Dirvožemis – pagrindinė sausumos ekosistemos dalis, o jame vykstantys procesai įtakoja vandens, gyvūnijos, augalijos būklę. Biosferos būklei didžiausią įtaką turi žmogus, o nuo dirvožemio būklės didžia dalimi priklauso visa gyvybė Žemėje. Dirvožemio mineralinių ir organinių komponentų terpėje puikiai veši ir gyvoji dalis – įvairūs mikroorganizmai, gyvūnai. Dirvožemyje vyksta ir kai kurių parazitinių kirmėlių kiaušinėlių, lervų vystymosi stadijų eiga, taip pat dirvožemis tinkama terpė parazitinių pirmuonių cistų plitimui.
Lietuvos dirvožemyje aptinkama apie 50 rūšių pirmuonių, tačiau ne visi jie yra piktybiški žmogui. Taip pat aptinkama apie 250 rūšių nematodų – apvaliųjų kirmėlių, iš jų viena rūšis tikrai yra pavojinga žmogui (strongiloidai). Strongiloidai vystosi gana sudėtingai. Jų būna ir laisvai gyvenančių ir parazitinių. Laisvai gyvenančios minėtų nematodų lervutės auga, keičiasi jų sandara, jos tampa invazinėmis, t.y., jau pavojingomis žmogui ir gyvūnams.
Blogiausia tai, kad tokios lervutės sugeba prasibrauti pro odą ir nukeliauti į žarnyną, gali apsigyventi tam tikroje skrandžio dalyje, tulžies ir kasos latakuose, taip pat lervutės gali su maistu, ar vandeniu pakliūti ir į žmogaus, ar gyvūno burną. Visi šie gyvūnai, jų lervos gyvena sluoksnyje, kuriame kapstomės ir mes žmonės, t.y., maždaug 20 cm gylyje. Tame pačiame sluoksnyje tarpsta ir įvairių gyvūnų parazitų kiaušinėliai. Vieni gyvūnai, kur gyvena, ten ir kiaušinėlius išskiria, kitų kiaušinėliai pakliūna į dirvožemį atsitiktinai. O kaip gi ten pakliūna žmogui pavojingų parazitų kiaušinėliai?
Per ilgą evoliucijos eigą kiekvienas augalas ar gyvūnas gamtoje prisitaikė užimti tam tikrą nišą. Parazitai – ne išimtis. Išlavėjo jų prisitaikymas išlikti: vieni produkuoja daugybę kiaušinėlių ir ilgai gyvena žmoguje, kiti – keičia šeimininkus, kol pataiko pakliūti pas tą, kuriame gali suaugti ir pasėti savo palikuonis. Vieni iš parazitų, kurių kiaušinėlių vystymąsis vyksta dirvožemyje yra žmoginės askaridės, plaukagalviai ir šunų, kačių žarnyno parazitai – toksokaros.
Dar kitaip šie parazitai vadinami geohelmintais, vien dėl to, kad jų kiaušinėlių brendimas susijęs su dirvožemiu. Žmogus užsikrečia šiais geohelmintais suvalgęs jų kiaušinėlių, o kiaušinėliai į dirvožemį pakliūna iš sergančio parazitoze žmogaus žarnyno. Jei visi žmonės laikytųsi higienos reikalavimų, žinoma, šių parazitų sumažėtų, blogiausiu atveju, jų vietą užimtų kiti, gal pavojingesni, o gal ne tokie pavojingi.
Tačiau, dėl to, kad žmogus kartais tuštinasi ne ten, kur derėtų, nesutvarko lauko tualetų kaimuose ir miesteliuose, tualetų turiniu tręšia daržoves ir uogakrūmius, kenčia ne tik pats asmuo, kuris tai daro, bet ir aplinkiniai. Taip ir plinta parazitai: vienais užsikrečiame suvalgę neplautų daržovių ar atsikandę nuo žemės pakeltą obuolį tik patrynę jį rankove (galimas užsikrėtimo būdas plėšriųjų žvėrių kaspinuočiu – echinokoku), paravėję daržus ar padirbę kitus žemės darbus, pasinaudoję tualetu ir nenusiplovę rankų, kitais – suvalgę niekuo dėtą... žuvį.
Apie echinokokus trumpai galima paminėti, kad tai itin pavojingas kaspinuotis, kurį savo žarnyne nešioja šunys, lapės, vilkai, usūriniai šunys ir kurio kiaušiniams pakliuvus į žmogaus organizmą iš jų išsilaisvina lervos, šios gi nukeliauja į kepenis, plaučius ir kitus organus, ten apsistoja, incistuojasi, cistos gali išaugti nuo kelių milimetrų iki kelių, ar keliolikos centimetrų, kurių viduje gyvena kaspinuočio galvutė su kakleliu. Aišku, ir ligos simptomai priklauso nuo to, kur susidarė cista. Echinokoko kiaušiniai aplinkoje gali išbūti gyvybingi net iki dviejų metų, be to iš lapės ar šuns žarnyno pasišalinę kaspinuočio nareliai turi savybę šliaužti toliau nuo išmatų krūvos.
Šunų savininkų dėmesiui: su specialiais maišeliais būtinai surinkite savo augintinio išmatas, nebus teršiama gamta, be to, taip apsaugosite nuo pavojingos ligos save, artimuosius ir kitus aplinkinius asmenis. O šuniuką gydykite!
