 proc. susirgusiųjų, nepriklausomai nuo amžiaus, nebuvo paskiepyti nuo šių užkrečiamųjų ligų nei vaikystėje, nei vėliau. Taigi nutraukiant skiepus, kai nepasiekiama 95 proc. (tokios skiepijimosi apimtys gali suvaldyti tymų plitimą) paskiepytų gyventojų riba, sergamumas pakyla, atsiranda ligos protrūkių ir mirties atvejų“, – kaip iš užmaršties pavyko prikelti kai kurias ligas, paaiškina D.Razmuvienė.
Jos teigimu, Lietuvoje tėvų, kurie žūtbūt vengia skiepų, yra gal 1 proc. Nepaisant to, kad tokių tėvų nėra daug, jie remiasi vien tik išankstinėmis nuostatomis ir jų nejaudina jokie mokslu paremti argumentai.
Tiesa, patys skiepų neigėjai nuo 1998 m. turėjo vieną moksliniu argumentu laikytą publikaciją iš rimto Jungtinės Karalystės mokslinio žurnalo „Lancet“, kurioje dr. Andrew Wakefieldas pateikė tyrimo duomenis, esą vakcina nuo tymų, raudonukės ir autizmas yra susiję. Vėliau atlikus tyrimus, kurių metu buvo stebima daug skirtingų duomenų vaikų, šio gydytojo, beje, gastroenterologo, o ne imunologo ar epidemiologo, išvados buvo išdėtos į šuns dienas. Žinoma, klaidingų teiginių paneigimas visuomenėje nesulaukė tokio atgarsio, kokį sukėlė pirminės tyrimo išvados.
„Gydytojų kompetencija yra skirtinga: kardiologas negali operuoti apendicito, taigi ir gastroenterologas neišmano epidemiologo, imunologo srities. Tad banalūs teiginiai „skaičiau mediko straipsnį“ dar nieko nereiškia, – apie „Lancet“ publikuoto straipsnio žalą ir nekritišką požiūrį į įvairiausią abejotiną informaciją kalba D.Razmuvienė.
Argumentų prieš skiepus nėra
Specialistai, paprašyti bent vieno argumento, esančio „arti tiesos“, kodėl būtų galima neskiepyti vaiko, tokio neranda. Žinoma, nebent naujagimio medicininė būklė neleistų to daryti, bet tokių atvejų pasitaiko nedaug.
O štai komplikacijos, kuriomis antivakcininio judėjimo šalininkai gąsdina visuomenę, iš viso neegzistuoja. Specialistų teigimu, pasireiškia nebent vietinio ar bendro pobūdžio reakcija į skiepą. ULAC atstovė gydytoja epidemiologė D.Razmuvienė pateikia tokių reakcijų skaičių, tiksliau, prieš jį pateikiant reikia parašyti tris nulius – 0,001 proc., nes iš 800 tūkst. skiepų dūrių, kasmet Lietuvoje atliekamų vaikams ir suaugusiesiems, būna 60 povakcininių reakcijų.
„Nenoras skiepyti vaikus yra egoistinis tėvų sprendimas, – nukerta D.Razmuvienė. – Povakcininių reakcijų yra šitiek nedaug, nes kol vakcina patenka į žmogaus organizmą, klinikiniai jos tyrimai trunka metų metus. Kiekviena vakcina yra biologinis preparatas, kuris, kaip ir vaistai, turi pereiti įvairias tikrinimo stadijas – nuo gamybos iki patekimo į rinką. Įvairiausios komisijos, mokslo ekspertai jį tiria, stebi reakcijas – tai ištisas mokslas. Bet pasisakantieji prieš skiepus sako kad vakcinos netiriamos, tiriami tik vaistai. Ir kaip paneigti tokį teiginį, jei tai žmonių įsitikinimas?“
„Mamos aktyvios, bet kai paskaitai jų diskusijas interneto forumuose, darosi liūdna. Kažkodėl žmonės linkę klausyti kaimynų, internautų, bet nepasitiki moksliniais straipsniais, kuriuose nėra nurodyta atvejų, ligų, kurias būtų sukėlusi vakcina. Tačiau visuomenėje gajūs mitai. Tikinčiųjų bendruomenės, sugalvojusios „sveiką“ gyvenimo būdą be vakcinų ir vaistų, atsirado Prancūzijoje ir Nyderlanduose, ten pirmiausia ir ėmė kilti tymų protrūkiai“, – iš kur Europoje kilęs skiepų neigimas pasiekė Lietuvą, pasakoja B.Zdanevičienė.
Medikai negali suprasti, kaip tėvai, norintys savo vaikams viso, kas geriausia, prisiima atsakomybę atsisakyti juos skiepyti bendraisiais skiepais, kurie, nors ir rekomenduojami, daugelyje valstybių yra privalomi. Jau nekalbant apie galimą medicininę būklę, vakcinų atsisakymas gali padaryti vaikams meškos paslaugą ir kitose srityse. Štai ULAC gydytoja D.Razmuvienė pasakoja sulaukusi skambučio iš vaikino, kuris negali pradėti studijuoti universitete JAV, nes ten privaloma pateikti įrodymus apie skiepus nuo tam tikrų užkrečiamųjų ligų. Tėvai jaunuolį, kol jis buvo dar vaikas, skiepyti atsisakė, o dabar tam tikriems skiepams jau per vėlu.
„Labai sudėtinga, kai tėvai sprendžia už vaiką, tai yra įsikišimas. Panašiai nutinka ir dėl mitybos, kai subrendę, normaliai maitinęsi tėvai nusprendžia, kad jų vaikui nebereikia mėsos, nes ji neva nesveika, ir neužtikrina visavertės vaiko mitybos. Tėvų išmonė, kad jų vaikas nevalgys mėsos ar nesiskiepys, atrodo labai nerimtai“, – palygina B.Zdanevičienė.
Dalis tėvų „saugo“ vaikus nuo skiepų, o štai PSO pasauliniame 2011–2020 m. vakcinacijos veiksmų plane primena, kad skiepai yra ir turi būti pripažįstami ne tik kaip esminė žmogaus teisės į sveikatos priežiūrą dalis, bet ir kaip asmens, visuomenės ir valdžios pareiga, nes būtent skiepai kasmet padeda išvengti 2,5 mln. žmonių mirčių. n
