„Tuo metu, kai mokiausi, labai intensyviai sportavau – užsiėmiau ir lengvąja atletika, žaidėme rankinį. Per vienas varžybas man netyčia kažkas įspyrė į koją, tačiau tokių atvejų juk visada sporte pasitaiko. Lyg ir iškilo toks gumbelis nedidelis, tačiau jis nebuvo skausmingas, tai nekreipėme dėmesio. Be to, kartą, kai pas šeimos gydytoją užsiminiau apie šį darinuką, seselė nuramino, kad ji vaikystėje pati nukritusi nuo laiptų ir jai buvęs lygiai toks pat gumbas. Sako, nebijok, čia nieko blogo nebus“, - pokalbį pradeda Viktorija.
Tačiau po pusės metų situacija pasikeitė.
„Man pamažu ėmė koją ties ta vieta skaudėti, durti. Nors guziukas buvo susiformavęs po keliu, tačiau skausmas kilo lyg per kulnį, jautėsi vaikštant. Sunerimome. Nuvykome su mama pas daktarus, padarė rentgeno nuotrauką ir jau kitą dieną skambina gydytojai iš klinikų, pranešdami, kad turiu atvykti. Tada telefonu, tiesa, nieko plačiau nepaaiškino.
Mane iškart paguldė į onkologinį skyrių. Iš pradžių nesupratau, kas kaip, tačiau mačiau vaikučius vaikštančius be plaukų, šnekėjome su toje pačioje palatoje esančių vaikų mamomis, tai nors ir nesureagavau taip baisiai, bet ėmiau suvokti, kur esu ir kad tai rimta. Vėliau daktarė pasikvietė ir viską paaiškino, bet gal mano mamai didesnis šokas buvo“, - pripažįsta pašnekovė.
Tam, kad auglys neplistų į kelio sąnarį, merginai skyrė chemoterapiją. Jei šis gydymas nebūtų psaiteisinęs, būtų tekę užsakyti naują kelio sąnarį. Tačiau vaistai suveikė, auglys buvo sustabdytas ir artėjo kitas etapas - chirurginė operacija, kurios metu Viktorijai pašalino blauzdikaulį.
„Kiek man sakė, tai buvo kito žmogaus-donoro kaulas. Gydytojas patikino, kad tiek žinoti man pakaks“, - sako 19-metė.
Po operacijos mergina skausmo nejautė. Pabudo tik tada, kai ją jau vežė iš operacinės.
„Daktaras paprašė, kad pajudinčiau kojų pirštus. Padariau kaip paprašyta ir gydytojas nuramino, kad, vadinasi, viskas gerai. Tada dvi savaites be perstojo leido morfijų, tačiau net jis negalėjo visiškai numalšinti skausmo“, - mena Viktorija.
Daktarai vėliau merginai pasakojo, kad be kaulo dar buvo pažeisti minkštieji audiniai, raumuo ir oda, kurią jai persodino nuo dešinės kojos šlaunies.
Šiandien mergina kalba ramiai. Košmariška istorija jau praeityje.
„Dabar jau viskas gerai. Po truputį viskas užsimiršta ir šią istoriją labiausiai primena ant kojos likęs randas. Su sportu atsisveikinau. Kurį laiką negalėjau nė vaikščioti, dabar bent tuo džiaugiuosi. Galiu jau ir pabėgėti lėtai. Koją per sąnarį lenkti galiu, tačiau šį šiek tiek dar lyg ir skauda. Mama sako, kai einu, vieną koją labiau metu į šoną, teks pasimokyti iš naujo vaikščioti“, - šypteli Viktorija.
Kaulų vėžys – it sėdėjimas ant parako statinės
Kauno klinikų Ortopedijos traumatologijos klinikos gydytojas Mindaugas Stravinskas kaulų onkologijos srityje dirba 12 metų. Specialisto teigimu, kaulų vėžys yra reta liga ir procentinė tikimybė ją išgydyti yra didelė, tačiau labai svarbi ankstyva diagnozė.
„Jei liga diagnozuojama laiku, prognozės tikrai geros ir niekuo nenusileidžia tarptautiniams išgyvenanumo rodikliams. Nebegalime sakyti, kaip kad buvo sakoma prieš 30 metų, kad tai mirtina liga“, - sako M. Stravinskas.