Mokslinių tyrimų duomenimis nustatyta, kad Lietuvoje echinokokais yra gausiai užsikrėtusi lapių populiacija, lapės gyvena, kaip žinome, miškuose, o miškuose mes grybaujame, renkame žoleles, uogaujame. Uogaudami nevengiame įsimesti vieną kitą uogą į burną, teigdami: „jos švarios, nepurvinos – gi iš miško“. Net nepagalvojame, kad echinokoko kiaušinėliai tokie mažyčiai, kad plika akimi jų neįžiūrėsi, o susirgus echinokokoze, net į galvą neateis susieti kažkada valgytas žemuoges, ar mėlynes su tokia sveikatai, ar net gyvybei pavojinga liga. Tarp kitko, lapės ateina ir į sodus, paskanauti uogų, nukritusių obuolių, o pūvantys joms dar skanesni, ir teritoriją, kurioje rado skanumynų, jos žymi ne tik šlapimu, bet ir išmatomis.
Dar vienas svarbus gyvybei veiksnys yra vanduo. Be vandens nė vienas organizmas negali išgyventi: nei augalas, nei gyvūnas, nei žmogus, tik vieniems jo reikia minimaliai, kiti gi neištveria nė dienos be šio gyvybės šaltinio. Tačiau ir vandenį žmogus sugeba užteršti: patręšia laukus įvairiomis trąšomis ir jų perteklius per dirvožemį pakliūna į uždarus ar atvirus vandens šaltinius, tai įvyksta avarijos, kurių metu pesticidai, ar naftos junginiai suplaukia į ežerus, upes ar jūrą, padengdami vandens paviršių plėvele, tai tualetą ar tvartą pasistato aukščiau nei iškastas rentinis šulinys ar yra kūdra, iš kurios semia vandenį daržų laistymui. To pasekoje, liūčių, ar pavasario polaidžio metu, ar tiesiog esant netvarkingai įrengtam tualetui iš jo srūva visas turinys, kuris su lietaus vandeniu nešamas per tą patį dirvožemį ir į vandenį.
Tai kaip su ta suvalgyta žuvimi ir užsikrėtimu parazitais? Žuvinio kaspinuočio vystymosi ciklas yra sudėtingas, tačiau vėl dėl šio kaspinuočio paplitimo kaltas žmogus. Turėdamas savo žarnyne žuvinį kaspinuotį ir pasituštinęs netinkamoje vietoje, ar pašėręs katę, šunį, kiaulę nevirtos žuvies atliekomis – paplatina žuvinį kaspinuotį ir jiems. Pastarieji jau tuštinasi bet kur ir, iš jų žarnyno, kaip ir iš žmogaus, minėto kaspinuočio kiaušinėliai pakliūna į vandenį. Čia praeina šio kaspinuočio vystymosi ciklas ir galutiniame rezultate žuvyje apsigyvena minėto kaspinuočio lervos. Suvalgom tokią gėlavandenę žuvytę – turim pilve augintinį.
Vandenyje pirmuonių, tokių kaip liamblijos, cistos (cista – parazitas, apsigaubęs apvalkalu, saugančiu nuo nepalankių aplinkos sąlygų), esant temperatūrai + 2–6o C gali išgyventi iki 3 mėnesių, tekančiame vandenyje ir jei dar šilta, apie +20o C dar puikiau išsilaiko gyvybingos, o nuotekų vandenyje išgyvena iki 120 parų. Mokslininkų įrodyta, kad prarytos 10 liamblijų cistų jau sukelia susirgimą, o šios žmogaus žarnyne dauginasi ir prisiveisia milijonai, tuos milijonus žmogus besituštindamas kur papuola, išbarsto. Pakliūna cistų ir ant daržovių, ant uogų, besimaudydami ežere ar upėje gurkštelime vandens su cistomis, ar šeimininkė, turėdama savo žarnyne liamblijų, pasinaudojusi tualetu, pamiršta nusiplauti rankas. Vaikai, žaidę smėlio dėžėse ar kapstęsi kiemo dulkėse taip pat gali užsikrėsti ir liamblijomis, ir šunų bei kačių parazitų kiaušinėliais, jei smėlis užterštas gyvūnų išmatomis.
Mūsų Žemelei tas pats, kas joje bręsta, auga, dauginasi, tik svarbu, kad ji būtų neapnuodyta, nenustekenta, nenualinta, o kad žmogus visą laiką iš ŽEMĖS gauna grąžos, tik galbūt kitokiomis monetomis, ne visą laiką susimąstome...
Pavargę nuo miesto triukšmo, nuo amžino lėkimo, norime nuvažiuoti prie ežero, į sodybą, į kaime esančius tėvų namus. Akys ir galva ilsisi įkvėpus tyro oro, grožintis pievų toliais, ar žydinčiomis gėlėmis prie sodybos takų. Būkime sąmoningi žmonės, neterškime aplinkos, juk joje mums reikia gyventi: kvėpuoti švariu oru, gerti neužterštą vandenį, valgyti nenuodingas ir neužkrėstas parazitais daržoves. Tausokime, tai ką dar turime, nepalikime savo pėdsakų ten, kur gamta nepajėgi susitvarkyti pati. Tobulėkime, pažinkime, įvertinkime, branginkime ir suvoksime, kaip svarbu išsaugoti tai, ką mylime.
