„Esu sukūrusi šeimą. Su vyru Giedriumi ir pustrečių metų dukrele gyvename vienoje Kanarų salų – Fuerteventuroje. Gyvenome ramų, paprastą gyvenimą – svajojome, kūrėme ateities planus kaip ir daugelis kitų šeimų. Kol netikėta žinia apie ligą visa tai sugriovė“, - pasakojimą pradeda 35-erių moteris, kilusi iš Ignalinos rajono.
Visada rūpinosi sveikata
„Be reikalo ligų neieškojau, tačiau profilaktiškai tikrinausi gana dažnai. Kadangi labai gerai pažįstu savo kūną ir jo siunčiamus signalus, pirmąkart sunerimau vos gimus dukrelei. Praėjus keturiems mėnesiams po gimdymo man buvo diagnozuotas gimdos uždegimas. Jį „nugesino“ lašelinėmis.
Pamenu, gydytojas paklausė, ar žinau, jog turiu įgimtą gimdos kaklelio ektopiją. Atsakiau žinanti, tuo mūsų pokalbis ir baigėsi. Skaudžiausia tai, kad nebuvo jokio pokalbio apie prevencines priemones, galinčias užkirsti kelią šiai baisiai ligai. Žinau, kad yra gimdos kaklelio ikivėžiniai pakitimai ir juos galima stebėti, gydyti ir neleisti išsivystyti augliui. Nebuvo pokalbio nei apie žaizdeles, dažnesnį jų stebėjimą, jokių patarimų!“, - piktinosi moteris.
Nors, pasak gydytojų, Audronė buvo sveika, karts nuo karto išlįsdavo vis nauji negalavimai.
„Intuicija vertė judėti į priekį, ieškoti ligos, keisti gydytojus – juk tokie negalavimai iš niekur neatsiranda. Pavyzdžiui, grįžus po vasaros atostogų ramybės nedavė gausus naktinis prakaitavimas, nepaaiškinamai didelis nuovargis, silpnumas, svorio kaita. Pasirodžius kraujui, supratau, kad situacija daug rimtesnė“, - vis didėjantį nerimą mena pašnekovė.
Ligą aptiko Ispanijoje
„Papasakojau naujiems gydytojams savo simptomus, buvo padaryti reikalingi tyrimai, paimta biopsija, kuri ir pateikė taip ilgai ieškotą atsakymą – gimdos kaklelio vėžys. Neverkiau, tik sustingau ir pagalvojau, kad intuicija manęs visgi neapgavo“, - atsidūsta Audronė.
Gydytojai bandė ramintis moterį – vėžys (nors ir agresyvus) dar tik tarp pirmos ir antros stadijos, kontroliuojamas, gali būti net išgydomas.
„Nuo tada prasidėjęs pragaras tęsiasi iki šiol. Iškentėjau 6 valandų operaciją, kurios metu pašalinti sritiniai limfmazgiai, pusantro mėnesio švitinimą, atlaikiau šešias chemoterapijas ir dar keturias brachiterapijas, po kurių jau maniau nebeatsitiesianti“, - pripažįsta Audronė.
„Artimųjų ir draugų pagalba ir savo valia moteris pakilo iš ligos, tačiau labai greitai liga smogė antrąkart – ėmė kartotis tie patys simptomai. Pranešus gydytojui buvo atlikti įvairiausi tyrimai, kurie patvirtino baisiausias prognozes – vėžys metastazavosi į kepenis ir plaučius, pasiekta ketvirta stadija. Išgyvenau baisiausių jausmų gamą – išgąstį, nerimą, baimę dėl ateities, dėl dukrelės. Ką ji tokia mažytė darys be mamos?“, - klausia Audronė ir pripažįsta, kad šiandien ji atsakymo į šį klausimą dar neturi.
„Stengiuosi tvardytis, dukrelei nerodyti emocijų, bet ji, atrodo, viską supranta – mato, kad dažnai guliu, nebesu tokia, kokia buvau anksčiau. Ji atneša man gydančio vandens, pieštuku it adata gydo pilvą. Žiūriu į mažylės akis ir tik galiu įsivaizduoti, kaip ji atrodys užaugusi“, - sako pašnekovė.
Išlieka tik stipriausi
Šiuo metu tęsiamas gydymas. Numatytos šešios chemoterapijos. Gydytojai teigia, kad po trečiosios bus aiškiau, kuria kryptimi pasuks liga ir kokio gydymo griebtis. Labai svarbu sustabdyti metastazių dauginimąsi.
