Tai pirmasis šiais metais užregistruotas tuliaremijos atvejis Kauno apskrityje. Manoma, kad Kauno miesto gyventoja šia liga užsikrėtė, įkandus galimai infekuotam tuliaremijos sukėlėju kraujasiurbiui vabzdžiui – sparvai, viešint kolektyviniame sode, esančiame Kauno rajone.
Ši liga paplitusi visame Šiaurės pusrutulyje, išskyrus Jungtinę Karalystę. Lietuvoje nuo 2006 m. vidutiniškai kasmet registuojama po 1 – 2 šios ligos atvejus, tačiau per pastaruosius trejus metus šalyje buvo diagnozuojami 3 – 4 tuliaremijos atvejai.
Tuliaremija yra ūmi gamtinė židininė zoonozė (gyvūnų pernešama liga), kurią sukelia bakterija Francisella tularensis. Infekciją gali platinti daugiau nei šimtas rūšių gyvūnų, paukščių, roplių ir nariuotakojų. Žmogus gali užsikrėsti per tiesioginį kontaktą su graužikais ir jų išskyromis arba per užkrėstą aplinką (šieną, šiaudus, grūdus, dirvožemį, atvirus vandens šaltinius), įkvepiant ar nuryjant bakterijų, rečiau – įkandus erkėms, uodams, sparvoms ir kitiems kraujasiurbiams nariuotakojams. Dažniausiai žmogus užsikrečia sukėlėjui pakliuvus per odą ir gleivines. Žmogus nuo žmogaus šia liga neužsikrečia.
Dažniausiai susirgimas prasideda ūmiai: krečia šaltis, temperatūra pakyla iki 38-40ºC, skauda galvą, raumenis, nugarą, juosmens sritį, sutrinka miegas, sumažėja apetitas, vargina gausus prakaitavimas, silpnumas ir pan. Ligos požymius lemia užsikrėtimo būdas: jei žmogus užsikrėtė per pažeistą odą ar gleivines, pažeidimo vietoje atsiranda sunkiai gyjanti opelė, padidėja sritiniai limfmazgiai; jei sukėlėjai pakliuvo per kvėpavimo takus - ligonį vargins dusulys, kosulys, krūtinės skausmas; jei užkratas pakliuvo su maistu ar vandeniu – vargins gerklės skausmas, pasireikš infekcinio viduriavimo požymiai ir t.t. Maždaug penktadaliui susirgusiųjų gali atsirasti bėrimų, kurie po 8-12 dienų pradeda pleiskanoti, palikdami hiperpigmentuotos odos plotelius. Tuliaremija gali komplikuotis kaulų čiulpų, minkštųjų smegenų dangalų, širdiplėvės, pilvaplėvės, plaučių uždegimu.
Tuliaremijos padės išvengti:
tinkamai prižiūrėta aplinka (nušienauta žolė, pašalintos buitinės atliekos);
graužikų bei kraujasiurbių nariuotakojų naikinimas (deratizacija, dezinsekcija);
asmeninės apsaugos priemonės ir asmens higiena dirbant žemės ūkio darbus (ypač pastebėjus kritusių graužikų);
asmeninės apsaugos priemonės ir asmens higiena lupant sumedžiotų gyvūnų (ypač kiškių) kailius ir dorojant skerdieną;
saugaus geriamojo vandens vartojimas;
tik gerai išvirtų/iškeptų laukinių gyvūnų mėsos vartojimas;
tinkamas maisto produktų laikymas (kad prie jų neprieitų gyvūnai, ypač graužikai);
apsauga nuo kraujasiurbių nariuotakojų (naudoti repelentus nariuotakojams atbaidyti ir apsauginius drabužius);
tinkama žaizdų priežiūra.
