Ilgai neprisiruošė apsilankyti pas gydytoją
„Kai sužinai diagnozę, žinoma, būna neapsakomas šokas. Taigi Velykos buvo liūdnos. Man iš karto buvo pasakyta, kad reikės operacijos, o toliau laukė nežinomybė. Vėliau, jau po operacijos, gydytojas sakė: jei būčiau pas juos pakliuvusi bent mėnesiu anksčiau, būtų buvę geriau. Tiesa, pernelyg manęs negąsdino, tačiau skyrė stiprią chemoterapiją ir maksimalų jos kursų skaičių. Praėjau penkis ratus – beveik tris paras specialiu aparatu be perstojo tau lašina vaistus, tris savaites ilsiesi ir bandai atsigauti, tuomet ratas kartojamas.
Pas gydytoją atėjau pati, kadangi nerimavau dėl keistų simptomų. Jautėsi neaiškios kilmės silpnumas, užeidavo prakaitavimo ir karščio bangos, jau senokai jaučiau deginimą nugaros apatinėje dalyje. Maniau, galbūt prasideda menopauzė, galbūt atsirado problemų su stuburu. Taip pat būdavo pakraujavimas tuštinantis, nors jį taip pat labiau siejau su mechaniniais pažeidimais – hemorojumi, dar kuo nors. Taip pat padažnėjo tuštinimasis – neviduriavau, bet pavalgius į tualetą tekdavo eiti greičiau. Visa tai man kėlė nerimą, tačiau gyvenau su jais net keletą mėnesių, kol prisiruošiau kreiptis į gydytoją. Mat į tą tarpą pateko Naujieji metai, vėliau – suplanuota kelionė į užsienį“, - pasakojo pašnekovė.
Šeimos gydytoja moteriai išrašė krūvą nukreipimų pas įvairius specialistus. Jai ištyrė visus vidaus organus, tačiau nieko pikta nerado. Proktologas, gydantis žarnyno negalavimus, buvo paskutinis tarp specialistų. Dar keletą savaičių teko palaukti storosios žarnos tyrimo (kolonoskopijos). Tuomet ir paaiškėjo, kokia liga. Vidai tai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Ji visada save laikė sveikuole – stengėsi valgyti kuo sveikiau, sportavo ir jokių rimtų sveikatos negalavimų niekada neturėjo. Dėl darbo specifikos kasmet ji turėdavo profilaktiškai pasitikrinti sveikatą – bendrieji tyrimai taip pat niekada nerodė jokių bėdų. Ypatingų virškinimo problemų ji taip pat neturėjo – kartais nuo tam tikro maisto sureaguodavo, tačiau tuomet stengdavosi jo nevalgyti.
Tiesa, dabar ji jau žino, kad ne vienerius metus ją kamavęs simptomas – raudonavo dalis veido, gali būti su žarnyno problemomis. Ji klausinėjo ir medikų, ir kosmetologų patarimų, bet nė vienas jai nepatarė pasitikrinti.
„Operacija buvo nelengva, truko apie 5-6 valandas. Kai atsibudau reanimacijoje, savijauta buvo tikrai nekokia. Kai šiek tiek atsigavau, reikėjo apsispręsti, kada pradėti chemoterapiją. Gydytojai siūlė iškart gydytis, bet aš pati nesijaučiau dar atsigavusi po operacijos ir pasirinkau sanatoriją. Man grįžus prasidėjo gydymas. Tiesa, aš pati maniau, kad bus sunkiau. Plaukai, aišku slinko, bet iki galo nenuslinko, labai didelių pykinimo priepuolių taip pat nebuvo. Kartais net prašydavau neleisti vaistų nuo pykinimo, kadangi jie vis dėlto turi pašalinį poveikį. Trys dienos po chemoterapijos būdavo sunkesnės, po to atsigaudavau. Kraujo rodikliai nė karto nebuvo taip pablogėję, kad reikėtų atidėti kursą. Viskas vyko pagal planą. Tik kartais pakildavo temperatūra.
Prieš paskutinį chemoterapijos kursą teko atlikti kepenų operaciją. Medikams kilo įtarimų, kad gali būti jose metastazių. Nors iki galo aišku nebuvo, vis dėlto jie nusprendė išpjauti tą darinį, kas jis bebūtų. Tiesą sakant, psichologiškai sunkiausia buvo ne tada, kai sužinojau diagnozę pirmą kartą, bet tuomet, kai gydytojams įtarimų sukėlė dariniai kepenyse. Jei tai būtų buvusios metastazės, o tai būtų reiškę, kad vėžio sustabdyti nepavyko. Laimė, nuogąstavimai nepasiteisino“, - prisiminė moteris.
Vida tikino, kad paties gydymosi metu nepanikavusi. Stengėsi nusiteikti taip, kad viskas turi būti gerai. Ji nesigilino ir į medicinines ligos detales, kaip kai kurie kiti daro – netgi tampa savotiškais savo ligos ekspertais. Tai paliko medikams, nes jautė, kad pernelyg uolus gilinimasis į ligos eigą ją gali išbalansuoti.