„Gyvenom, dirbom, planavom ateitį ir tik išgirdęs tokią diagnozę pajunti egzistencijos trapumą, savo laikinumą. Onkologinė liga – tai ribinis patyrimas, kuris didele jėga išmeta tave iš kasdienybės, prikausto dėmesį prie būties, artimųjų. Diagnozė sukrečia patį žmogų ir ji neperteikiama jokia empatija. Visą gyvenimą buvau smalsi, neramios prigimties, norėjau patirti, pamatyti, pažinti. Dabar negaliu šio laikotarpio pavadinti gyvenimu. Aš egzistuoju. Netekau daug fizinių jėgų, sutriko absoliučiai viskas“, - atvirai dėsto moteris.
Jos teigimu, ji nebesanti pilnavertis žmogus, jai reikalinga nuolatinė pagalba – dreba rankos, kojos.
„Fiziškai esu priklausoma nuo kitų žmonių ir tai mane liūdina, nes ne tik tau sunku, tačiau ir kitus žmones įkalinti, padarai nelaisvus. Dėl to griaužia sąžinė. Diagnozė nuskambėjo ne tik man, bet ir mano šeimai, artimiesiems. Vilties sparnus tik jie ir teaugina. Todėl stengiuosi nepasiduoti ir laikytis. Juk gyvenimas – džiunglės ir išlieka tik stipriausi. Tikiuosi, būsiu ta stipriąja“, - viliasi Audronė.
Gydytoja: įprastai liga progresuoja lėtai
Anot medikų, lyginant su kitomis onkoginekologinėmis ligomis, gimdos kaklelio vėžys yra mažiausiai fatališka liga. Kauno klinikų Onkoginekologijos sektoriaus vadovė prof. dr. Daiva Vaitkienė DELFI sakė, kad aprašytos moters istorija yra išties liūdna, tačiau, deja, nelabai reta.
„Būtų gerai, jei ligą lydėtų speficiniai simptomai, deja, ankstyvųjų gimdos kaklelio vėžio simptomų visiškai nėra.
Todėl kalbant apie šią ligą didžiausią dėmesį reikėtų skirti gimdos kaklelio prevencinei programai, tyrimams, kurie padėtų rasti ligos užuomazgas, kol jų dar nemato nei paciento, nei gydytojo akis. Iš pradžių pokyčiai yra mikroskopiniai, todėl ir yra taikomas gimdos kaklelio citologinis tyrimas. Kasmet atsiranda ir dar tikslesnių tyrimų, kurie nėra tinkami visuotinei patikrai dėl aukštos kainos, tačiau jie yra net tikslesni už minėtą citologinį tyrimą. Pasaulyje geriausi specialistai ieško kuo tikslesnių patikros metodų, kurie padėtų aptikti ikivėžinius pakitimus dar anksčiau“, - sako D. Vaitkienė.
Bėda ta, kad įprastinio citologinio tyrimo (PAP) ne visada pakanka. Dažnas gimdos kaklelio vėžio atvejis nustatomas moterims, kurios jau buvo šiuo tyrimu ir rezultatas buvo neigiamas.
„Pagrindinis rizikos veiksnys – žmogaus papilomos virusas. Ankstyvoji prevencija susijusi tiek su šio viruso išvengimu – skiepai, jei įmanoma (rizika susirgti gimdos kaklelio vėžiu sumažėja apie 70 proc.) - bei savalaike diagnostika. Laboratoriniais metodais aptikus žmogaus papilomos virusą mes aptinkame ne ligą, o stiprų rizikos veiksnį, kuris gydytojus paskatina moterį stebėti daug įdėmiau. Todėl moterys turėtų žinoti tiek apie įprastinį citologinį, tiek apie brangesnius, mažiau prieinamus, tačiau tikslesnius tyrimus“, - patarė gydytoja onkoginekologė.
Paklausta, kodėl, jos manymu, pirmieji Audronės simptomai nepadėjo aptikti ligos, D. Vaitkienė pripažino, kad vien jų nepakako.
„Tokie nusiskundimai tik parodo, kad žmogaus organizmui kažkas yra negerai, tačiau tiesioginio priežastinio ryšio su gimdos kaklelio vėžiu jie neturi. Jie tik privertė moterį ieškoti savo prastos savijautos priežasčių, tačiau jie lygiai taip pat galėjo neturėti jokio ryšio su gimdos kaklelio vėžiu.
