Intelektuali, turinti savitą požiūrį ir puikų humoro jausmą mergina kas vakarą meldžiasi, kad jos gyvenime kažkas pasikeistų. Su savo negalia ji, nors ir nelengvai, jau susitaikė, tačiau gyventi atskirtyje ji nenori. Tokia, deja, yra provincijoje gyvenančių neįgaliųjų kasdienybė.
Kristina nori augti
„Noriu būti su sveikais, noriu tobulėti, augti. Augti galėčiau padėti ir Jums. Galėčiau tarnauti savo piešiniais, bendravimu, pasidalinti savo patirtimi. Man taip norisi susirast draugų, įeiti į kitokią pasaulėžiūrą. Mama visada liks mama, bet kiek čia gali vien su mama vaikščioti visur“, - kalba jauna mergina, sėdinti invalido vežimėlyje.
Kristinos svajonė kukli – susirasti draugų, nuvykti į kokią nors stovyklą, kur būtų jaunų, sveikų žmonių.
Mama Alvyta mėgino išpildyti šį dukters norą, tačiau susidūrė su neįveikiamomis problemomis.
„Yra stovyklų neįgaliesiems, bes jos dažnai labiau orientuotos į turinčius psichinę ar protinę negalią. Daug stovyklų nepritaikytos žmonėms invalido vežimėliuose, be to, visur reikalaujama palydovo. Norinčiam laisviau augti ir tobulėti yra sunku. O jai reikia tokių žmonių, tokio jaunimo, kuris pakylėtų“, - pasakojo merginos mama.
Slaptos mintys - Dievui, rašoma knyga - Žmonėms
Po dešimtos klasės Kristina praktiškai nelabai turi, kur eiti, su kuo bendrauti, gelbėja retos veiklos. Kol kas visas savo mintis ir prašymus Dievui ji patiki dienoraščiui.
Jos knyga vadinasi „Mes visi esame Visatos vaikai“. Tik ji pati geriausiai pažįsta savo rankraštį, tad paprašyta skaito pirmąsias eilutes:
„Aš esu Kristina Marija ir sugalvojau šią knygą parašyti jums, mielieji žmonės. Iš tiesų mane Dievas apdovanojo talentu jus matyti ir girdėti . Taip prasidėjo mano didysis Kristinos Marijos atgimimas“.
Savo susitaikymą su likimu Kristina vadina atgimimu.
Meilė nuo gailesčio skiriasi
„Buvo visko, - dėlioja žodžius mergina, - Bet paskui atėjo suvokimas, kad esi tokia, kokia esi, ir susitaikyk su tuo. Reikėjo daug darbo su savim. Per maldą, per sportą. Žinojau, kad turiu susitaikyti ir niekur nedingsiu“.
Kol Kristina buvo jaunesnė, lankė specializuotą darželį, mokyklą, per daug nesuko sau galvos. Sunkiausias metas atėjo tada, kai prasidėjo brendimas, noras būti gražiai, mylėti, kai pradėjo patikti berniukai: „Žiūrėdavau pro langą, kad kiti vaikšto ir savęs klausiau, kodėl aš negaliu“.
Dėl vidinės įtampos ir neatsakytų klausimų Kristinai prasidėjo epilepsijos priepuoliai, ji užsidarė, nebenorėjo eiti į mokyklą, mokslus tiesiog nutraukė. Šį laikotarpį drauge išgyveno ir Kristina, ir jos mama Alvyta. Motiną kankino stiprus kaltės jausmas, prasidėjo abiejų dvasiniai ieškojimai.
Alvyta viena nešė savo naštą, nes, anot moters, Lietuvoje, bent jau mažesniuose miestuose, neįgaliųjų globos sistema funkcionuoja labiau formaliai.
„Visų blogiausia šioje sistemoje yra gailestis, - sako Alvyta. - Ir pagalba, ir akcijos yra orientuotos į gailestį. O juk realiai meilė nuo gailesčio skiriasi“.
„Aš nuo vaikystės vis klausydavausi: vargšelė, vargšelė, vargšelė. Norėčiau, kad į mane pažiūrėtų kitom akim. O juk aš esu sveika siela, asmenybė. Aš esu tokia pat, kaip jūs, tik vežimėlis mane riboja”, - nekantraudama įsiterpia Kristina.
„Kristina, piešk“
Po dešimties klasių ji daug laiko praleisdavo namie. „Meldžiausi, Dievuli, aš noriu išeiti, noriu augti“, - pasakoja mergina. Tada pajutusi ryškų impulsą: „Kristina, piešk, piešk“.
Iš pradžių mama pradėjo vežioti Kristiną į Menų mokyklą, paskui dailės mokytoja savanoriškai pradėjo lankyti Kristiną namie. Mergina lavėjo. Jau pripiešta šūsnis piešinių, surengta paroda miesto bibliotekoje.
Jos piešiniai abstraktūs, jie kitokie, atliepia vidinį merginos pasaulį, jos pasaulėžiūrą, savitą požiūrį į gyvenimo struktūrą. Visiems piešiniams Kristina uždeda ypatingus, ne trafaretinius pavadinimus, kaip „Baltoji maršo muzika“, „Klajojantis saulėje paukštis“, „Mirtis, prisikėlimas ir gyvenimas“, „Angelų šokis“.
Pavadinimai, sako Kristina, ateina iš vidaus, per intuiciją. Panašiai gimsta ir piešiniai - pirma ateina vaizdinys, paskui mergina jį perkelia ant popieriaus.
Pradėjusi piešti, Kristina suprato, kad tai ir yra jos studijos, tik atitinkama forma, tai jos Dievo dovana, talentas, ryšys su pasauliu.
„Norėčiau pamatyti, kaip gyvena žmonės“
Kūryba išlaisvino svajones.
Paprašyta garsiai jas išsakyti, Kristina pakėlusi akis į lubas nedrąsiai ima vardyti: be stovyklos dar norėtų susipažinti su menininkais, pabendrauti, keliauti su savo piešiniais, galbūt rengti parodas, norėtų turėti daug lapų, spalvų, gal net kada nors aplankyti Paryžių (čia net pati juokiasi iš savo drąsos). Dar svajoja turėti draugų ir kad kas nors ją pasikviestų paviešėti į svečius.
„Labai norėčiau pamatyti, kaip gyvena žmonės, pabendrauti, pažiūrėti, kaip jie mąsto“, - įsisvajoja Kristina.
Mama Alvyta įsiterpia prašiusi pažįstamų pasiimti Kristiną savaitgaliui, bet norinčių neatsirado. „Tikrai ne iš blogos valios, turbūt stabdo baimė“, - svarsto moteris.
O kaip berniukai?
„Berniukai kaip patiko, taip patinka“, - juokiasi Kristina. Ir surimtėja: „Jei mane mylės, tai tokią, kokia esu. Aišku, tas žmogus turėtų būti labai stiprus“.
Kristina laukia. Gal dabar, po atsitiktinės pažinties su socialinio projekto dalyvėmis, po straipsnio jos gyvenimas kažkaip keisis, o gilus Kristinos troškimas augti, tobulėti, bendrauti, duoti, atlikti savo misiją išsipildys.
„Kokia tavo misija, Kristina?“, - klausiu jau beveik prieš išeinant.
„Šviesti. Padėti žmonėms atrasti save“, - neabejodama atsako ir toliau lieka kantriai laukti atsiveriant pažadėto jai Gyvenimo.
