Švino vandenyje 250 kartų mažiau, nei leidžiama
Anot L. Gruzdienės, švinas yra pavojinga medžiaga ir yra daug jo junginių, kurie gali būti grėsmingi tiek vaikų, tiek suaugusiųjų sveikatai. „Apsinuodijimas švinu gali būti ir ūminis, ir lėtinis. [...] Tačiau Lietuvoje didelės apsinuodijimo švinu problemos neturime – gyvename gana švarioje aplinkoje, neturime ypač didelių pramonės objektų, kurie sukurtų didelę taršą“, – LRT RADIJUI sako L. Gruzdytė.
Jai antrina ir K. Kadūnas. Jo tvirtinimu, pagal švino kiekį dirvožemyje ir vandenyje Lietuva atitinka visus Europos Sąjungos (ES) pateikiamus reikalavimus.
„Miestų rajonuose, kur veikia pramonės įmonės, dirvožemyje švino yra 50–150 mg/kg, tačiau nustatyti normatyvai – ribinės vertės – taikomos gyvenamajai zonai – 80 mg/kg. Mažesnė nei ši švino koncentracija dirvožemyje yra nepavojinga sveikatai. Geriamajame vandenyje iš čiaupo pagal europinius standartus leidžiama iki 25 µg/l. Mūsų vandenyje šis kiekis neviršija 0,1 µg/l“, – vardija K. Kadūnas.
Anot specialisto, kadangi švino naudojimas yra smarkiai apribotas (jis nebenaudojamas dažuose, degaluose ir kitur), švino poveikis tėra likęs iš senų laikų, kai švinas vis dėlto buvo naudojamas plačiai. Dėl šios priežasties dabar švino kiekiai dažniausiai neviršija reikalavimų.
Gali sukelti silpnaprotystę
Pasak L. Gruzdytės, pastaruoju metu dedama daug pastangų, kad mūsų aplinka būtų švaresnė, todėl per pastarąjį dešimtmetį, gydytojos žiniomis, Lietuvoje nebuvo užfiksuotas nė vienas vaiko apsinuodijimas švinu. Medikės tvirtinimu, šiuo sunkiuoju metalu dažniau apsinuodija suaugusieji, kurių darbas tiesiogiai susijęs su švinu ar jo junginiais, pavyzdžiui, dirbančių keramikos, metalurgijos, krištolo pramonės srityse.
Didesnė grėsmė apsinuodyti kyla ten, kur yra tiesioginis kontaktas su švinu ar jo junginiais, pabrėžia L. Gruzdytė ir priduria, kad, nors kasdienėje aplinkoje švino ir jo junginių aptinkama nedažnai, prevencinių priemonių vis tiek reikėtų imtis, nes šis apsinuodijimas yra gana klastingas – nėra lengva jį atpažinti.
„Vaikams tai paprastai pasireiškia kraujodaros sutrikimais: mažakraujyste, kraujo pokyčiais. Tai diagnozuojama laboratoriškai. Taip pat tai pasireiškia raidos atsilikimu. Smegenys vystosi labai greitai, o švinas galvos smegenis veikia tiesiogiai. Vaiko, apsinuodijusio švinu, raida iš tiesų sulėtėtų. Tai priklauso nuo to, kokiame amžiaus tarpsnyje įvyko apsinuodijimas ir koks jo sunkumas. Poveikis negrįžtamas. Problema opi, nes apsinuodijusiam vaikučiui gali išsivystyti silpnaprotystė“, – sako L. Gruzdytė.
Svarbu atkreipti dėmesį į žaislų kilmės šalį
Specialistės tvirtinimu, vaikai gali apsinuodyti, jei namuose yra senais dažais dažytos grindys ar sienos – jie gali prisikvėpuoti dulkių su švinu ar praryti dažų atplaišų. „Jei pastate yra senų dažų, reikia atkreipti dėmesį, kad jie nesiluptų, nebyrėtų, kad vaikas jų nenukrapštytų, nedėtų į burną. Jei tokiais dažais dažytos grindys, reikėtų tas grindis dažniau plauti drėgnu būdu, kad jos nedulkėtų, kad vaikas, kuris yra arti žemės, neprisikvėpuotų švino dulkių. Tai – bendrosios priemonės“, – pataria medikė.
Anot jo, taip pat reikėtų stengtis, kad statybų metu vaikai nebūtų šalia, ypač jei renovuojami tikrai seni pastatai. Reikėtų pasirūpinti, kad vaikai nekvėpuotų statybinėmis dulkėmis, nebūtų prie statybinių atliekų. Be to, L. Gruzdytė siūlo skirti didesnį dėmesį ir vaikiškų žaislų kilmės šalims.
„Reikia stengtis įsigyti žaislus, kurie yra sertifikuoti, patvirtinti ir tikrai saugūs vaikams“, – tikina specialistė ir aiškina, kad Lietuvoje ir apskritai visoje ES gaminami saugūs žaislai, tačiau iš Kinijos ar trečiųjų šalių gali būti įvežami žaislai, pagaminti su švino junginiais ar kitomis kenksmingomis medžiagomis.
Riziką patiria ir suaugusieji
L. Gruzdytės tvirtinimu, nedidelė tikimybė apsinuodyti švinu kasdienėje aplinkoje kyla ir suaugusiesiems, nedirbantiems anksčiau minėtose srityse. Jos pastebėjimu, kai kurie žmonės, semdami vandenį iš šulinio, prie kibiro dažnai prikabina svarmenį, kad kibiras greičiau nuskęstų. Pasak medikės, pakenkti sveikatai gali ne tik švino svarmenys, nes bet kuris metalas gali reaguoti su vandeniu. Tikimybę apsinuodyti galima sumažinti nelaikant kibiro vandenyje.
„Svareliai, pagaminti iš švino, laikomi rankose ar naudojami žvejų, tikrai nieko blogo nepadarys. Tačiau savo veiksmus reikėtų permąstyti tiems, kurie namuose daro savadarbius švino svarelius, – apie kitą apsinuodijimo būdą perspėja L. Gruzdytė. – Lydomas švinas garuoja. Tokiu būdu atsiranda kontaktas ir tikrai galima apsinuodyti – prisikvėpuoti. Per plaučius švinas rezorbuojamas gerai ir tai gali sukelti apsinuodijimą. Švinas, laikomas rankose, per odą tikrai nieko bloga nepadarys.“
Jeigu į organizmą švino vis dėlto patenka, jis gali būti natūraliai pašalintas su šlapimu, prakaitu ar motinos pienu, tačiau tai organizmas daro labai pamažu, todėl ūmiai apsinuodijus būtina kreiptis į medikus. „Jei diagnozuotas apsinuodijimas, yra vaistų, kurie paspartina sunkiųjų metalų arba apskritai metalų šalinimą iš organizmo. Tačiau šis gydymo būdas nenaudojamas profilaktiškai ar esant lengvam apsinuodijimui, nes vaistai šalina [...] ir žmogaus organizmui reikalingus metalus“, – aiškina L. Gruzdytė.