Akivaizdūs vėlesni simptomai yra akivaizdūs kontaktiniai kraujavimai – kraujo pasirodymas po lytinių santykių, ginekologinės apžiūros, prisilietus prie gimdos kaklelio. Taip pat ligą gali išduoti kraujavimas ne mėnesinių ciklo metu, gausios mėnesinės. Kai liga pažengia dar daugiau ir prasideda audinio griuvimas, atsiranda nemalonaus kvapo, gausios, vandeningos išskyros. Kai liga perauga į gretimus organus, gali atsirasti šlapinimosi, tuštinimosi sutrikimai, netgi susidaro fistulės – pro makštį gali pradėti tekėti šlapimas arba išmatos. Tačiau pastarieji požymiai būdingi tik ketvirtai stadijai“, - aiškino specialistė.
Gimdos kaklelio vėžio pacienčių išgyvenamumas matuojamas kaip ir kitų onkologinių pacientų – atsižvelgiant į ligos stadiją bei agresyvumą.
„Medicininėje statistikoje onkologinių ligonių išgyvenamumas matuojamas 5 metų laikotarpyje. Mikroinvazinės ligos atveju, kai ligą (vos kelių milimetrų) aptinkame operuodami kaklelį, 5 metų išgyvenamumas yra šimtaprocentinis. Vėliau, su kiekviena stadija išgyvenimas mažėja. Jis priklauso ir nuo histologinio tyrimo tipo – yra ne viena gimdos kaklelio vėžio rūšių. Vieni jautresni, kiti mažiau imlūs gydymui.
Gydymas yra – situacija nėra beviltiška. Diagnozavus ligą, nesvarbu, kokios stadijos ji bebūtų, taikomas skirtingas gydymas. Pavyzdžiui, ankstyvosios stadijos vėžys yra operuojamas. Jei liga apima ir gretimus organus, chirurginis gydymas įmanomas, tačiau dažnai nerekomenduojamas. Po to vis vien prireikia spindulinio arba chemo-spindulinio gydymo. Gali būti taikomas ir vien spindulinis gydymas“, - vardijo D. Vaitkienė, pridurdama, kad gydymas parenkamas atsižvelgiant ir į pacientės amžių, būklę, kitas ligas.
Gydytojos teigimu, tai, kas vyksta A. Kietienės organizme yra kiek neįprasta, mat gimdos kaklelio vėžys įprastai yra ganėtinai lėta liga.
„Dėl to ir patikra finansuojama kas trejus metus – traktuojama, kad jei netyčia citologiniame tyrime ir nepastebėsi ikivėžinių pakitimų, per trejus metus didžioji drama neįvyks. Tai parodė daugiametė klinikinė praktika, tačiau iš visų taisyklių būna išimčių. Kartais diagnozuojamos labai agresyvios histologinės formos (kurių yra mažiau nei 5 proc. visų atvejų), bet jos ligą labai paspartina. Didžioji dalis (apie 90 proc.) visų gimdos kaklelio vėžių vystosi ne savaitėmis ar mėnesiais, o metų metais. Nuo ikivėžinės būklės pradžios iki vėžio atsiradimo prireikia ir 10 ar 15 metų“, - sakė Kauno klinikų specialistė.
Lietuvoje jau dešimtmetį veikia gimdos kaklelio vėžio prevencijos programa, kurios metu 25-60 amžiaus moterys yra kviečiamos išsitirti įprastiniu citologiniu PAP tyrimu. Gydytojos teigimu, moterys neretai ir pasidaro tyrimus, tačiau nepaskambina pasidomėti rezultatais.
„Šioje gradinėje labai daug trukdžių. Jei moterys tikrinasi, jos turi susižinoti tyrimų rezultatus. Dar geriau, turėti tyrimų kopijas, kai einama ir pas kitus gydytojus. Nors vėžio ir nėra, gali būti 10-15 skirtingų atsakymų, padėsiančių kitam specialistui įžvelgti daug daugiau.
Imunocitocheminiai tyrimai geba diferencijuoti ląstelių pokyčius – ar jie linkę išnykti ateityje ar pasuks onkogenezės keliu ir bus agresyvūs. Mokslas juda į priekį ir tikėkimės, kad jei išnaudosime visas jo galimybes, iki minimumo galima sumažinti aukų skaičių“, - vylėsi gydytoja.
Prašo pagalbos
Audronei reikalingi vaistai užsakyti Amerikoje. Po pirmųjų trijų chemoterapijos kursų bus apsispręsta, kur moterį operuos - Lietuvoje ar užsienyje. Kiekviena dienai nusilpusiai moteris yra iššūkis, tad šeima prašo galinčių prisidėti finansiškai kiek palengvinti piniginius sunkumus. Norinčius ir galinčius tai padaryti kviečiami susiekti su A. Kietiene tiesiogiai ČIA.