Gydytojas informavo, kad kaulų ir minkštųjų audinių vėžys dažnai reikalauja ne tik chirurginės intervencijos, bet ir papildomo gydymo – chemoterapijos, spindulinio gydymo. Vieni atvejai pradedami nuo operacinio gydymo, kiti – nuo chemoterapijos. Pasveikimo prognozę lemia abu faktoriai. Bet kokiu atveju, navikus pašalinti radikaliai, jei tai įmanoma, yra būtina. Tačiau jei liga jau išplitusi, skiriama chemoterapija, kuria siekiama naviką sumažinti, ir tik tada griebtis skalpelio.
„Tai nėra lipomos šalinimas ar spuogo gydymas. Operacijos trunka ilgai ir yra iššūkis tiek ligoninei, tiek medikams, tiek pačiam pacientui“, - sako M. Stravinskas.
Kaulų onkologija turi keletą etapų. Vienas etapas – paties naviko pašalinimas.
„Rečiau tai daroma atliekant amputaciją, dažniausiai atliekamos galūnę tausojančios procedūros, kuriomis siekiama išsaugoti žmogaus galūnę ir funkciją.
Jei galūnė nebuvo amputuota, toliau seka kaulo atkūrimas. Tai yra kūryba, standartiniai sprendimai čia netinka – reikia atsižvelgti į amžių, į likusio kaulo kokybę, į toliau planuojamą spindulinę terapiją ir tik tada pritaikyti vienokį ar kitokį fiksacijos metodą“, - aiškino pašnekovas.
Rekonstrukcija taip pat gali būti kelių tipų. Galima naudoti šiuolaikinius endoprotezus, kuriuos užtikrina Valstybinė ligonių kasa.
„Tačiau pagal Viešųjų pirkimų įstatymą, tai trunka iki pusantro mėnesio, o mums operacijas reikia kuo anksčiau padaryti. Šią problemą ketinama spręsti, bet kadangi visa tai susiję su truputį didesniais nei įprasta finansais – specialių endoprotezų kainos svyruoja apie 20 tūkst. litų – todėl procedūriniai veiksmai neretai stringa“, - pripažino Ortopedijos traumatologijos klinikos gydytojas.
O skubėti reikia.
„Liga gali pradėti greitai plisti iš židinio. Kiekvienas žmogus, turintis šią ligą, sėdi kaip ant parako statinės. Jei mes sakome, kad turinčiųjų pakitimus kaule išgyvenamumas yra apie 65-70 proc., tačau jei metastazės atsiranda, pavyzdžiui, plaučiuose, išgyvena tik apie 20 proc. žmonių. Todėl daugelis šių ligų pradedamos gydyti chemoterapija, kuri skirta galimai esamoms pavienėms vėžinėms ląstelėms, keliaujančioms krauju. Žmonės kartais stebisi, kodėl ne auglį kojoje operuoja, o skiria chemoterapiją pirma, tačiau tokia schema naudojama visoje Europoje“, - teigė M. Stravinskas.
Teko išoperuoti 6,5 kg sveriantį naviką
Kaulo rekonstrukcijai gali būti naudojami ne tik protezai, tačiau ir donorų kaulai. Nacionalinis transplantacijos biuras (NTB) informavo, kad kaulinį audinį žmogus gali dovanoti būdamas gyvas, kai operacijos metu yra pašalinamas kaulas dėl tam tikrų medicininių priežasčių. Taip pat kaulinį audinį galima atiduoti transplantacijai po mirties. Šį sutikimą žmogus pasirašo užpildydamas sutikimą donoro kortelei gauti, arba dovanoti kaulinį audinį sutinka mirusio žmogaus artimieji.
Kaulinis audinys - tai kaulai, sąnariai, raiščiai, meniskai, kremzlės, sausgyslės ar jų dalys. Audinių paėmimas ir transplantacija yra atliekama ne tos pačios operacijos metu, o paimti audiniai iki transplantavimo laikomi audinių banke.
NTB 2015 metų duomenimis, gyvi būdami dovanoti kaulinį audinį šiemet sutiko 28 žmonės, o po mirties kaulinį audinį 4 donorų artimieji sutiko dovanoti. Šiemet potencialūs donorai buvo 88, o efektyviais tapo 40.