„Kai grįžau į darbą po 9 mėnesių, visi stebėjosi, sakė, kad atrodau geriau negu prieš ligą. Žinoma, gyvenimo būdą teko pakeisti, reikėjo labai saugoti savo imunitetą, nes chemoterapija jį labai nualina. Supaprastėjo požiūris į gyvenimą – supratau, kad nereikia specialiai ieškoti problemų, o džiaugtis kiekviena diena, žmonėmis, kurie šalia. Kai žmonės išgirsdavo mano diagnozę, jaučiau, kad jiems atsiranda gailestis, tačiau aš nuo visų neigiamų minčių ir požiūrių stengiausi atsiriboti. Dabar vėl gyvenu normalų gyvenimą, nors, aišku, saugoti save turiu labiau. Pakeičiau mitybą – praktiškai nevalgau mėsos, nebent retsykiais vištienos, žuvies, didesnę dalį racione sudaro daržovės. Būtent toks maistas ir rekomenduojamas sergant šia liga. Taip pat atsirado poreikis pasirūpinti dvasine pusiausvyra. Atsirado noras pasimelsti, vieniems ramybės paprašyti, kitiems padėkoti“, - atviravo pašnekovė.
Beje, moteris nusprendė nepamiršti ligos – paskatinta ją gydžiusių medikų ji ėmėsi kurti Kolorektaliniu vėžiu sergančių pacientų asociaciją, kurios tikslas – suburti ligonius, šviesti juos ir padėti spręsti iškylančias problemas.
„Problemų yra. Nors pats gydymas vyksta sklandžiai, labai svarbu, kad būtų greičiau prieinama specialisto konsultacija ir tyrimai, kad nenutiktų kaip man, kai gydytojas apgailestavo, kad negalėjo manęs operuoti mėnesiu anksčiau. Šios ligos atveju labai svarbus laikas. Manau, ne visada prieinami ir reikalingi vaistai chemoterapijai. Jeigu to vaisto tuo metu nėra, medikams nieko kita nelieka, kaip lašinti kitą vaistą, kuris žmogui nelabai tinka. Tačiau gydytojai galbūt ne visada gali pasakyti tokius dalykus pacientui“, - svarstė pašnekovė.
Paradoksas: nuo vėžio, kurį galima išgydyti, mirštama vos ne dažniausiai
Nacionalinio vėžio instituto (NVI) Vėžio registro duomenimis, pastaraisiais metais Lietuvoje kasmet diagnozuojama per 1600 storosios žarnos vėžio atvejų. Mūsų šalyje susirgimai storosios žarnos vėžiu užima trečią vietą tarp visų piktybinių navikų, o tarp mirčių nuo vėžio ši liga yra antra pagal dažnumą mirties priežastis. Sergamumas storosios žarnos vėžiu Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, nuosekliai didėja, nors šiuo metu jis mažesnis nei Vakarų ir Šiaurės Europos šalyse.
Lietuvos pacientų, susirgusių storosios žarnos vėžiu, išgyvenamumo rodikliai yra vieni mažiausių Europoje. Pagrindinis veiksnys, lemiantis mažus išgyvenamumo rodiklius, be abejo, yra diagnozuotos ligos stadija. Lietuvoje 2009 m. I ir II stadijos storosios žarnos vėžys diagnozuotas tik 37 proc. pacientų. Medikai tikisi, kad pradėjus visoje Lietuvoje vykdyti valstybės finansuojamą storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programą, kurioje kviečiami dalyvauti 50–74 metų amžiaus Lietuvos piliečiai, kolorektalinio vėžio gydymo rezultatai gerės.
Pasak NVI direktoriaus prof. Narimanto Evaldo Samalavičiaus, jei liga diagnozuojama laiku, kolorektaliniai navikai laikomi vienais iš sėkmingiausiai gydomų virškinamojo trakto navikų.
„Per pastaruosius dešimt metų storosios žarnos vėžio gydymas labai pažengė į priekį. Šiuo metu didžiausias dėmesys teikiamas sudėtiniam gydymui. Gydant storosios žarnos vėžį dirba nemaža gydytojų komanda, vadinamoji daugiadisciplinė specialistų komanda, kurios užduotis kiekvienam pacientui nustatyti diagnozę, įvertinti gydymo galimybes ir laiku pradėti sudėtinio storžarnės vėžio gydymo etapus“, - teigė medikas.
Nacionalinio vėžio instituto onkologai radioterapeutai dalyvauja didelės apimties tarptautiniame klinikiniame tyrime, bandant išsiaiškinti, ar daliai tiesiosios žarnos vėžiu sergančių ligonių prieš operaciją galės būti neskiriama varginančios chemoterapijos. Ji bus keičiama spinduline terapija.
Pasak NVI Aukštųjų energijų spindulinės terapijos skyriaus vedėjo gydytojo radioterapeuto dr. Dariaus Norkaus, daugeliu klinikinių tyrimų buvo nustatyta, kad priešoperacinė spindulinė terapija reikšmingai sumažina lokalių tiesiosios žarnos vėžio atkryčių dažnumą. Taip pat nustatyta, kad priešoperacinis chemospindulinis gydymas, ypač jei skiriamas esant lokaliai pažengusioms ligos stadijoms, leidžia sumažinti auglį. Jį sumažinus, operacija tampa radikalesnė, o sudėtinio gydymo rezultatai geresni.
„Naujų technologijų pagalba taikomas modernus išorinio spindulinio gydymo metodas leidžia ypač tiksliai realizuoti jonizuojančiosios spinduliuotės dozę į sudėtingos formos taikinį ligonio dubenyje – tiesiosios žarnos naviką ir sritinius limfmazgius, – teigė medikas. – Kartu maksimaliai „tausojamos“ greta esančios žarnų kilpos, todėl šalutinis gydymo poveikis būna minimalus ir daugiau susijęs su kartu skiriama chemoterapija. Tačiau šiuo metu medikai kelia klausimą, jog galbūt galima išvengti ir ligonį varginančios chemoterapijos“.
Daugiau įdomių ir vertingų sveikatos, psichologijos naujienų – mūsų „Facebook“ paskyroje . Prisijunk ir apie viską sužinok pirmas!