„Kaune taip pat turime kaulų banką. Kaulą gauti sunku – donorsytės sąraše esame paskutiniai - tačiau gerai tai, kad kaulas prigyja gerai. Kaulai naudojami daugelyje operacijų. Pavyzdžiui, net ir ne onkologiniams pacientams panaudojamos sausgyslės, papildomi raiščiai, papildomi kaulai trauminiams pacientams. Onkologijoje dažniausiai naudojame didelius transplantus – dalis blauzdikaulio ar šlaunikaulio perkeliama į tą vietą, kur yra onkologiškai pakenkta“, - aiškino M. Stravinskas.
Kaulo, lyginant su protezu, privalumas tai, kad kai šis prigyja, komplikacijų dažniausiai nesukelia. Tuo metu protezai anksčiau ar vėliau (po 7-10 metų) išklimba. Įdomu ir tai, kad sėkmingai persodinami net patys didieji kaulai.
„Esu atlikęs nemažai trasplantacijų su didelių struktūrinių kaulų perkėlimu. Prieš pusantrų metų atlikau operaciją, apie kurios atlikimą rytų Europoje dar negirdėjau – tai dubens vienos pusės kaulų persodinimas kartu su sąnariu po didelio naviko dubens srityje pašalinimo. Operacija truko 12 valandų. Šis žmogus šiandien laikosi gerai, vaikšto, pakartotinių recidyvų nėra. Tačiau girtis reikia ne atlikus operaciją, o kai jau praeina šiek tiek laiko ir įsitikini operacijos sėkme“, - pridūrė pašnekovas.
M. Stravinskas atviravo, kad kartais navikai būna gigantinio dydžio ir ima atrodyti, kad gyvename ne Lietuvoje, o Indijoje.
„Mano didžiausias operuotas menties navikas buvo šešių su puse kilogramų svorio. Operacija buvo labai rizikinga. Ši pacientė, mano žiniomis, jau yra mirusi, nes ji dėl asmeninių priežasčių nebaigė chemoterapijos – gydymą prieš aštuonerius metus ji nutraukė savo noru“, - sakė Kauno klinikų specialistas.
Sekina agresyvi chemoterapija
Vėliau seka minkštųjų audinių atkūrimas, po to - ilgas reabilitacinis laikotarpis.
„Čia labai svarbus žmogaus nusiteikimas – pacientas turi suprasti, kad diagnozė nėra mirties nuosrpendis, todėl žmogus, norėdamas pasveikti, privalo pereiti visus gydymo etapus. Jis turi pasistengti ištverti, kad ir kaip sunku būtų. Nes ne operacija sunkiausia dalis - kaulų navikų gydymui skiriama chemoterapija labai agresyvi. Šis gydymas žmogų sekina ir reikalauja didelių fizinių ir dvasinių jėgų. Fizines priemones užtikrina medicija, tačiau nusiteikimas jau priklauso nuo jo“, - sakė Ortopedijos traumatologijos klinikos gydytojas.
Kai po ligos praeina penkeri metai, galima atsipūsti lengviau – jei recidyvų nėra, tikimybė jiems pasikartoti tesiekia vos keletą procentų.
Didžiausia bėda tai, kaip ir Viktorijos atveju, kad ligą pastebėti sunku.
„Kadangi ji reta, specialistai su ja susiduria retai, tai ir diagnozuoti sudėtingiau. Ši liga neturi konkrečių simptomų ir net nuotraukose sunku juos pastebėti. Kaulų vėžys išsiskiria nebent naktiniu kaulų skausmu, jį gydant jis tik didėja. Dažniausiai toks skausmas nesusijęs su jokiu krūviu, jis jaučiamas ramybės būsenoje. Jis būna įkyraus, maudžiančio pobūdžio ir tik vėlesnėse stadijose jis tampa intensyvus.
Tad, pirmiausiai, žmonės vėlai kreipiasi, galvodami, kad čia tik sumušimas. Antra vertus, ligos nepastebi gydytojai, o tai galima paaiškinti tuo, kad yra šimtai ligų su tais pačiais simptomais ir kurios pasitaiko šimtus ar tūkstančius kartų dažniau“, - sakė M. Stravinskas.
